Sodyboje prie Dubysos karaliavo menai Pereiti į pagrindinį turinį

Sodyboje prie Dubysos karaliavo menai

2008-07-25 09:00
Sodyboje prie Dubysos karaliavo menai
Sodyboje prie Dubysos karaliavo menai / Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Ta­py­to­jai, gra­fi­kai, skulp­to­riai, ke­ra­mi­kai, vit­ra­žis­tai, fo­tog­ra­fai - iš vi­so dvi­de­šimt įvai­rių žan­rų me­ni­nin­kų iš Vil­niaus, Kau­no ir Ma­ri­jam­po­lės sa­vai­tę gy­ve­no ir kū­rė ant Du­by­sos kran­tų. Kau­no ra­jo­ne, Pa­du­by­sio kai­me, vy­ku­sio dai­lės ple­ne­ro me­ni­nį re­zul­ta­tą bus ga­li­ma iš­vys­ti Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Vil­niaus ga­le­ri­jo­je „Ar­ka". Nuo ant­ra­die­nio čia lan­ky­to­jų lauks pa­ro­da „Du­by­sa".

Ver­ni­sa­žą prau­sė lie­tus

Ple­ne­rui už­da­ry­ti su­reng­tą dar­bų ver­ni­sa­žą po at­vi­ru dan­gu­mi už­klu­po lie­tus. Dar­bus te­ko slėp­ti nuo drėg­mės, o pasirodžius sau­lei vėl ne­šti juos į die­nos švie­są. Ta­čiau me­ni­nin­kai, ku­rių dar­bai nu­ken­tė­jo, ir to­liau tryš­ko op­ti­miz­mu. „Iš­džius", - pa­reiš­kė gra­fi­kė Do­vi­lė Tom­ku­tė, ku­rios gra­fi­kos lakš­tus „pa­krikš­ti­jo" nuo na­me­lio sto­go pliūp­te­lė­ju­si van­dens sro­vė, ir ėmė da­ly­tis džiu­giais prie Du­by­sos pa­tir­tais įspū­džiais.

„Re­tai ke­liau­ju po Lie­tu­vą. Daž­niau­siai ne­va­žiuo­ju ten, kur at­ras­čiau nau­jų įspū­din­gų Lie­tu­vos gam­to­vaiz­džių. Ple­ne­ro ku­ra­to­rius Ma­rius Min­dau­gas Da­nys man vi­sus me­tus au­sis ūžė, kad ra­do pui­kią vie­tą ir kad aš bū­ti­nai tu­riu čia at­va­žiuo­ti. Šiuo me­tu tu­riu daug or­ga­ni­za­ci­nių rū­pes­čių, bet Ma­rius man to­kiom gra­žiom spal­vom nu­pa­sa­ko­jo vis­ką, kad ėmiau ir at­va­žia­vau. Čia tik­ra ge­ro­vės oa­zė, la­bai ma­lo­nūs san­ty­kiai tarp žmo­nių, ir ap­lin­ka la­bai gra­ži", - pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kė, pri­si­pa­ži­nu­si per tris die­nas čia su­kū­ru­si tiek, kiek pa­pras­tai per dvi sa­vai­tes teį­gy­ven­di­na.

Į ple­ne­rą vieš­nios tei­sė­mis trum­pai už­su­ko Lie­tu­vo­je be­si­sve­čiuo­jan­ti JAV me­ni­nin­kė Di­na Bud­gi­nas. Jos pa­ro­dą „Su­grį­ži­mas" „Ar­kos" ga­le­ri­jo­je pa­keis ple­ne­ro da­ly­vių dar­bai. „Ry­te api­bė­gau vi­są so­dy­bą, vi­sus kam­pe­lius, fo­toa­pa­ra­tu sten­giau­si už­fik­suo­ti be­si­kei­čian­čias spal­vas. Čia tik­ras ro­jus. Ir tie sau­lė­te­kiai, ir sau­lė­ly­džiai, gam­tos gro­žis - ypa­tin­gi", - da­li­jo­si įspū­džiais daug pa­sau­lio ma­čiu­si me­ni­nin­kė.

