Plačiau apie spektaklį ir apskritai apie šokį Lietuvoje ir pasaulyje pasakoja „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.

– „Su(si)tikimo“ premjeros jaudulys jau kiek nurimo. Kaip jaučiatės? Kaip vertinate į gyvenimą paleistą padarą (man rodos, gan tinkamas žodis šiam spektakliui)?

Laurynas: Visokių minčių ir emocijų buvo prisikaupę kūrybos proceso metu auginant tą padarą, o po premjeros jausmas panašus kaip ir po kiekvienos premjeros. Šiek tiek liūdna, šiek tiek tuščia, kamuoja lūkestis, kaipgi priims žiūrovas ir kolegos. Užvaldžiusios mintys: o kas toliau?

Kūrybinė komanda didelė ir kiekvienas prisidėjome kurdami skirtingus spektaklio atributus. Aš asmeniškai jaučiu, kad šis spektaklis mus augino ir vis dar augina. Jaučiu poveikį sau, kaip kūrėjui, kaip atlikėjui ir, žinoma, žmogui.

Airida: Jaučiuosi išsimiegojusi. Kaip vertiname? Ar mes čia turime vertinti? Įsivertinome pradžioje, apie ką norime kalbėti, ir dabar taip tegu būna. Galvojame, kaip spektakliui padėti surasti žiūrovą, tam ir paleidome, kad jis vertintų.

– Papasakokite daugiau apie šio spektaklio kūrybinį procesą.

Airida: Procesą atsimenu kaip iššūkių kupiną, nepameluosiu – ir streso būta nemažai. Didžiuojuosi mumis, kad pavyko, visko nemetėm ir ėjome iki galo. Ir kuo labiau artėjome prie premjeros, tuo labiau pradėjome klausytis, girdėti, paleisti, pažinti, paminti savo ambicijas. Kompromisai, sako, kūryboje nėra gerai rezultatui, bet proceso pamokų nekeisčiau į kryžių (red. past. – scenos menų apdovanojimą „Auksinį kryžių“). Buvo verta.

Laurynas: Procesas buvo ilgas. Nagrinėjamų temų amplitudė kito. Nuo Davido Lyncho iki sektų ir raganų teismų Lietuvoje. Lyncho tema turėjo virsti muzikiniu šokio spektakliu, įkvėptu garsaus režisieriaus kūrybos. Nusprendę į komandą pasikviesti žmogų, padėsiantį prižiūrėti ir teiksiančiu pasiūlymus iš šalies, kreipėmės į Lauryną Liepaitę, su kuria jau dirbome prie spektaklio „Žaidimas baigtas“. Jai pasiūlėme perimti režisierės vaidmenį. Ilgainiui Lynchas pasipildė daugiau vaizdinių. Laurynos pasiūlytos temos mus vedė link to, kas mums būtų neprimesta, o taptų lietuvišku linčiškumu. Taip atsirado raganos, sektos, masių poveikis žmonėms, raganavimo temos. Viską buvo nelengva apjungti, tačiau itin taiklūs dramaturgės Kristinos Savickienės pastebėjimai ir dramaturginiai sprendimai labai padėjo eiti pirmyn.

– Kodėl šiuo paskutiniu spektakliu taip stipriai nuėjote į tarpdiscipliniškumą?

Airida: Kartais žmonės atsiranda šalia visai atsitiktinai ir supranti, kad nori su jais dirbti, bendradarbiauti, negalvoji apie žanrus. Svarbiausia komanda, žmonės, žinutė, idėja. Tada forma. Ir nuėjom į tą tarpdiscipliniškumą, nes smalsu ir įdomu, kas jis toks.

