Kinas

„Šrekas-2“ – žalesnis už dolerį...

„Šrekas-2“ nepasiduoda jokiai kritikai, pakanka ištarti kultinę Amerikos kino kritikų frazę – „Du nykščiai į viršų“. Ji pasako viską.

Filmukas visiškai pateisina lūkesčius. Pralenkti gal ir nepralenkia, bet prastų „sykvelų“ laikais to reikalauti tiesiog nepadoru. Šimtu procentų aišku, kad visada atsiras niurzglių, kurie vaidins nepasitenkinimą – jiems atrodys, kad kažko neparodė ar nepasakė. Tai įprasta reakcija į bet kurį tęsinį – per porą nekantraus laukimo metų kiekvienas įvykių tąsą mato savaip. O jei ir neturi lakios fantazijos, prasimano, jog turėtų būti kitaip. Kaip – nežino. Tokie žiūrovai yra beviltiškesni už dulkę aukse, o ne auksą dulkėje reginčius kino kritikus...

Tuos, kas neišmėtė humoro jausmo, antroji „žaliojo žmogelio“ nuotykių dalis prajuokins net labiau už pirmtaką. Senus gerus herojus papildė naujos pajėgos, o siužetas tapo gryna parodija. Ir jei šiuolaikiniai kino „ėdikai“ nesunkiai atpažins, kur per dantį traukiamas „Žmogus voras“, „Žiedų valdovas“ ar „Zoro“, daugybės taiklių pasišaipymų tapatybė galbūt liks nežinoma. Tai natūralu, nes kai kurie „laiškai“ kinui adresuoti net į septintą dešimtmetį. „Šreko-2“ kūrėjai pasišaipo iš „Dreamworks“ studijos konkurentų – „Disnėjaus“ kompanijos šedevrų – „Undinėlė“ ar „Gražuolė ir Pabaisa“, smogia į paširdžius „raudonojo Holivudo kilimo“ tradicijai. Antrajame filmuke smarkiausiai „lošia“ ne siužetas ar tekstas, o replikos „į šoną“ ir kontekstas. „Šreko“ autoriai įjungia sulčiaspaudę ir išspaudžia rūgščiausias sultis iš saldžiausių kino istorijoje produktų. Spjauna į tobulas formas bei grožį ir mums atskleidžia silpnybes, blogybes, ydas ir jų... grožį.

Pradžia simpatiška iki nubimbėjimo. Pievutė, pelkytė, trys paršiukai, buratinoidas, asilatorius, meduolis kiborgas ir kiti „didžėjai“ mėgaujasi Grand Kanarijos tinguliu ir saldumynais.Tuo tarpu du žali troliai medaus mėnesio metu taškosi purvais ir karatė triukais mūšyje su „skinhedais“. Žaliau nebūna. Bet visa, kas gera, greitai baigiasi. Štai laiškelis nuo Fionos tėvų, o jame – raginimas tuoktis su iš anksto parūpintu princu. Ir čia jau siužeto „pasimatymas su tėvais“ animacinė parodija. Tiksliau, įteisinta vagystė iš „Paskutinio jaunikio išbandymo“. Šalelėje, į kurią jaunieji atvyksta kaip „Eurovizijos“ nugalėtojai, jų laukia nepakartojamas koncertas su orkestru ir virtimais – pavirtimais. Fėja taps ragana, o karalius – rupūžioku. Siurprizas, siurprizas...Viskas, kas tik nori, – cirkas, teatras, koncertas. Solinius pasirodymus keičia masinis balius, muzikinius intarpus – kumštynės, katinynės ir šrekynės. Juodas humoras nuo pirmosios juostos ūgtelėjo pasakiškai. Iš Holivudo dergiamasi be kompromisų ir pasigailėjimo. Šreko uošvių šalis – ne kas kita, o didžiulis filmavimo paviljonas su dekoracijomis. Todėl niekšelių valdovų meilytės ir neapykantytės paprasčiausiai silikoninės. Silikoninis ir svajonių jaunikis – princas, pasigavęs „švarcenegerizmo“ ir „stalonizmo“ virusą. Visi, kas „neuosto“ ir nesisvaigina, gamina grožio eliksyrą.

„Šreke-2“ gausu iš kojų verčiančių pokštų ir veikėjų, tačiau „Oskaro“ laimėtojas yra vienas ir neginčijamas – tai Antonijo Banderaso įgarsintas Batuotas Katinas. Iš juoko paleidžia vidurius. Techninis, gamtinis ir žiūrovinis stebuklas. Blyn, kompiuteristai tikriausiai buvo „apsirūkę“, nes šis padaras – aukščiau visų animacijos dėsnių. Ko gero, vertas atskiro pilnametražio „multiko“. Atrodo, kad jo klastingai nuoširdžiose akyse prasmenga visi kada nors matyti animaciniai personažai.

Apie lietuvišką dubliavimą nieko neparašysiu, nes filmukas buvo peržiūrėtas originalo kalba. Bet dėl charizmatiškojo Asilo Edžio Merfio balsu lietuviškojo atitikmens lygiavertės galimybės iškart abejoju. O dėl scenos, kur Meduolis King Kongo ar Godzilos stiliumi atakuoja pilį – nė kiek. Taip pat neabejoju, jog Šrekas grįš ir trečiajai kadencijai.