Taigi dešimt dienų trunkantis kino festivalis "Scanorama" yra ypatingas jau vien tuo, kad vyksta lapkritį – niūriuoju metu, kai Kalėdų šviesa dar toli, vasaros šiluma negrįžtamai nutolusi ir, regis, tai pats geriausias laikas kinui, net visam kino festivaliui, nes tokiu metu, atrodo, filmų nebūna per daug.

Įprastai renkuosi sunkesnius filmus, dramas: prieš ekraną norisi ne atsipalaiduoti, bet pamąstyti, dar tikint ir tuo, kad, kalbant, analizuojant, net ir sunkiausią temą, vis dėlto daromas šioks toks judesys sprendimo link, vadinasi, viltis yra, kad ir menkutė ar net iliuzinė, bet yra.

Šįmet nustebau, kad mano sąraše atsirado vadinamųjų lengvų filmų, akivaizdu, kad pati nuo savęs slepiu nuovargį ir norą pailsėti, o gal net norisi pabėgti nuo esamų įvykių, grėsmių ir sutrikimo. Regis, taip yra daugeliui, vienas žmogus taip pat yra ir daugumos atspindys, kiekvienas iš mūsų talpiname savyje universumą, visatą.

Tačiau festivalis norus pakoregavo pasiūlęs kitų filmų, ir nuojauta kužda, kad tai tik į gera.

Taigi ką šįmet teko pamatyti "Scanoramoje"? Kad ir kokie būtų "iškritę kauliukai" ir subjektyvi nuomonė, ypač meno klausimu, tai vis tiek būna kažkiek įdomu.

"Nepalikti žymių" – lenkų režisieriaus Jano Paweło Matuszynskio filmas, paremtas tikrai įvykiais sovietmečiu. Ir nors atrodo, kad bene viskas iš to laikotarpio žinoma, talentingai sukurtas filmas sukrečia ir įrodo neblėstamai aukštą lenkų kino lygį.

Nustebau, kad mano sąraše atsirado vadinamųjų lengvų filmų, akivaizdu, kad pati nuo savęs slepiu nuovargį. Regis, taip yra daugeliui.

Siužetas – nė kiek nestebinantis ir žinomas: milicijos patruliai pagauna du hipiuojančius jaunuolius ir suspardo, vieną jų – mirtinai, nes užtampo vežiodami, taip pat ir į, tuomet kaip buvo įprasta, psichiatrijos ligoninę, kurioje politiniai klausimai stebuklingai išsispręsdavo. Filologiją ketinęs studijuoti poetės ir "Solidarumo" veikėjos Barbaros Sadowskos sūnus, taip pat rašantis eiles, miršta, tačiau įvykiu susidomi net BBC. Na, ir prasideda nomenklatūros munduro skalbimas, sąžinės praradimas ir tiesiog – gyvenimo klaikas motinai, netekusiai sūnaus, jaunuoliui, praradusiam draugą ir kartu tikėjimą sąžine, kai dėl šventos ramybės gali parduoti bet kas, net tėvai. Filme išryškinama akistata su kiekvieno iš mūsų konformizmu, kuris, greičiausiai, ir yra blogio šaknys.

Sukrečiantis filmas, ir visai ne dėl dokumentikos, t.y. tikrų faktų, kino juosta – vaidybinė, prikaustanti ir verčianti palyginti, kiek toli yra nuėjusi / pasimokiusi visuomenė ir kiekvienas iš mūsų asmeniškai bei kiek gyvenime svarbios ambicijos (tiksliau, juos luošina, beje, ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje esančius), vadinamasis munduras, kurį šiandien vadiname moderniai – įvaizdžiu.

Apie islandų filmą "Avelė" (rež. Valdimaras Jóhannssonas) filmotekoje nurodoma, kad siaubo, mistinis filmas, tačiau tai gana santykinė klasifikacija. Taip, filme yra fantazijos elementų, bet turbūt daugelis yra susidūrę, kad gyvenime egzistuoja ir neapčiuopiama plotmė. Jau vien posakis: "Lazda turi du galus" byloja apie tai. Taigi ir filmas turi vadinamąjį antrąjį dugną, kuriame atsiskleidžia esmė.

Apskritai, islandų filmai turi savo išskirtinį braižą, praktiškai visi yra susieti su gamta. Milžiniški kalnai, upė, mažai medžių net ir prie vienišų atokiai vienas nuo kito esančių namų. Žmogus ten vienas su savimi arba, geriausiu atveju, su savo šeima, todėl ir charakteriai, laiko tėkmė islandų filmuose yra kiek kitokie, nei įprasta. Ir šiame filme – sukūrusiems šeimą vyrui ir moteriai didžiausia prasmė yra vaikas, kurio, deja, jie susilaukti negali ir mėgina pasaulio tvarką kiek pakreipti, priderinti prie savęs, netgi pasinaudoti tuo, kas jiems nepriklauso. O gal tai žydra svajonė, ne žmogiškas egoizmas tikint, kad atimant (tik truputį) galima turėti? Nesinori atskleisti visų filmo kortų, nes jis vertas peržiūros ir savų apmąstymų. Tai tipiška islandų kino juosta – lėta, mažakalbė, su vaizdinga gamtos didybe, kurioje žmogus atsiduria savo vietoje, t.y. po gamtos, su apverktinomis užmačiomis diktuoti savo valią, nes kažin ar žmogus ją apskritai turi, dažniausiai sustojantis ties egoizmo barjeru. Taigi filmas, skatinantis pažvelgti kur kas plačiau ir giliau, nors pati istorija papasakota įdomiai, subtiliai trinant ribas tarp realybės ir fantazijos / mistikos.

