Sidabrinis ketvertukas

"Mes – ketvertas" – taip Ana Achmatova yra pavadinusi grupelę rusų sidabro amžiaus (auksas atiduotas Aleksandrui Puškinui) poetus, vienas kitam artimus ir kartu skirtingus. "Mes – prasmės ieškotojai", – sakė apie tą patį ketvertuką Osipas Mandelštamas. Tai kas tas sidabrinis ketvertukas?

"Tai Marina Cvetajeva, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas ir Borisas Pasternakas", – paaiškino poetė R.Skučaitė, šiomis dienomis pažyminti įspūdingą gyvenimo sukaktį – 85-metį. Įspūdingą ne vien dėl skaičių, bet ir dėl aukšto kūrybinio įkaitimo. Juk šią brandžią gyvenimo datą poetė pasitiko dviem naujomis knygomis. Viena iš jų – minėto ketverto poezijos vertimai, kuriuos R.Skučaitei pasirinkti padėjo itin jautri vidinė klausa, išsiugdyta per visą savo sudėtingą gyvenimą ir todėl primenantį to sidabrinio ketverto gyvenimų tektoninius lūžius. Ir gal todėl taip giliai vertėjos suvoktus jų kūryboje.

Verčia tik tai, kas patinka

"Visada verčiu tik tai, kas man pačiai patinka, nors kartais tai reikalauja begalės  pastangų, laiko, – neslėpė R.Skučaitė. – Per kelioliką metų išverčiau savo pačios pasirinktus M.Cvetajevos  eilėraščius. Įskaičiuojant esančius šioje knygoje – jų bemaž 100. Taip ilgai užtrukau todėl, kad versti šios poetės kūrybą tolygu eiti per lūžtantį ledą, vis tikrinant savo jutimų tikrumą. Nepaisant to, gal dar versiu jos vieną kitą eilėraštį."

"Kai skaičiau A.Achmatovos kūrybą, mane smelkte persmelkė  eilėraščių ciklas "Vainikas mirusiems". Būtent jame ji pasakė: "Mes – ketvertas". Beje, šiemet sukako 50 metų nuo A.Achmatovos mirties. Maža to, tas sidabrinis ketvertas – tai pametinukai gimimo metų prasme. Be to, šiemet sukako 75 metai nuo M.Cvetajevos (1892–1941) žūties evakuacijoje Sibire. Tad nutariau minėto ketvertuko kūrybos vertimus paskirti šioms datoms pažymėti", – kalbėjo poetė, žerdama pro pravertą langą ant palangės saują saulėgrąžų. "Iškrito pirmosios snaigės – tegul paukšteliai pratinasi prie lesinimo vietos. Sparnuočius prisijaukinti lengviau nei sidabro amžiaus poetų kalbą", – šyptelėjo poetė.

Geriau pažino O.Mandelštamą

Anot R.Skučaitės, tą poetų ketvertuką jungia tai, kad jų sunkūs, kruvinos revoliucijos palytėti likimai skaudžiu kampu įsirėžia į jų kūrybą. Labiausiai artimi vienas kitam emociškai, pagal tragiško likimo ir poezijos ryšį yra M.Cvetajeva ir O.Mandelštamas.

Vertėja žavėjosi M.Cvetajevos kūryba nuo jaunystės, dar būdama tremtyje, o O.Mandelštamą geriau pažino tik dabar. "Jis man atsivėrė nauja savo puse – gebėjimu metaforiškai paslėpti ir kartu labai atvirai pasakyti tiesą. Tai ypač ryšku, kad ir eilėraštyje "Geležis", kur poetas tvirtina, jog viskas aplink geležėja. Net laikas, net poezija. Ar tai ne aliuzija į buvusį režimą?

Įdomu, kad O.Mandelštemas yra kilęs iš Žagarės, kur jo giminė buvo giliai suleidusi šaknis ir davė pasauliui ne vieną garsią atžalą. Pats poetas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mirė 1938 m. tarybinės Rusijos lageryje. Poeto gimtoji kalba buvo jidiš, o eilėraščius rašė išmokta rusų kalba. Tai, pasak R.Skučaitės, nedažnas reiškinys – rašyti poeziją ne savo gimtąja kalba.

Atrado vienas kitą

Kaip ir O.Mandelštamas, B.Pasternakas (1890–1960) – žydų kilmės. Jo tėvas buvo žymus dailininkas, draugavęs su Levu Tolstojumi ir iliustravęs jo kūrinius, o motina – profesionali pianistė. Daug laiko skyręs muzikos, filosofijos studijoms, pagaliau paniro į poeziją, kuri buvo liberalesnė nei kitų sidabro amžiaus poetų.

Odesoje Gorenkų šeimoje 1889 m. gimusi Ana, savo prosenelės iš motinos pusės pavarde Achmatova pradėjo pasirašinėti 1910 m. ir jau pirmuoju poezijos rinkiniu pelnė literatūrinę šlovę. Nors vėliau poetė buvo labai skaudžiai ir aršiai puolama literatūrinės ir politinės valdžios, tačiau jos, paskutinės didžiosios sidabro amžiaus rusų literatūros atstovės (mirė 1966 m.), įvertinimo ir palaiminimo siekė jaunieji poetai, o kūryba buvo vertinama visame pasaulyje.

Ištarusi "Mes – ketvertas", A.Achmatova matė savo asmens ir kūrybos jungtį su jau minėtais trimis sidabro amžiaus poetais, kurie, atpažinę vienas kitą iš kūrybos, iš laikmečio tragizmo pajautimo, buvo vienas kitam reikalingi. R.Skučaitės sudarytoje ir išverstoje šių poetų kūrybos rinktinėje yra 60 eilėraščių: 20 – A.Achmatovos ir po dešimt – B.Pasternako, O.Mandelštamo ir M.Cvetajavos.

Apie atminties pradžią

Antroji nauja R.Skučaitės knyga "Tai priimki, kas priklauso" – tai dar vienas poetės mėginimas suartinti tėvus ir vaikus, skaitant knygą drauge. Ji skirta ir mažiems, ir dideliems skaitytojams. "Dideliems – kad nepamirštų buvę maži, o mažiems – kad dideliais patikėtų. Šioje knygoje drauge žengia poezija ir proza, svarstydamos apie tokius neapčiuopiamus dalykus kaip laikas, pradžia ir pan. Su vaikais reikia kalbėtis apie tai – tos dabar sunkiai jiems apčiuopiamos sąvokos išplauks iš atminties ateityje", – įsitikinusi poetė.

Daugiametę poetės išmintį patvirtina ir dailininkės Jūratės Račinskaitės (poetės dukros) subtilios iliustracijos, o knygą baigia – lyg laiptai į tolesnę kūrybą – eilėraštis "Pradžia", kurio pabaigą pacitavo poetė:

"Pasauly viskas turi pradžią.

Visokią – gražią ir negražią...

Tarytum niekas nežadėjo,

O liepus pradžiai prasidėjo:

Nuo žodžio AČIŪ – mandagumas.

Nuo EIK ŠALIN – nepagarbumas.

Nuo miegančių vaikų – tylėjmas.

Nuo sapno – pasaka.

O nuo mamos – mylėjimas.

O atmintis nuo ko? – Nuo praeities.

Taigi atsiminimą jums išties.

Dar ne dabar. Gal ten, gal čia

Ateis ir atminties Pradžia."