Laurynas: Juk gyvenimas yra tarpdiscipliniškumas. Juk jis nėra viena disciplina, mus nuolatos veikia begalės skirtingų veiksnių ir aplinkų. Tai padeda mąstyti ir pamatyti, ko nematai užsisukęs savo užburtame rate. Kiekvienas tai vienu ar kitu metu patiriame. Gal tokie darbai padeda žmogui žvelgti į dalykus kitu kampu. Kūrybos metu pasidavėm procesams ir idėjoms. Jau kuriant spektaklį „Žaidimas baigtas“ buvo labai įdomu ir nauja dirbti su gyvai grojančiu muzikantu. Atrasti visai kitokį judesį, lipti iš komforto zonos. Man labai patinka, tai kad nei pastarajame, nei naujausiame darbe nėra vietos, kur meluoti ir cheatinti.

– Menų sričių maišymas, tarpdiscipliniškumas – stipri šiandienos tendencija. Kaip manote, kas laukia šokio ateityje?

Airida: Sunku nuspėti. Taip, jungtys randasi, bet ir grynasis šokis lieka. Gal Lietuvoje mažiau, bet svetur, festivaliuose, matai labai įvairių darbų ir labai įvairų žiūrovą. Aš šokį matau kaip judėjimą, kuris yra viskame – muzikoje, teatre, literatūroje, gatvėje, miške, mieste, kaime, žmoguje, nesvarbu, iš kur jis ir kiek jam metų. Ritmas, tempas, pauzės – visa mūsų diena apie tai, tai ar tai ne šokis?

Laurynas: Jaučiu, kad šokis Lietuvoje tik atranda savo žiūrovą ir vis daugiau papildo ir praturtina kitas scenos meno sritis: dramą, muzikos pasirodymus, performansus, video meno performansus, kiną ir kt. Vis dažniau choreografai įtraukiami dirbti prie skirtingų tiesiogiai su šokiu nesusijusių projektų. Į judesio anksčiau laikytą šokių repertuarą įtraukiant buitinius, gyvenimiškus veiksmus ar net nejudėjimą. Šokio ir sąvoka pasikeitė. Galvoju, kad šokis / judesys gelbės žmones, nes jis apjungia kūną (motoriką), mintis (psichiką) ir sielą (kažką tarp…).

– Naujame spektaklyje „Su(si)tikimas“ šokio ne per daugiausia, pirmu smuiku griežia ne jūsų trupės aktorius, o vienos „Low Air“ pusės – Airidos – vaidmuo itin mažas. Ar galima išvis laikyti šį spektaklį „Low Air“ spektakliu?

Laurynas: Man prekybos centre šokio pilna. Traukinių stotyje ar viešojo transporto stotelėje šokio wow kiek daug. Belieka tik pajungti kitą meno sritį. Pavyzdžiui, muziką, ir viskas tampa laiku ir vietoje – tampa šokiu. Taigi, ir saulėgrąžų lukštenimas ar malkų skaldymas yra choreografinis veiksmas, šokio veiksmas – ne baleto, ne breiko, ne hiphopo, bet judesys, kurį laikyčiau šokiu, nes sąmoningai, pagal tam tikrą apgalvotą struktūrą atliekamas ir kontroliuojamas. Kaip pasverti, kas spektaklyje griežia pirmu smuiku? Visų mūsų spektaklių metu, išskyrus „Feel Link“, scenoje susitinka skirtingi menininkai, kurie prisideda prie spektaklio įvairiai.

Kadangi pasirinkta pristatymo forma yra netradicinė, tad ir vertinti jį bei stebėti skatiname netradiciškai. Svarbūs yra pasirinkimai, ką matyti ir ko nematyti. Garsaus choreografo Ohado Naharino šokio spektaklyje „Last work“ viena pagrindinių trupės šokėjų visą valandą bėga ant scenos kampe įmontuoto bėgimo takelio. Kol visi likę šokėjai „šoka“, ji bėga ir daugiau nieko nedaro. Kas šiame pavyzdyje pirmu smuiku griežia? Bėganti šokėja ar šokantys šokėjai?

