Šešėlių teatro paslaptys

Siūlau įsigyti du leidinius ir juos kūrybiškai... sukarpyti. Ne, tai nėra barbariška, nes šįkart kalbu ne apie tradicinio formato knygą, o apie priemones, skirtas pedagogams, tėveliams, šiaip entuziastams, norintiems savotiškai pratęsti, užpildyti laiką ne tik skaitymu, bet ir aktyviu veiksmu. Komunikacija. Kūryba.

Ne taip seniai pasirodė bent du Salomėjos Burneikaitės parengti leidinukai (iš serijos „Priešmokyklinis ugdymas“) „Gužutis ir gervė“ bei „Gyveno senelis ir senelė...“ Jie skirti „priešmokyklinio amžiaus vaikų meninei, komunikavimo ir socialinei kompetencijoms ugdyti“. Tai „ne tik lavinamoji mokomoji priemonė, - cituoju leidinuką – bet ir įdomus žaidimas per vaikų gimtadienius, būdas maloniai praleisti laiką visiems drauge.“

Šešėlių teatras - viena rečiausių (ir seniausių) lėlių teatro rūšių. Tikras šešėlių teatras – su didžiuliais ekranais ir dažytos jaučio odos figūromis – atkeliavo iš senovės Tolimųjų Rytų šalių. Teigiama, kad 1767 m. jo idėją ir „technikas“ į Europą atsigabeno prancūzų misionierius Ž. Alondas. Kinijoje šio teatro istorija oficialiai skaičiuojama nuo 960 metų. Graži legenda byloja, kad prieš du tūkstančius metų mirusios žmonos gedintį valdovą Chaną Udi į gyvenimą sugrąžino ne kas kita, o šešėlių teatras, ilgainiui tapęs mėgstama rūmų pramoga.

Šešėlių teatras - nepaprastai paslaptingas, įdomus reiškinys - panorėjus gali apsigyventi ir jūsų namuose, nes iš esmės nereikalauja ypatingų sąlygų, galimybių, įrangos, technikos, talentų ir pan. Sukurti stebuklą elementariausiomis priemonėmis, kurių tikrai atsiras kiekvienuose namuose, gali daugelis. Tai ir teigia šių leidinių autorė.

Aplankuose nerasite išsamios šešėlių teatro istorijos. Juose neaptariamas šiuolaikinis šešėlių teatras ir jo transformacijos, betgi ir tikslas jų ne toks. Orientuojamasi į statistinį kūrėją praktiką, kuriam rūpi „kaip“. Taigi, kiekviename iš dviejų leidinių yra parengti „Metodiniai patarimai“. Šiame skyrelyje skaitytojas ras nurodymus, nuo ko pradėti, kokios įrangos reikia, kaip dirbama su šviesa, kaip sukurti nespalvotą šešėlių teatrą (jis paprastesnis) ir kaip spalvotą; kaip vaidinti. Nemokantis piešti, nenorintis ieškoti literatūrinės medžiagos skaitytojas aplankuose ras pasakų tekstus bei kartoninius personažų ir dekoracijų siluetus (juos sukūrė dailininkė, lėlių teatro režisierė Jūratė Januškevičiūtė).

P.S. puikią progą apie šiuos leidinius užsiminti suteikė šiuo metu Klaipėdoje kultūrų komunikacijų centre vykstantis meninis - edukacinis projektas (inicijuotas Klaipėdos lėlių teatro ir šių leidinukų autorės) „Lėlės kaip žmonės“.

Lėlės metafora talpi. Šešėlio, beje, taip pat. Nesunkiai galite įsitikinti.