Gyvenimą pakeitęs skelbimas
Ritos meilė šokiui užgimė vaikystėje. Tačiau, žengiant į suaugusiųjų pasaulį, ji liko užrakinta širdyje. „Dariau ne tai, kas buvo miela širdžiai. Įstojau mokytis energetikos inžinerijos“, – pasakoja R. Juškytė.
Viskas pasikeitė 2017-aisiais. Tuomet ji per radiją išgirdo lemtingąjį skelbimą. Tarptautinė organizacija „Reach for Change“ (liet. siekti pokyčių) rengė socialinių pokyčių konkursą „Talentas keisti“ ir ieškojo lyderių, kurie norėtų vaikų pasaulį padaryti geresniu.
R. Juškytė nusprendė išbandyti jėgas konkurse ir pasiūlyti žmonių su negalia šokių būrelio idėją. Įveikusi atranką, ji pateko į finalą ir buvo pakviesta į šios organizacijos inkubatoriaus programą idėjai „Adaptuoti šokiai specialiųjų poreikių vaikams“ plėtoti.
„Jie ieškojo pokyčių lyderių. Prisiminiau širdyje nešiotą idėją, nuojauta kuždėjo, kad reikia pabandyti. Nors nebuvau nieko girdėjusi nei apie socialinius verslus, nei apie nevyriausybines ar žmonių su negalia organizacijas. Tiesiog parašiau paraišką, pateikiau idėją. Reikėjo pristatyti situaciją Lietuvoje, pavyzdžiui, kiek yra šokių studijų žmonėms su negalia. Ieškojau po visą internetą. Aptikau tik pavienius projektus. Iš tiesų buvau šiek tiek sukrėsta, nes, maniau, jog tokių organizacijų yra daug, kad šokiai žmonėms su negalia ir taip vyksta, jog jie turi pasirinkimų, yra pilna šokių mokytojų, kurie yra savo srities žinovai. Užsienyje tokių užsiėmimų tikrai netrūko“, – prisimena šokių mokytoja.
Tada ji pradėjo lankyti įvairius kursus, mokymus, domėtis, gilintis. „Per vienus mokymus reikėjo atlikti kokybinę apklausą. Paskambinau į žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociaciją. Paklausiau, ar norėtų šokių pamokų. Jie atsakė teigiamai ir iškart pasiteiravo, kada vyks užsiėmimai. O aš dar nebuvau pasiruošusi. Jų vadovė paragino tiesiog daryti. Pabandėme suorganizuoti pirmąją šokių pamoką. Kaip tada prasidėjo, taip iki dabar ir šokame. Galima sakyti, jog prieš aštuonerius metus tokie buvo pirmieji organizacijos „Unikalus šokis“ žingsniai. Netikėtai tapau žmonių su negalia šokių mokytoja. To neplanavau, nes reikiamų žinių, informacijos neturėjau“, – pasakoja R. Juškytė.
Veiklos įkvėpimas – mama
Organizacijos idėja gimė atsigręžus į šeimą. R. Juškytės mama turi psichosocialinę negalią, šizofrenijos sutrikimą. Anksčiau šokių trenerė apie brangiausio žmogaus ligą niekam nepasakojo.
„Su niekuo nekalbėjau apie mamos negalią, nuo visų slėpiau. Žinojo tik patys artimiausi žmonės. Prieš aštuonerius metus dar buvo labai daug stigmų, nors ir dabar dar jų yra. Pavyzdžiui, laidoma daug juokelių apie psichiatrijos ligonines. Labai to bijojau ir bandžiau būti bet kuo, bet ne savimi, – atvirauja Rita, kurios gyvenimą pakeitė šokis. – Jis išlaisvino, leido kalbėti atvirai, be stigmų. Norisi savo pavyzdžiu įkvėpti ir kitus, kad jie nebūtų uždari.“
Pagrindinė R. Juškytės įkurtos organizacijos žinutė – šokiai skirti visiems. Į užsiėmimus gali prisijungti visi norintieji, neišskiriant amžiaus, patirties ar turimų individualių ugdymosi poreikių. Šokiai adaptuojami taip, kad juos galėtų šokti visi. Organizacijos tikslas – ne tik rengti šokių užsiėmimus, bet ir suteikti galimybę individualių ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir jaunimui įsilieti į visuomenę. Taip pat siekiama labiau informuoti, šviesti pačią visuomenę.
„Dažnai žmonėms su negalia yra taikomos šokių terapijos, tačiau aš norėjau, kad tai būtų įprastas šokių būrelis, kad jame būtų galima šokti su bet kuria negalia. Aišku, kažkam prireikia pagalbos, pavyzdžiui, regos negalią turintiems žmonėms – reikia prieiti ir parodyti judesį. Juk, jei pasakysi „banguok“, o žmogus to nėra matęs, kaip jis supras tą „banguok“? Dalyvavau daugelyje seminarų, kuriuos rengė įvairūs lektoriai. Niekada nepamiršiu lektorės iš Suomijos pasakojimo apie šokį su žmogumi, kuris judina tik akis. Tai sujaudina iki širdies gelmių ir tikrai įkvepia“, – atvirauja šokių mokytoja.
R. Juškytė paklausta, kaip gimė pavadinimas „Unikalus šokis“, atsako, kad ilgų svarstymų nebuvo, nes jį padiktavo širdis: „Tiesiog šis pavadinimas labai tiko. Džiaugiuosi, jog nėra žodžio „negalia“ ar „įtraukusis“. Esi unikalus ir gali tiesiog būti savimi, nereikia būti kažkuo kitu“.
Bendruomenių bendrystė
Šokių sezonas tęsiasi iki vasaros. Karštuoju metų laiku vyksta stovyklos. R. Juškytė džiaugiasi, kad bendruomenė nuolat auga ir stiprėja. Į veiklą ji stengiasi įtraukti ir įprastos raidos žmones, kad bendruomenės susijungtų. Pasak šokių mokytojos, norisi vykdyti edukaciją per patirtį.
„Vedu užsiėmimus ir Pagirių moterims, ten irgi jau turime bendruomenę. Taigi kartą rengiau stovyklą ir paklausiau šių moterų, ar jų vaikai vasarą norėtų savanoriauti. Iš ten ir buvo du pirmieji savanoriai, kurie padeda ir dabar. Praėjusiais metais vyko kalėdinio žaisliuko dirbtuvės, tai susijungė dvi bendruomenės – mano šokėjai su šeimomis ir sportuojančių moterų bendruomenė. Kartu darėme kalėdinius žaisliukus, savanoriai kepė vaflius. Atrodo, šventė tarsi iš nieko, tačiau susirinko daugiau nei 50 žmonių. Tuomet net jaudinausi, kaip tilpsime. Tiesiog norisi įtraukti žmones, kad jie ne stereotipų klausytųsi, o geriau vieną kartą pamatytų, pabūtų toje bendrystėje“, – sako R. Juškytė.
Mes visi sukurti bendrystei, tik ne visi mokame tai parodyti.
Kai kurie šokėjai būrelį lanko nuo pirmųjų dienų, taigi vadovė gali matyti jų augimą. Kiekvieną sezoną prisijungia ir naujų narių. Žinoma, kažkas „atkrenta“, nebelanko užsiėmimų, pavyzdžiui, galbūt vieta nebetinka.
„Vienai mergaitei buvo sunku prisijungti į būrelį. Tik po mėnesio ji pradėjo kartoti judesius, sunkiai priimdavo naujas erdves. Galiausiai mama pranešė, jog dukra pradėjo eiti į kitą šokių būrelį. Aišku, prisiriši prie vaiko, gaila, kad nebeateina, bet smagu, kad jis išaugo sunkumus. Vienas berniukas irgi kurį laiką neįsijungdavo į veiklas, mama jau galvojo nebeleisti jo į užsiėmimus, bet pamažu jis pradėjo kartoti judesius, ir tai suteikė didžiulį džiaugsmą. Yra ir tokių, kurie lanko daug būrelių, tad prie mūsų prisijungia tik renginiuose ar užsiėmimuose dalyvauja kartą per mėnesį. Kai kuriuos vaikus matau tik stovykloje. Smagu bent kartą per metus juos sutikti“, – džiaugiasi trenerė.
R. Juškytė tėvams visada pataria turėti kantrybės, rezultatas ateis laikui bėgant.
„Žinoma, nebent vaikas kategoriškai nenori šokti. Tačiau, jeigu nori, bet pradžioje tiesiog nepavyksta, viskas bus gerai. Apima nuostabus jausmas, kai vaikas gal ir ne idealiai, bet padaro judesį, – dalijasi šokių mokytoja. – Mes visi sukurti bendrystei, tik ne visi mokame tai parodyti. Tačiau galiausiai pamatai, kad vaikas „užsikrečia“: mes kažką smagiai darome, mums gera, tad ir jis įsijungia į veiklą, paduoda ranką, prieina ar bent pabūna šalia. Tada supranti, kaip tos bendrystės, draugystės reikia. Netaikau griežtų metodų, leidžiu vaikui apsiprasti. Kai jis jau būna pasiruošęs, paraginu.“
Svajonės ir pamokos
Į klausimą, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria, R. Juškytė šypsodamasi atsako, jog sunkiausia palaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo. Juk, kai užsiimi mylima veikla, valandų neskaičiuoji, energijos netausoji. Tiesa, šeima taip pat įtraukiama į organizacijos veiklą. Vyresnysis sūnus jau savanoriauja stovyklose, o jaunesnysis – būsimasis savanoris, kuris kartais dalyvauja renginiuose.
Motyvacijos kasdien eiti į priekį „Unikalus šokis“ įkūrėjai suteikia žinojimas, kad visada bus naujų iššūkių, projektų, idėjų. Žinoma, pripažįsta ji, įkvepia ir rezultatai.
„Pastarojoje stovykloje buvo ir labai sunku, ir labai gera. Smagu matyti vaikus, tėvelius, savanorius ir tai, ką jiems duoda stovyklos. Parsivežiau didžiulį motyvacijos užtaisą. Kiekvienas net ir mažas pasiekimas prideda motyvacijos, kyla naujų idėjų, atsiranda noro eiti toliau. Kokia su organizacija susijusi svajonė? Pamažu einame link jos. Norėtųsi sukurti ir visuomenei pristatyti stiprų pasirodymą, kuriame dalyvautų ir profesionalūs menininkai. Norėtųsi, kad gera būtų jį žiūrėti ir niekas negalvotų, jog šoka žmogus su negalia. Tiesiog tai būtų gražus pasirodymas“, – atskleidžia vadovė.
Anot R. Juškytės, situacija gerėja, visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones keičiasi. Šokių mokytoja įsitikinusi, kad čia didžiausią vaidmenį atlieka atvirumas.
„Nebūtinai tu ar tavo artimasis turi turėti negalią, tiesiog reikia pasisakyti, kaip tu jautiesi. Reikia nebijoti pripažinti, jog esi netobulas, kad kažką netobulai padarei. Reikia tiesiog kalbėti, tai žingsnis atvirumo link. Taip ir visuomenė supras, jog nebūtinai turi būti tobulas. Žmones su negalia padrąsiname, kad jie būtų savarankiškesni – eitų, darytų. Ir pačią visuomenę edukuojame, kokius žodžius vartoti bendraujant, kaip prieiti. Situacija gerėja, ir kiekvienas galime prie to prisidėti“, – sako R. Juškytė.
Naujausi komentarai