Im­por­tuo­ti ir patobulinti

Len­ki­jos Ka­ra­lys­tė „im­por­ta­vo“ hu­sa­rus iš Veng­ri­jos XV a, ta­čiau tuo me­tu jie dar be­veik nie­kuo ne­pri­mi­nė Sparnuotų­jų hu­sa­rų, mū­šio lau­ke pa­si­ro­džiu­sių Ste­po­no Ba­to­ro val­dy­mo me­tu. Taip pat to laik­me­čio hu­sa­rų nederė­tų pa­inio­ti ir su XVIII a vi­so­je Eu­ro­po­je išpopuliarėju­sia, taip pat veng­riš­ko sti­liaus, leng­vą­ja kavale­ri­ja.

O net ir pati Vengrija taip pat importavo šiuos raitelius iš Serbijos, kai šią XV a. nukariavo Osmanų Imperija. Ir tada husaras buvo lengvasis raitininkas.

Nedederėtų jos painioti ir su iš Lenkijos perimtais lengvaisiais husrais, ginkluotais ietimi ir skydu. Tokie husarai uždavė garo maskvėnam Ūlos ir Oršos mūšiuose, tačiau nebuvo riterių atitkmuo ir neturėjo riteriams būdingo sunkumo, įgalinančio tiesiogine to žodžio prasme, laužti kad ir ilgomis ietimis ginkluotos pėstininikų rikiuotės.

Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­se hu­sa­rai iš pra­džių bu­vo tik dar vie­na kavaleri­jos rū­ši­mi, daž­niau­siai ne­tu­rė­ju­sia le­mia­mos įta­kos mū­šio ei­gai, ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė 1576 m., kai Ste­po­nas Ba­to­ras ta­po Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lietuvos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

Jo ini­cia­ty­va, anks­čiau leng­vą­ja (ar­ba vidutinio sunkumo) ka­va­le­ri­ja bu­vę husarai trans­for­ma­vo­si į vi­siš­kai nau­ją ir tik mū­sų re­gio­nui bū­din­gą ka­va­le­ri­jos rū­šį – Spar­nuo­tuo­sius hu­sa­rus. Tai bu­vo vi­du­ti­nė-su­nkio­ji ka­va­le­ri­ja, pa­kei­tu­si ti­piš­kus Re­ne­san­co epo­chai itin su­nkiai šar­vuo­tus ir to­dėl la­bai bran­giai kainuojan­čius su­nkiuo­sius rai­tuo­sius ie­ti­nin­kus. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau nebepri­mi­nė ir sa­vo veng­riš­kų „pro­tė­vių“ – tai bu­vo ry­tie­tiš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ka­ry­bos de­ri­nys. Šis de­ri­nys pa­si­ro­dė toks sėk­min­gas, kad maž­daug 100 me­tų Spar­nuo­tie­siems hu­sa­rams ne­bu­vo ly­gių prieš­inin­kų nei Ry­tuo­se, nei Vakaruose. Dau­ge­ly­je šal­ti­nių jie iki šiol va­di­na­mi ge­riau­sia to lai­ko­tar­pio kavale­ri­ja Eu­ro­po­je, o gal­būt ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Il­gas ko­vų kelias

Ste­po­no Ba­to­ro re­for­mos pra­dė­tos XVI a 8-ame de­šimt­me­ty­je, o Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „auk­so am­žius“ pra­si­de­da jau 1577 m. per­ga­le Liu­bi­še­vo mū­šy­je. Nuo šios per­ga­lės iki pat Vie­nos iš­va­da­vi­mo nuo tur­kų ap­gul­ties 1683 m. Sparnuotie­ji hu­sa­rai bu­vo ta jė­ga, ku­ri nu­lem­da­vo Lie­tu­vos - Len­ki­jos kariuomenės perga­les, daž­nai prieš skait­lin­ges­nius prieš­us.