"Banginių skerdikas" (rež. Filipas Jurjevas) taip pat trina šias ribas, ir nenuostabu – kas, jei ne kinas, tai gali daryti itin efektyviai, t.y. pateikti ir istoriją, ir vaizdus, mums tereikia tik žiūrėti. Na, ir kažkiek mąstyti, nes ir šiame itin meniškai sudėliotame filme yra akivaizdus kvietimas apmąstymui.

Čiukotka su savo kasdienybe ir rutina, bręstantis jaunuolis gūdžiame kaime svajojantis apie merginą iš Amerikos, kuri beveik pasiekiama ranka, nes yra visai čia pat... kompiuterio ekrane, internete, o Amerika nuo Čiukotkos yra mažiau nei už 100 km vandenynu. Bet ne apie tai filmas, greičiau apie tą, jau minėtąją, žydrąją svajonę, kuri ne tokia jau šviesi ir skaisti, kaip gali atrodyti. Išsigryninti gali tai, ką turime aplink ir, kas, greičiausiai, yra didžiausias mums duotas gėris.

"Bergmano sala" (rež. Mia Hansen-Løve) – kelia didžiulį deja vu jausmą, nes per pastaruosius kino festivalius apie garsų švedų režisierių Ingmarą Bergmaną parodytas ne vienas dokumentinis filmas, taigi ir šiame – jo namas, mitinė Faro sala ir t.t., tačiau pasakojama ir savarankiška asmeninė su garsiu režisieriumi nesusijusi istorija. Pats sumanymas nėra kažkuo stebinantis, tačiau papasakotas nebanaliai ir nenuobodžiai. Tiesa, paties I.Bergmano gana mažai, bet tai ir nėra dokumentinis filmas.

Pasiilgusieji klasikinio, stereotipiškai suvokiamo (be jokios neigiamos konotacijos) filmo su puikia istorija, turėtų būtinai pasižiūrėti "Mano žmonos istoriją" (rež. lldikó Enyedi), nes tikrai nenusivils, o daugiau nei 2 valandos prabėgs visai neužsinorint kukurūzų spragėsių ar kokakolos. Seni laikai – 1920-ieji, meilės istorija (santykių tema), drama (įvykiai), romantika ir erotika, t.y. viskas, ko reikia filmui, panašiam į gerą romaną, kai po filmo jautiesi tarsi perkaitęs knygą, juolab kad filmas sukurtas talentingos vengrų režisierės, estetiškas, nebanalus, įtraukiantis.

O štai filmus "Suvenyras. I dalis" ir "Suvenyras. II dalis" (rež. Joanna Hogg) jau reikėtų rinktis atsargiai. "Na, nežinau, toks, kaip čia pasakius, toks skanoramiškas", – nugirdau pokalbį po filmo ir dar, kiek įmanoma, paklausiau tęsinio. – Antrąkart neičiau, bet nepasakyčiau, kad nepatiko." Ir tame nugirstame pokalbyje – gana daug objektyvumo: tai išties ne komercinis filmas, bet ir ne eksperimentinis ar ne koks tiesiog keistas. Žiūrėti gana lengva, tačiau filmas praktiškai be istorijos, kažkiek apie nieką, bet nėra nuobodus, ypač "Suvenyras 2" (pastarasis – įdomesnis). Norint platesnio festivalio vaizdo – gal net būtinas, tačiau siekiant pramogos, malonaus laiko praleidimo – kažin.

Gal būtų geriau pasirinkti pagal Ericho Kästnerio romaną sukurtą "Fabianą" (rež. Dominikas Graffas), kur vaizdas 1931 m. Berlyne keičia vaizdą, įvykis – įvykį, filmo montažas kiek erzina ir vargina, bet akivaizdu, kad toks ir buvo vokiečių režisieriaus sumanymas – parodyti pasaulį, kuriam pasidarė nuobodu ramiai bei lėtai gyventi ir jis pasirenka garmėti galvotrūkčiais pražūtin.

Taigi šiųmetėje "Scanoramoje" galbūt ir neteko pamatyti pribloškiančio filmo, bet kad ir po "Fabiano" galima tuo tik pasidžiaugti: juk ramybė, gyvenimo lėtumas ir net lapkričio niūri tamsa, regis, yra nuostabi gyvenimo dovana.