„Mes pa­tys sa­ve čia tar­si iš nau­jo at­ra­dom. Ir mū­sų, me­ni­nin­kų, kom­pa­ni­ja bu­vo la­bai gra­ži, pa­pil­dėm vie­ni ki­tus. Am­žiaus skir­tu­mas tarp me­ni­nin­kų - ir tris­de­šimt, ke­tu­rias­de­šimt me­tų, o bend­ra­vom la­bai gra­žiai. Toks jaus­mas, kaip grį­žus iš kal­nų. Ir da­bar - su­si­tin­kam Vil­niu­je, puo­lam glė­bes­čiuo­tis", - at­vi­ra­vo D.Tom­ku­tė.

„Čia su­si­bū­rė tik­ras bend­ra­min­čių ra­tas. Dau­ge­lis ple­ne­re da­ly­va­vu­sių me­ni­nin­kų yra su­vie­ny­ti skait­me­ni­nės gra­fi­kos pro­jek­tų", - paaiš­ki­no ple­ne­ro ku­ra­to­rius M.M.Da­nys, ku­ruo­jan­tis ir skait­me­ni­nės gra­fi­kos pa­ro­das.

Pui­ki ple­ne­ro au­ra

Erd­vę kū­ry­bi­nėms dirb­tu­vėms su­tei­ku­si Za­len­sų kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba įsi­kū­ru­si ant sta­taus Mai­ro­nio ap­dai­nuo­tos upės kran­to. Dai­li­nin­kus ma­lo­niai nu­ste­bi­no so­dy­bos šei­mi­nin­kų su­ma­ny­mas va­sa­ros vi­du­ry­je, pa­čia­me tu­ris­ti­nio se­zo­no įkarš­ty­je, at­si­sa­ky­ti ga­li­mų įplau­kų ir vi­są so­dy­bą de­šim­čiai die­nų už­leis­ti me­ni­nin­kams, ku­riuos Lie­tu­vo­je ne­la­bai kas be­pa­re­mia.

„Gam­ta - nuo­sta­bi, tie­siog ste­buk­lin­ga. Ir šei­mi­nin­kai tie­siog neį­ti­kė­ti­ni. Iš šių na­mų net ne­si­no­ri iš­va­žiuo­ti. Yra to­kių ple­ne­rų, į ku­riuos ant­rą kar­tą ne­be­si­no­ri va­žiuo­ti, nors ten pi­lys, gar­sios pa­var­dės ir vi­sa ki­ta. Ple­ne­ro au­rą su­ku­ria žmo­nės, gam­ta ir jų są­skam­bis. Čia vi­sa tai ra­do­me, ir tai - šei­mi­nin­kų nuo­pel­nas. Ne­bu­vo spau­di­mo, bė­gioj­mo iš pa­skos ir klau­si­nė­ji­mo: kiek pa­da­rei, ar jau pa­da­rei, ka­da pa­da­ry­si... Są­ly­gos - kaip sa­na­to­ri­jo­je", - da­li­jo­si įspū­džiais vil­nie­tė dai­li­nin­kė Vi­li­ja Ki­sie­liū­tė-Jo­nu­šie­nė.

„Esu lė­ta­dar­bė rin­kė­ja, vis vaikš­tau su fo­toa­pa­ra­tu ir ren­ku me­džia­gą kū­ry­bai. Po de­ta­lę, po de­ta­lę, pa­skui iš jų su­lip­dau vaiz­dą. Man vis­kas tu­ri su­si­gu­lė­ti, ta­da per­ko­šiu vaiz­dus per sa­vo vi­di­nį sie­te­lį ir su­ku­riu po­rą dar­bų. Čia aš fo­tog­ra­fa­vau ir pie­šiau aug­me­ni­ją, ki­ti dar­bai, ku­rių pra­dme­nys gi­mė čia, ti­kiuo­si, gims vė­liau", - pa­sa­ko­jo D.Tom­ku­tė.