XVIII a Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau „pa­se­no“ ir ne­bea­ti­ti­ko mo­der­nios ka­ry­bos reika­la­vi­mų bei vir­to fak­tiš­kai ce­re­mo­ni­niais da­li­niais. Ta­čiau kaip ka­va­le­ri­jos rūšis vis dar iš­li­ko ka­riuo­me­nė­je iki pat 1776 m., kuo­met jų tra­di­ci­jas pe­rė­mė leng­vo­ji ka­va­le­ri­ja – ulo­nai.

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų is­to­ri­jos ke­lias pa­žy­mė­tas dau­gy­be įsta­bių per­ga­lių: Liubiše­ve (1577 m.), Bi­čy­no­je (1588 m.), Ko­ken­hau­ze­ne (1601 m.), Kir­chol­me (1605 m.), Klu­ši­ne (1610 m.), Cho­ci­me (1621 m.), Trčia­no­je (1629 m.), Ochmato­ve (1644 m.), Be­res­teč­ko­je (1651 m.), Po­lon­ko­je (1660 m.), Cho­ci­me (1673 m.), Lvi­ve (1675 m.) ir Vie­no­je (1683 m.). Vi­suo­se šiuo­se mū­šiuo­se Sparnuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo le­mia­mas per­ga­lės fak­to­rius.

Kil­nio­ji kavalerija

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų da­li­nius su­da­rė tur­tin­ges­nie­ji Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ba­jo­rai. Kiek­vie­nas hu­sa­ras, va­di­na­mas „drau­gu“ (len­kiš­kai – „to­war­zysz“) pats finansuo­da­vo sa­vo ir dar ke­le­to kom­pan­jo­nų par­en­gi­mą ir ap­rū­pi­ni­mą. Pa­gal su­sik­los­čiu­sią tra­di­ci­ją, ka­ra­lius mo­kė­da­vo tik už ie­tį.

Ke­le­tas to­kių bū­rių bū­da­vo ap­jun­gia­mi į di­des­nį da­li­nį – „vė­lia­vą“, ku­rią su­da­rė nuo 30 iki 60 rai­te­lių. Le­mia­mų at­akų me­tu „vė­lia­vos“ bū­da­vo jun­gia­mus į gauses­nius bū­rius po 150 – 200 hu­sa­rų. To­kia tvar­ka bu­vo pir­miau­siai organizuo­ta Ste­po­no Ba­to­ro as­me­ni­nė gvar­di­ja, bet jau pa­sku­ti­nia­me XVI a dešimt­me­ty­je jos pa­vyz­džiu bu­vo or­ga­ni­zuo­ti pra­ktiš­kai vi­si Len­ki­jos ir Lie­tu­vos hu­sa­rų pul­kai.

Paprastai vienos vėliavos priekyje jojo tik viena ar dvi husarų ir tikrų aristokratų eilės. Už jų rikiuodavosi vasalai, dažniausiai lengviau šarvuoti ir prasčiau ginkluoti.

Kaip mi­nė­ta anks­čiau, dau­gu­ma hu­sa­rų bu­vo ki­lę iš ti­krai tur­tin­gų ba­jo­rų šei­mų, nes to­li gra­žu ne kiek­vie­nas šlėch­tos at­sto­vas ga­lė­jo sau leis­ti to­kį žir­gą, šarvus, gink­lus bei puo­šy­bos ele­men­tus, ku­riuos tu­rė­jo Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai.

Spar­nų fenomenas

Ži­no­ma, pa­grin­di­nis Lie­tu­vos – Len­ki­jos hu­sa­rų at­ri­bu­tas bu­vo jų spar­nai, dėl ku­rių šie rai­te­liai ir ga­vo sa­vo var­dą. Spar­nus su­da­rė me­di­nis kar­ka­sas, tvirtintas iš pra­džių prie bal­no hu­sa­rui už nu­ga­ros, o vė­les­niuo­ju lai­ko­tar­piu – tie­siai prie rai­te­lio nu­ga­ros. Šis kar­ka­sas bu­vo puo­šia­mas plunks­no­mis, dažomas rau­do­na ar­ba pur­pu­ri­ne spal­va ir kaus­to­mas žal­va­riu. Su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, kad hu­sa­rai iš tie­sų yra „spar­nuo­ti“.

