„Visus turbūt nuvilsiu – aš nenukritau iš dangaus ir niekas manęs nestūmė į valdžią. Mano kelias į politiką buvo labai dėsningas“, – sako Agnė Bilotaitė, jauniausia šiuo metu Seimo narė.

Dabar A.Bilotaitė dirba jau antrą kadenciją, bet sutinka, kad į politiką patekti jaunam žmogui tikrai nelengva. Nuoseklus darbas ir principingumas – tai signalai, kad kelyje drąsus žmogus. Tokie ne visiems patinka. Galbūt todėl jaunos politikės atsakymuose galima pajusti atsargumą, apdairumą. Juk penkti metai Lietuvos parlamente – tai ne lengvas pasivaikščiojimas pajūriu, iš kurio Agnė yra kilusi, – atsipalaiduoti negali. Todėl nenuostabu, kad savaitgaliais ji vis dar grįžta į gimtąją Klaipėdą ir ateityje neketina šio krašto palikti. Apie principus ir lankstumą kalbamės su pačia A.Bilotaite.

– Būdama 26-erių tapote Seimo nare. Kryptingai ėjote šio tikslo link?

– Šį klausimą girdžiu nuolat. Visus turbūt nuvilsiu – aš nenukritau iš dangaus ir niekas manęs nestūmė į valdžią. Mano kelias į didžiąją politiką buvo labai dėsningas. Klaipėdos universitete baigiau politikos mokslus, dar būdama studentė įstojau į partiją, pasisiūliau pati. Dirbau daug ir sunkiai, pradėjau nuo žemiausio laiptelio. Pati apie dalyvavimą rinkimuose net negalvojau, tačiau artimi žmonės paskatino išbandyti jėgas. Tada pamaniau – kodėl gi ne? Juk noriu dirbti Lietuvai. O politika, mano supratimu, – tai tarnystė žmonėms.

– Kokią pamoką, studijuodama politikos mokslus, pažindindamasi su politikos kryptimis, politiniais mąstytojais, labiausiai įsiminėte?

– Politikos mokslų studijos padėjo man išsigryninti pažiūras. Studijų metais ypač gilinausi į moralės ir politikos santykį. Pati esu moralios politikos šalininkė, bet labai gaila, kad Lietuvoje gajus pragmatiškas Machiavelli’o požiūris į politiką.

– Jūs deklaruojate griežtas pažiūras, bet politikoje neapsieisi ir be lankstumo. Kaip laviruojate, kokiu principu remdamasi ieškote kompromisų?

– Ne deklaruoju savo pažiūras, o jas turiu. Nesu konservatorių partijoje šiaip sau, o todėl, kad mano įsitikinimai artimiausi konservatizmui. Dabar dažnai pasigendu žmonių, kurie turi poziciją. Net jei nepriklauso kuriai nors partijai. Taip, politikoje lankstumas būtinas, tačiau principingumas ir nuoseklumas – taip pat. Ieškodama kompromisų stengiuosi būti diplomatiška, tolerantiška, nieko iš anksto neteisti ir nesmerkti, išklausyti abi puses ir tik tada daryti išvadas. Matau nemažai pavyzdžių, kaip jauniems politikams nesiseka, jie linkę sutirštinti spalvas, pasiduoti kitų įtakai, pereiti į atvirą priešiškumą. Tačiau bendravimo, problemų sprendimo patirtis ateina ne iš karto.

– Kokią knygą patartumėte perskaityti kiekvienam politikui? Gal – kokią kiekvienam apskritai?

– Man neteko skaityti tokio filosofinio veikalo, kurio nerekomenduočiau perskaityti politikui ir kurio negalėčiau susieti su nūdiena. Bet pirmiausia rekomenduočiau Platoną, kuris iškėlė visus politinio mąstymo klausimus, aktualius iki šiol. Platono politinė filosofija – tai veidrodis, atspindintis didžiausias modernios politikos problemas ir ydas. Visiems rekomenduočiau perskaityti bent Platono „Valstybę“.

– Dirbate gana aršiame lauke. Kur semiatės ramybės, jėgų?

– Geriausiai atsipalaiduoju sportuodama, grįžusi į Klaipėdą. Dažnai vykstu prie jūros, ten bėgioju, mankštinuosi. Lankau ir sporto klubą – fizinis krūvis man būtinas, kad atgaučiau jėgas ir vėl pasikraučiau energijos. Dar labai mėgstu plaukioti, tad turėdama šiek tiek laiko lankau baseiną, mėgstu vandens procedūras, masažą.

– Kokiomis akimirkomis savo jauną amžių pajuntate kaip kliuvinį? O gal amžiaus visai nelaikote lemtingu veiksniu?

– Amžius pats savaime nėra kliūtis, kai žinai, ko sieki, ir kryptingai eini tikslo link. Politika yra ta sritis, į kurią įsiterpti jauniems nėra taip paprasta, o juo labiau moteriai! Tačiau pamažu ir tai keičiasi. Neneigsiu – buvo labai sunkių momentų, reikėjo ne du, o dešimt kartų daugiau dirbti, kad įrodyčiau esanti verta pasitikėjimo.

– Mokslininkės Marijos Gimbutienės hipotezėje apie Senąją Europą dėstoma, kad tuo laiku klestėjo Deivės kultas ir, sutapimas ar ne, bendruomenė buvo visiškai taiki. Kaip, manote, atrodytų politika, jei valdžioje būtų vien moterys?
– Nebūtų labai gerai. Nors esu už tai, kad politikoje ir valdžioje būtų kuo daugiau moterų, manau, kad visur turi išlikti pusiausvyra. Girdėjau, jog net tyrimais įrodyta, kad komandoje, kurioje yra ir vyrų, ir moterų, daug sveikesnė atmosfera ir darbas geriau sekasi. Didesnis moterų skaičius savaime nėra pranašumas, tos moterys dar turi būti protingos, darbščios, ambicingos ir gerai atlikti darbą.

– Kaip manote, kokią jus mato visuomenė?

– Reikėtų žmonių ir paklausti. Sutinku visokių žmonių – vieni mane palaiko, kiti negaili kritikos. Tai normalu, taip ir turi būti.
– Išsiskiria jūsų pasirinkimas per specialias šventes vilkėti tautinį kostiumą. Kokie jausmai apima dėvint tradicinį apdarą?
– Jausmas teisingas. Vilkėti tautinį kostiumą man patinka, tai suteikia pasididžiavimo savo šalimi ir pasitikėjimo. Būtų labai gražu, jei lietuviai per valstybines šventes imtų taip puoštis.

– Pafantazuokime: staiga turite mesti politiką, bet galite atlikti vieną didelį darbą. Koks jis būtų?

– Nėra didelių ar mažų darbų, yra tik geri ir blogi darbai. Jeigu tektų palikti politiką, imčiausi kitos veiklos, kuri man miela, tarkime, dėstyčiau universitete.

– Kokią sėkmės formulę surašytumėte, remdamasi savo patirtimi?

– Savo gyvenime vadovaujuosi keliais principais: kai išsikeli sau tikslą, turi jo atkakliai siekti iki galo. Jei gyvenimas tau suteikia galimybę, reikia jos nepraleisti, nes kito karto gali nebebūti. Gyvenime nėra neįveikiamų iššūkių, yra tik per mažai noro juos įveikti. Sunkiausiomis akimirkomis reikia nepamiršti, kad kas mūsų nepalaužia, tas mus tik sustiprina.