Airida: Puikus pavyzdys apie mažiau pastebimą vaidmenį. Kartais jis gali būti reikšmingesnis už plika akimi ryškiai matomą, dėmesį sugeriantį veikėją/us. Manasis vaidmuo kaip tik atrodo labai reikšmingas, apie jį reikia kalbėti. Man moteris „Su(si)tikime“ yra tokia, kokią matau šiandienos rutinoje, darbe, namuose, spaudoje, socialiniuose tinkluose, veidrodyje. Kaip ją / mane mato kiti, kaip ją / mane mato visuomenė, kaip ją / mane mato vyras. Kokią ji pati save mato ir kaip pateikia. Gali pasirodyti tas vaidmuo trumpas, lengvas fizine forma, bet tik ne turiniu. Jis man vienas sunkiausių emocine forma.

– Jūsų spektakliai ilgai gyvuoja. „Feel link“, kuriuo debiutavote 2011 m., vis dar rodomas, kasmet privalomai „Menų spaustuvės“ vasario – meilės mėnesio – repertuare. Kitiems spektakliams irgi žiūrovų vis dar yra – neprisimenu nei vieno „nuimto“ jūsų darbo. Kur čia jūsų paslaptis?

Airida: Tie spektakliai yra ir bus gyvi tiek, kiek gyvi būsime mes, mūsų mintys ir kūnai, kiek gyva bus mūsų kolegų kantrybė, mintys ir kūnai. Ne vieni judame, ne vieni šokame, ne viskas tik nuo mūsų priklauso.

Laurynas: Valentino diena yra vienas kontekstas iš daugelio, bet tą patį spektaklį galima kryptingai rodyti tik paaugliams, kalbant apie santykius, kalbant apie kūniškumą, brandą, vyro ir moters stereotipinius vaidmenis. Tokiais būdais lavini ir atrandi skirtingas auditorijas. Kai išleidi spektaklį ir anonsuoji, kad tai premjera, bet netaikai į auditoriją, nekuri konteksto ir diskurso, jis nukeliauja užmarštin net nepasiekęs žmonių, kuriems jis gali būti išties įdomus. Ypač kai neturi pilnu etatu dirbančios reklamos, kūrybos, viešinimo specialistų brigados, spektaklis net neįsibėgėja. Mes nesame dviese, mums padeda puikūs savo sritį išmanantys specialistai – tai ir yra paslaptis. Laikas. Noras. Kūrybiškumas. Nes kitaip tai pinigų ir laiko švaistymas. Išleisti keliolika tūkstančių spektaklio sukūrimui ir jo toliau nerodyti – visiškas pinigų švaistymas.

– Kaip vertinate Lietuvos šokio sferą? Statistiškai – tai bene labiausiai auganti (bent sprendžiant pagal paraiškas Kultūros tarybai) menų sritis Lietuvoje. Ar mes tikrai čia neblogai varom ar tiesiog bet kas gali šiuolaikiškai šokti? Ar salės tikrai užsipildo žiūrovais ar tiesiog gerai valstybė remia?

Airida: Na, bandysiu patikėti, nors geriau statistika pasidomėsiu. Kiek teko matyti, tai tie patys keli, kelios trupės ir pora festivalių – tai ar čia labai daug!? O žiūrovas eina, tik, žinoma, drąsūs darbai patys sau nepadeda, prie neįprastos formos, sunkiomis temomis kalbančiam darbui reikia laiko, kartais paramos, kad jis įsivažiuotų, juk į teatrą dažnai kaip į pramogą norisi eiti. O čia dar galvoti – ir taip kasdienybėje sunku, ateini – ir dar grūzas. Tas bėgimas nuo savęs ir daro mus lengvo turinio vartotojais. Aš pati kartais puikiai tame pritampu. „Feel Link“ spektaklis visada pats save išlaiko ir dar mus pamaitina, gražus, lengvas, tema labai aiški, žinomas garso takelis. Tai dabar tik tokius ir statyti?