Iki šiol ka­ry­bos is­to­ri­kai gin­či­ja­si, ko­kia bu­vo ti­kro­ji hu­sa­rų spar­nų pa­skir­tis. Vieni tei­gia, kad bu­vo tik puo­šy­bos ele­men­tas, su­tei­kian­tis hu­sa­rams itin iš­ki­lią iš­vaiz­dą ir taip pa­brė­žian­tis jų aukš­tą kil­mę ir eli­ti­nių pa­jė­gų sta­tu­są. Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net tvir­ti­na, kad spar­nai bu­vo tik par­adi­nis ele­men­tas, nie­ka­da nedėvė­tas mū­šy­je.

Ki­ti prie šio api­bū­di­ni­mo pri­de­da ir tai, kad ke­le­to tūks­tan­čių spin­din­čiais šar­vais ir leo­par­do kai­liais (bū­ti­nas at­ri­bu­tas kiek­vie­nam hu­sa­rui) pa­si­da­bi­nu­sių „mir­ties an­ge­lų“ at­aka tu­rė­jo kel­ti siau­bą prieš­o ka­rei­viams.

Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai taip pat pa­žy­mi ir pra­kti­nę spar­nų pa­skir­tį. Pir­miau­siai, sparnai ga­lė­jo sau­go­ti hu­sa­ro nu­ga­rą nuo kar­do kir­čio. Be to, jie ne­leis­da­vo užmes­ti ant rai­te­lio la­so, o tai skam­ba kaip iš tie­sų nau­din­gas gy­ny­bos elementas, at­siž­vel­giant į tai, kad mi­ni­mu lai­ko­tar­piu daug ka­riau­ta su to­to­riais ir tur­kais os­ma­nais, ku­rių leng­vie­ji rai­te­liai daž­nai nau­do­jo kil­pas, kad iš­vers­ti sunkiuo­sius prieš­o rai­te­lius iš bal­no. Dar vie­na teo­ri­ja tei­gia, kad hu­sa­rų spar­nų plunks­nos kel­da­vo di­de­lį triukš­mą, to­dėl žir­gai ne­si­bai­dė mū­šio ka­ko­fo­ni­jos.

Tik tai, kas geriausia

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­ro eki­pi­ruo­tė per jų kles­tė­ji­mo šimt­me­tį kei­tė­si, ta­čiau išsaugant jų di­din­gą iš­vaiz­dą ir vi­sa­da tik ko­ky­biš­kes­nės gink­luo­tės nau­dai. Tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie šar­vus. Ste­po­no Ba­to­ro lai­kais hu­sa­rai at­si­sa­kė su­nkių šal­mų ir di­de­lių me­di­nių sky­dų (veng­riš­ka tra­di­ci­ja) ir kuo to­liau, tuo la­biau orien­ta­vo­si į leng­vus, bet itin aukš­tos ko­ky­bės šar­vus. Ti­piš­ką šar­vų komp­lek­tą su­da­rė šal­mas su da­lies vei­do ap­sau­ga, krū­ti­nės ir nu­ga­ros šar­vai, leng­vi dilbius ir šlau­nis sau­gan­tys šar­vai. XVII a Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia stan­dar­ti­zuo­ta, kad ją jau ga­li­ma pra­ktiš­kai va­din­ti uni­for­ma. Pa­na­šūs šarvai, vi­siems hu­sa­rams pri­va­lo­mi spar­nai bei leo­par­do (kar­tais ki­tų egzotinių gy­vū­nų) kai­liai aiš­kiai su­tei­kė rai­te­liams bend­rą, juos cha­rak­te­ri­zuo­jan­čią išvaizdą.