„Mes čia ne tik ta­pom iš na­tū­ros. Po pa­si­se­ku­sių ple­ne­rų lie­ka kur kas dau­giau, nei iš kar­to pa­jė­gi už­fik­suo­ti ant dro­bės. Ar tu ta­pai pei­za­žus, ar, grį­žęs į stu­di­ją, ak­tus - par­si­ne­ši da­lį tos vie­tos, ji lie­ka ta­vo kū­ry­bo­je", - apie pa­kei­tus ap­lin­ką įgy­ja­mus kū­ry­bi­nius im­pul­sus pa­sa­ko­jo V.Ki­sie­liū­tė-Jo­nu­šie­nė. Ji čia su­kū­rė dvi­de­šimt etiu­dų, ku­rių pa­grin­di­nis mo­ty­vas - le­li­jos. Na­me­lį, ku­ria­me ji bu­vo ap­si­sto­ju­si, ko­le­gos pra­mi­nė Le­li­jų na­me­liu.

Pa­ke­liui į pa­ro­dą

„Pa­vaiz­da­vau Per­kū­ną, svie­džian­tį švel­nų žai­bą. Mū­sų skulp­to­riai įpra­tę vaiz­duo­ti Perkūną karį, nors tai la­bai ne­tei­sin­ga. Per­kū­nas - ne ka­rys, o že­mės bu­din­to­jas, jis pa­ža­di­na že­mę. Skulp­tū­ro­je ir ją pa­vaiz­da­vau, ir pa­va­sa­ri­nį vė­je­lį. Van­dens ženk­lai pa­si­pi­la, ir ger­vė ša­lia, nes ger­vė pa­va­sa­rio nak­ti­mis daž­nai kly­kia už­ver­tus gal­ve­lę. O vir­šu­je - mė­nu­lis, nak­tį už­val­dan­tis sau­lės ka­ra­lys­tę", - su­kur­to­je me­džio skulp­tū­ro­je ma­to­mus sim­bo­lius paaiš­ki­no tau­to­dai­li­nin­kas Arū­nas Snieč­kus. Tai try­lik­to­ji Za­len­sų so­dy­bą pa­puo­šu­si jo skulp­tū­ra. „Bet pir­mas dar­bas gy­ve­ni­me, kai leis­ta kur­ti be es­ki­zo", - pa­ste­bė­jo me­džio skulp­to­rius.

Dau­ge­liui ple­ne­ro da­ly­vių jau su­ne­šus sa­vo dar­bus į pa­ro­dą, prie stik­lo dar­bų dar plu­šo kau­nie­tė me­ni­nin­kė Si­gi­ta Grab­liaus­kai­tė. Iš for­mų ji ėmė vei­do, ran­kų at­spau­dus. „Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas bus stik­las su ak­me­niu. „Ar­kos" ga­le­ri­jo­je iš­vy­si­te skulp­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją iš ple­ne­re da­ly­va­vu­sių me­ni­nin­kų kū­no frag­men­tų.

Nors ge­riau­siai žmo­gaus skulp­tū­ri­nius niuan­sus per­tei­kia juo­das ir skaid­rus stik­las, lie­jau ir iš spal­vo­to stik­lo. Spal­vas nau­do­jau ta­py­to­jų po­rtre­ti­nėms imp­ro­vi­za­ci­joms - juk jie dau­giau­siai dir­ba su spal­va. Vy­rų kau­kės fan­tas­tiš­kai pa­vy­ko, su vi­sais plau­ke­liais, barz­dom, nors jie ir jau­di­no­si, kad liks be barz­dų.

O mo­te­rys - gal čia jų ne­kant­ru­mas ar bai­mė kal­ta - ne lai­ku nu­si­šyp­so­jo ar akį mirk­te­lė­jo. Taip at­si­ra­do ne­rei­ka­lin­gų raukš­lių ir įdu­bų, ku­rias vė­liau te­ko pa­nai­kin­ti. Del­nai, plaš­ta­kos vi­sų nuo­sta­biai at­ro­do. Iš­lie­tos for­mos del­ną ga­li ro­dy­ti bū­rė­jai, ne­nuė­jus į bū­ri­mo sa­lo­ną - vi­sos li­ni­jos ryš­kios", - juo­kė­si me­ni­nin­kė.