Laurynas: Lietuvos šokio sfera auga. Atsiranda vis daugiau kuriančių spektaklius ir kitus su šokiu susijusius reikalus. Na ir, žinoma, po truputį išmokstame rašyti paraiškas. Pavyzdžiui, „Low Air“ be kūrybos ir naujų spektaklių kūrimo labai didelį didelį dėmesį skiria socialinei ir edukacinei meno pusei bei su tuo susijusiems projektams.Socialiniai pokyčiai per meną Lietuvoje dar mažai liečiama tema, o meno poveikis gali būti milžiniškas.

– Esate tarp daugiausiai gastroliuojančių Lietuvos scenos menų kolektyvų. Kodėl taip stipriai orientuojatės į užsienį?

Laurynas: Pripažinimas užsienyje labai malonus ir džiuginantis. Tik po 5 metų jaučiame, kad mus dažniau suranda, nei mes ieškom patys. Kalbant plačiau – yra Lietuvos rinka ir yra pasaulio rinka. Yra Vilnius ir yra Lietuva. Stengiamės žiūrėti globaliau. Kadangi rūpinuosi teatro vadyba, man asmeniškai labai įdomu dirbti su užsieniu, daug išmokstu ir galiu pritaikyti dalykus Lietuvoje, mūsų teatro ir mokyklos veikloje ir jų augime.

Airida: Važiuoti šokti į tą pačią sceną ar festivalį, kur pasirodo tave asmeniškai įkvepiančios trupės, norisi, nuvykti, susipažinti, pasimokyti, bendradarbiauti. Įdomios, skirtingos, savitos kultūros labai atsispindi ir šokio pastatymuose, technikose, pateikimo formose, tai labai organiškai įsiskverbia ir į tavąjį kūrybos lauką, plečia ribas, nagrinėjamas temas ar formą matai kitaip, jau ne tik iš artimiausios aplinkos.

– Kokie užsienio publikos įspūdžiai į jūsų spektaklius? Ypač tolimesnių kultūrų, pavyzdžiui, Kinijos?

Laurynas: Kiekvienoje šalyje publika labai skiriasi. Visumoje spektakliai priimami labai teigiamai. Kartais net visai kitaip, nei Lietuvoje. Kinijos publika buvo gana konservatyvi ir tiesmukai suprantanti, nes ten scenos menai vis dar kontroliuojami vyriausybės. Stipri cenzūra. Pradedi vertinti kūrybos laisvę Europoje. Net ir mūsų darbai buvo peržiūrimi tam tikrų institucijų, bet džiaugiamės, kad keisti nieko nereikėjo.

Airida: Rodant „Feel Link“ ir „Game Over“ spektaklius Harbino didžiajame teatre, kaip supratome, maloniai liko nustebęs ir teatro personalas, mat šokio darbų tame teatre mažai būta, baiminantis, kad nesusirinks žiūrovas. O buvo atvirkščiai, pilnos salės ir mus lydėjusi asistentė, stebėjosi kaip skambant plojimams visi liko savo vietoje.

– Kokie planai 2019 metams?

Airida: Premjeros dar neplanuojame. Nors, neslėpsiu, mintyse sklando noras statyti darbą su mūsų mokyklos pažangiausiais mokiniais, skirtą jaunimui, paaugliams. Ateities planuose – ir didesnės repeticijų erdvės paieškos.

Laurynas: Derinamų gastrolių kryptys yra šios – Ukraina, Austrija, Izraelis, Pietų Korėja, Honkongas, Prancūzija.

– Kūryba, darbas, asmeninis gyvenimas – jūs visur kartu. Kokia jūsų sėkmingų santykių paslaptis?

Laurynas: Tikslo turėjimas, jo siekimas ir, žinoma, katinai.

Airida: Bendri planai, bendras laikas kartu, kantrybė ir kalbėjimasis.