Ne ma­žiau įspū­din­gas už šar­vus bu­vo ir kiek­vie­no hu­sa­ro gink­lų rin­ki­nys. Svarbiau­sias hu­sa­ro gink­las – la­bai il­ga (iki 5 m), bet la­bai leng­va (spe­cia­liai hu­sa­rams ga­min­ta, iš dvie­jų da­lių su­de­da­ma tuš­čia­vi­du­rė) ie­tis. Ar­ti­mo­je ko­vo­je įpras­tu gink­lu bu­vo il­gas ir lenk­tas ka­va­le­ri­jos kar­das, nors daž­nai mi­ni­ma, kad prie bal­no bū­da­vo tvir­ti­na­mas dar ir at­sar­gi­nis su­nkus kar­das – pa­la­šas. Karinin­kai ne­re­tai nau­do­da­vo ir kuo­kas ar­ba ko­vos kū­jus. Be to, hu­sa­rai tu­rė­jo šau­na­muo­sius gink­lus – po du bal­no prie­ky­je tvrti­na­mus pis­to­le­tus ar­ba kavaleri­jos ka­ra­bi­ną (mi­ni­mas re­tai). Pa­vie­niais at­ve­jais nau­do­ti ir to­to­riš­ko ti­po su­dur­ti­niai lan­kai.

Plie­ni­nio kumš­čio taktika

Tai­gi, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo vi­du­ti­nio su­nku­mo, la­bai grei­ta ir uni­ver­sa­liai pa­nau­do­ja­ma ka­va­le­ri­ja. Pa­grin­di­nė jos tak­ti­ka bu­vo tie­sio­gi­nis smū­gis, išsklaidan­tis prieš­o ri­kiuo­tę. Hu­sa­rai pul­da­vo la­bai glaus­to­mis gre­to­mis, bū­riais po 150 – 200 rai­te­lių, iš­ri­kiuo­tų į 2 ei­les. Ri­kiuo­tė bu­vo to­kia tan­ki, kad sa­ko­ma, jog hu­sa­rai lies­da­vo­si ke­liais. Tai by­lo­ja apie aukš­tą rai­te­lių meis­triš­ku­mo ly­gį, ką pa­tvir­ti­na ir fak­tas, kad Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai net vi­su grei­čiu lėk­da­mi į at­aką (mak­si­ma­lus grei­tis bū­da­vo iš­vys­to­mas be­veik prieš pat su­si­dū­ri­mą su prieš­u), su­ge­bė­da­vo sinch­ro­niš­kai at­lik­ti stai­gius po­sū­kius – t.y. ne­ti­kė­tai smog­ti į ki­tą prieš­o ri­kiuo­tės vie­tą, nei tas ti­kė­da­vo­si.

Jei prieš­o ri­kiuo­tė ne­suir­da­vo nuo pir­mo smū­gio, at­akas hu­sa­rai ga­lė­da­vo karto­ti po ke­le­tą kar­tų. Spe­cia­liai tam ka­riuo­me­nė su sa­vi­mi ga­ben­da­vo atsargines ie­tis.

Nau­do­da­mi Eu­ro­po­je jau pa­se­nu­sia lai­ky­tą tie­sio­gi­nio smū­gio tak­ti­ką, Sparnuotie­ji hu­sa­rai pa­si­ro­dė be­są kur pra­na­šes­ni už eu­ro­pie­tiš­ką vi­du­ti­nę ir su­nkią­ją ka­va­le­ri­ją, ku­ri tuo me­tu bu­vo la­bai ne­pas­lan­ki ir nau­do­jo itin sta­tiš­ką tak­ti­ką.

Pa­vyz­džiui, šve­dų rei­ta­rai bu­vo iš­mo­ky­ti šau­dy­ti po vie­ną ei­lę, kuo­met pir­mo­ji gre­ta trauk­da­vo­si už drau­gų nu­ga­rų už­si­tai­sy­ti gink­lų. Tu­rint ome­ny­je, ko­kių grei­čiu į juos rėž­da­vo­si Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai, to­kia tak­ti­ka bu­vo vi­siš­kai neefekty­vi.