Šiuo me­tu ple­ne­re su­kur­ti dar­bai - pa­ke­liui į „Ar­kos" ga­le­ri­ją. „Pa­ro­dai at­rin­ko­me po tris-keturis kiek­vie­no au­to­riaus dar­bus. Ieš­ko­jo­me tu­rin­čių kon­cep­ci­ją ir tar­pu­sa­vy­je be­si­sie­jan­čių dar­bų. Nuot­rau­kas, ku­rio­se įam­ži­no­me gam­tos gro­žį, ap­lin­ką, spau­si­me ant di­de­lių po­pie­riaus lakš­tų ir ka­bin­si­me ant ga­le­ri­jos sie­nų. Tam, kad ga­le­ri­jos lan­ky­to­jai pa­ma­ty­tų vie­tas, ku­rio­se šie dar­bai gi­mė, - vi­sa tai, ko mes tie­sio­gi­niu bū­du į ga­le­ri­ją ne­per­kel­si­me. No­ri­me, kad pa­ro­da bū­tų va­sa­riš­ka, gy­va ir per­teik­tų ple­ne­ro nuo­tai­ką. Nes ple­ne­ras nė­ra vien kū­ry­ba gam­to­je. Tai ir gam­tos al­sa­vi­mas, nau­ji po­jū­čiai, va­sa­ra, ato­sto­gos ir poil­sis", - paaiš­ki­no dai­lės ga­le­ri­jai „Ar­ka" va­do­vau­jan­ti D.Tom­ku­tė.

Tęs me­ce­na­tų veik­lą

Kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos šei­mi­nin­kai Ro­ma ir Ei­man­tas Za­len­sai pa­ti­ki­no: ki­tais me­tais lau­ki­te ple­ne­ro tę­si­nio. Kiek su­reng­ta skulp­to­rių ple­ne­rų, so­dy­bos šei­mi­nin­kai ne­be­sus­kai­čiuo­ja. „Gy­ve­ni­mas mus pri­ver­tė glo­bo­ti me­ni­nin­kus, kal­ti­nin­kai - mu­zie­ji­nin­kų ir tau­to­dai­li­nin­kų Snieč­kų šei­ma iš Vil­ki­jos. Jie mus tie­siog įtrau­kė į me­ną. Pra­dė­jo­me nuo skulp­to­rių ple­ne­rų. Me­ni­nin­kai pa­lik­da­vo dar­bų, taip pa­si­puo­šė­me ap­lin­ką. Da­bar jau ir vi­dų ga­lė­sim pa­si­puoš­ti. Atei­ty­je šią veik­lą plė­sim, gal net ne­di­de­lį me­nų cent­rą ar ma­žy­tę ga­le­ri­ją ati­da­ry­sim", - konk­re­čių pla­nų neatsk­lei­dė me­no glo­bė­jai.

„Me­no kū­ri­nį ga­li nu­si­pirk­ti, bet jį su­kū­ru­sio žmo­gaus taip ne­pa­žin­si. Mes sten­gia­mės pir­miau su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis, o pa­skui - su jų dar­bais. Kai pa­žįs­ti žmo­gų, ir jo dar­bą įver­ti­ni vi­siš­kai ki­taip. Šie me­ni­nin­kai mums be­veik šei­mos na­riais ta­po. Gal mums tie­siog se­ka­si, bet vi­sa­da ge­ri žmo­nės pas mus su­si­ren­ka", - pa­sa­ko­jo R.Za­len­sie­nė.
Dai­li­nin­kai Pa­du­by­sio kai­me įsiam­žins ne tik čia su­kur­tais ir pa­si­li­ku­siais dar­bais. Me­ni­nin­kų var­dais so­dy­bos šei­mi­nin­kai ža­da pa­va­din­ti kam­ba­rius ir na­me­lius, ku­riuo­se jie bu­vo ap­si­sto­ję.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų