Maginio realizmo lentynai priskirtinuose tekstuose daug dėmesio skiriama siurrealistinio, dažnai šiurpaus, piktųjų jėgų pilno pasaulio perteikimui, gėrio ir blogio takoskyros identifikavimui, teatro užkulisių praskleidimui, naratyvo ištraukimui iš buitiškumo glėbio.
Knygoje detaliai, spalvingai ir su išmone perteikiamas įsivaizduojamas blogio jėgų pasaulis, jo padarai: „dirbtiniu pagurkliu, neva aptukęs, tipena trumpomis kojytėmis, apautomis ryškiai raudonais batais, vilkintis ochros spalvos paltą ir smaragdinį šaliką“ (p. 88). Netrūksta ir kraupokų vietų, kinematografijoje žymėtinų S raide: „Kai senoji ragana taisėsi gulte, spausdama mane prie šaltos sienos, abiem rankom sugriebęs užaštrintą šalmą, sukaupęs paskutines jėgas, perrėžiau jos gerklę“ (p. 146) ar „vos ne vos tvaksinčia širdimi, kuri netrukus bus ištraukta iš perrėžtos krūtinės, o smegenų drebučiai išgramdyti, atvėrus kaukolės kiaušą“ (p. 87). Beje, kalbant apie S raides, reikėtų paminėti ir švelnesnius dalykus, kad ir vaizdingą statulos glamonėjimo epizodą: „aš priglundu prie tavo pravirų lūpų aš glamonėju tavo krūtis bučiuoju jas aš glamonėju tavo tobulą kūną“ (p. 70). Vis dėlto, derėtų konstatuoti, kad knygos tekstuose karaliauja mirtis, o tos švelnumo ir meilės apraiškos – prieskoniai, pridedantys pikantiškų poskonių. Tokį įspūdį sustiprina mistifikuoti vaizdai (glamonėjama statula siekiant jai įpūsti gyvybę novelėje „Pandemoniumas III“) ar mitriai kaitaliojami personažai novelėje „Montesino ola“).
Knyga provokuoja, vietomis supurto skaitytoją ir kartu tarsi skatina gręžtis į gėrio, šviesos likučius netvariame pasaulyje.
Knygoje realybė dažnai pinasi su mistiniu pasauliu, sapnas – su tikrove, paslaptingos būtybės – su realiais žmonėmis. Kita vertus, demoniškajam pasauliui suteikiama daiktiškų bruožų, tarytum stengiantis jį sukonkretinti, įžeminti, išreikšti materijos parametrais. Taip kuriamas nuo buities atitrūkęs, tarpinėje būsenoje besivystantis vyksmas, primenantis ryškiaspalvius siurrealizmo paveikslus. Gal dėl tokios vietos specifikos tekstai intriguoja, įtraukia naratyvo posūkiais, tačiau nėra slegiančiai niūrūs. Tarytum kojos įkėlimas į veik nerealaus pasaulio teritoriją primintų įtaigias, ryškias ir kruopščiai sustatytas dekoracijas, o spalvų sutirštinimas ir kiek teatrališkas siaubo hiperbolizavimas pasitarnautų pabrėžiant tikrąjį blogį, egzistuojantį mumyse, aplink mus.
Juk novelėse „Egzorcistas teatre“ ar „Hamletas miręs“ ir be mistinių scenų jau galima įžvelgti realybės negerovių: tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis, tironija, žiaurumas, liguistos vaizduotės inicijuoti žiūrovų šiurpinimo triukai. Daryčiau prielaidą, kad teatrologo patirtis leidžia autoriui itin detaliai, tikroviškai, įtaigiai ir kartu pikantiškai praskleisti skaitytojui teatro užkulisius. Žmogiškųjų ydų (godumo, garbės troškimo, valdžios siekio) paryškinimų rastume ir kitose rinkinio novelėse. Dramatiškumo tekstams suteikia ir nešviesios (ar bent jau be aiškios išeities) novelių pabaigos, pasigirstančios pesimistinės gaidos mirties ir kraujo fone. „Realybės nėra“ (p. 82), stebuklas neįvyko“ (p. 101), – frazės, konstatuojančios tamsos pergalę ir kartu skatinančios atsigręžti į tai, ką turime gero šalia, netgi buityje, perspėjančios, kad mistinis pasaulis, fantazija, vaizduotė, o gal ir Anapusybė nebūtinai yra išeitis iš slegiančios tikrovės. Knyga provokuoja, vietomis supurto skaitytoją ir kartu tarsi skatina gręžtis į gėrio, šviesos likučius netvariame pasaulyje.
Atskiro paminėjimo verti kursyvu ir dažnai be skyrybos ženklų publikuoti teksto intarpai. Kone poetiški minčių srauto gabalėliai skamba ritmingai, gaivališkai ir dar labiau mistifikuoja įprastai labiau naratyvą akcentuojantį tekstą: „kurgi Mirtie tavasis geluonis klausinėjate drąsindamiesi ir vildamiesi kad jo nebėra dingo nunyko nušipo išdilo jau švenčiate pergalę prieš Mirtį yra niekur nedingo yra tasai geluonis ir ne vienas“ (p. 103). Šiuose intarpuose dar labiau atsiskleidžia filosofinė gėrio ir blogio sandūros problematika, prieglobsčio nuo tamsos ieškojimas ne tiek loginiame mąstymo lygmenyje, kiek būsena grįstame meditatyviniame paralelinio pasaulio lauke: „širdies nerimas neduoda tau mano sūnau ramybės širdies nerimas gena tave patirti tikrąjį tikėjimą pajusti dieviškos dvasios atodūsį širdis nerimsta ji veržiasi sursum cordae tik aukštyn į šviesą“ (p. 142).
Apibendrinant būtų galima teigti, kad G. Jankaus „Hamletas miręs“ – provokuojančių brutaliais vaizdais, mirties akcentavimu, intriguojančių įdomiais naratyvo posūkiais, erdvių ir laikotarpių supinimu, tikrovės ir fantasmagorinės erdvės ribos blukinimu novelių rinkinys. Įtraukiantis pasakojimas, veiksmo sparta, fantazijos lakumas, hiperbolizuotas estetizavimas kuria spalvingą, dekoratyvų, grotestišką akistatos su blogio jėgomis paveikslą. Net jei rytojaus nebebus, net jei elixir resurrection neegzistuoja, net po šiurpių tekstų marška egzistuoja viltis, kad vieną dieną „švies teisumo saulė“ (p. 145).
Naujausi komentarai