Tuo me­tu ko­vo­jant prieš to­to­rius ar­ba ka­zo­kus, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau naudojo­si ti­piš­kai va­ka­rie­tiš­kais pri­va­lu­mais – šau­na­mai­siais gink­lais ir nepalygi­na­mai ko­ky­biš­kes­niais šar­vais.

Hu­sa­rų gink­luo­tės ir šar­vų su­nku­mo bei grei­čio de­ri­nys lei­do jiems efek­ty­viai kau­tis ir gy­ny­bo­je. Gel­to­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je (1648 m.), Chmel­nic­kio ka­zo­kų su­ki­li­mo me­tu, vos Len­ki­jos 1500 ka­rei­vių (iš jų tik 200 hu­sa­rų) sėk­min­gai gynėsi nuo 11 tūkst. ka­zo­kų. Sėk­mę ga­ran­ta­vo bū­tent Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų meis­triš­ku­mas.

Sparnuotieji husarai populiarijoje istoriografijoje tapo legenda. Vienos išvadavimui paminėti 2014 m. pastatytas vaidybinis filmas, o 2016 m. švedų sunkiojo metalo grupė Sabaton įtraukė husarus, greta švedų pėstininkų Poltavos mūšyje ir kitų legendinių mūšių, kai nedaugelis kovėsi prieš daug gausesnes pajėgas, į savo albumą „The Last Stand“:

„Jei Die­vas su mu­mis...“

Per šimt­me­tį šlo­vin­gos ko­vų is­to­ri­jos Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo ne tik meis­triš­ku­mu ir pui­kia eki­pi­ruo­te, bet pir­miau­sia – bea­to­dai­riš­ka nar­sa. Jie dažnai pul­da­vo vi­siš­kai ne­pai­sy­da­mi kie­ky­bi­nės prieš­o pers­va­ros. At­ro­do, kad bū­tent šiems Lie­tu­vos – Len­ki­jos aris­to­kra­tams la­biau­siai ti­ko pa­čios vals­ty­bės mo­to: „Si Deus no­bis­cum, quis con­tra nos?“ („Jei Die­vas su mu­mis, kas tuo­met prieš mus?“).

Liu­be­šo­vo mū­šy­je, prieš 7 tūkst. – 12 tūkst. su­maiš­ta­vu­sio Dan­ci­go ka­rei­vių sto­jo vos 2 tūkst. ka­rių Ja­no Zbo­rovs­kio va­do­vau­ja­ma ar­mi­ja. Pės­ti­nin­kams nutil­džius vo­kie­čių pa­tran­kas ir at­rė­mus pi­ki­nie­rių puo­li­mą, į Dan­ci­go kariuomenės flan­gą smo­gė Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai. To už­te­ko, kad bėg­tų vi­sa Dan­ci­go ka­riuo­me­nė.

Kah­len­ber­go mū­šy­je (Vie­nos iš­va­da­vi­mas nuo tur­kų ap­gul­ties) da­ly­va­vo didžiulės są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos (apie 80 tūkst. ka­rei­vių), ta­čiau le­mia­mu mū­šio mo­men­tu ka­ra­lius Jo­nas III So­bies­kis net ne­lau­kė kad tur­kų gre­toms smog­tų visa gau­si są­jun­gi­nin­kų ka­va­le­ri­ja (tai bu­vo di­džiau­sia ka­va­le­ri­jos at­aka istorijoje), o pats su 3 tūkst. Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų smo­gė os­ma­nams, per ku­rių gre­tas hu­sa­rai pe­rė­jo, kaip pei­lis per svies­tą, su­kel­da­mi pa­ni­ką vi­so­je li­ku­sio­je tur­kų ar­mi­jo­je. Flangus rėmė maždaug tiek pat vokiečių pėstininkų samdinių.

Beje LDK husarai mūšyje nedalyvavo, nes tuo pačiu metu vykdė reidus Vengrijoje, o kitaip tariant – siaubė šalį – tuo metu visiškai priimtinu būdu ir monetą į kišenę įsidėti, ir sukaustyti gausias priešo pajėgas tam tikroje teritorijoje. Net tokioje didelėje, kaip Vengrijos karalystė.

Kai kurie istorikai iki šiol priekaištauja husarams, kad šie sutrukdė visiškam Osmanų armijos sunaikinimui, nes visą parą plėšė jų stovyklą, lėbavo ir jų nepersekiojo.

Ypa­tin­ga nar­sa Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo Klu­ši­no mū­šy­je prieš mask­vė­nus. Ten 6,8 tūkst. Lie­tu­vos – Len­ki­jos ka­rei­vių sto­jo prieš 35 tūkst. mask­vė­nų, be to dar tu­rė­ju­sių vienuolika pa­tran­kų prieš dvi mū­siš­kes. Hu­sa­rai net ke­le­tą kar­tų (vie­nas am­ži­nin­kas nu­ro­do 8 at­akas) puo­lė įtvir­tin­tas mask­vė­nų pėstininkų po­zi­ci­jas, kur ka­va­le­ri­ja tie­siog ne­ga­lė­jo nu­ga­lė­ti. Ta­čiau šios at­akos iš­pro­vo­ka­vo vie­na­me Mask­vos ka­riuo­me­nės flan­ge bu­vu­sią ka­va­le­ri­ją pul­ti ir ne­va „pri­baig­ti“ pa­var­gu­sius hu­sa­rus. Su­si­dū­ri­me mask­vė­nų ka­va­le­ri­ja bu­vo sunai­kin­ta ir taip at­ver­tas ke­lias į jų ka­riuo­me­nės flan­gą, kas ir už­ti­kri­no per­ga­lę.

Nė vie­nam lie­tu­viui tur­būt ne­rei­kia pri­min­ti ir Kir­chol­mo (Sa­las­pi­lio mū­šio), kuomet 3,6 tūkst. Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­rių su­triuš­ki­no 11 tūkst. šve­dų. Le­mia­ma­me mū­šio eta­pe 300 Chod­ke­vi­čiaus Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „su­ra­ki­no“ visą šve­dų pės­ti­nin­ki­ją mū­šio lau­ko vi­du­ry­je ir da­vė pa­kan­ka­mai lai­ko pėstininkams ir leng­vą­jai ka­va­le­ri­jai su­muš­ti šve­dus flan­guo­se ir ap­sup­ti li­ku­sias jų pa­jė­gas.

Tai tik ke­le­tas la­bai trum­pų pa­vyz­džių iš šlo­vin­gos Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų kau­ty­nių is­to­ri­jos. Ži­no­ma, bū­da­vo ir pra­lai­mė­ji­mų, ta­čiau net gau­ses­nis prieš­inin­kas po to di­džiuo­da­vo­si, kad įvei­kė Lie­tu­vos – Len­ki­jos pa­jė­gas, ku­rių gre­to­se bu­vo bent kaž­kiek Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų.

Daž­nas skep­ti­kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­lis XVII a per­ga­lių bu­vo tik epizodinės – juk ir su­mu­šant prieš­ą mū­šio lau­ke, ka­rai bū­da­vo lai­mi­mi re­tai ir vals­ty­bės sie­nos lė­tai, bet ne­pa­liau­ja­mai trau­kė­si. Ta­čiau tai – la­bai pla­tus klausi­mas, api­man­tis vi­sas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sfe­ras, o ne hu­sa­rų ko­ky­bę. Bet koks prie­kaiš­tas at­šo­ka, kaip strė­lė nuo Spar­nuo­to­jo hu­sa­ro ki­ra­sos, nes šie raite­liai ta­po gy­va mū­sų vals­ty­bės le­gen­da, ap­gin­da­mi jos gar­bę kiek­vie­na­me mū­šio lau­ke, kur tik jiems te­ko kau­tis.