Nekupiūruotas sovietmetis

J.Baltušis, atkreipęs dėmesį į pirmus kūrybinius poeto, eseisto, vertėjo Petro Palilionio bandymus "Nemune", parašė jam laišką. Vėliau P.Palilioniui teko ne kartą artimai bendrauti su literatūros klasiku. Tad poetas, dabar  kalbėdamas apie J.Baltušio asmenybę,  taikliai reziumavo šiuolaikines nuomones apie jį, perfrazavęs J.Baltušio žinomo romano pavadinimą: "Baltušis valgytinas su druska, medumi ir pipirais."

Į Kauną atvykusi rašytojo dukra, Lietuvos ir Australijos žurnalistė, redaktorė ir rašytoja Rita Baltušytė, jau nesistebėjo susirinkusiųjų į knygos pristatymą gausa – juk didžiulės apimties 2 tūkst. tiražu išleistos knygos jau beveik neliko knygynuose. Tai byloja, kad pasigendama tokių autentiškų, nekupiūruotų akylo sovietinio gyvenimo stebėtojo, koks buvo jos tėtis, užrašų.

Pasak R.Baltušytės, iš pradžių ji norėjo dienoraščius trumpinti – atrodė per ilgi, apie kai kuriuos asmenis parašyta nemalonių dalykų, kuriuos dabar skaityti aprašytųjų artimiesiems nebus malonu. Tačiau, kaip sakė R.Baltušytei knygos sudarytojas Antanas Šimkus, dienoraščiai yra dokumentas, kurio negalima nei braukyti, nei taisyti. Beje, rašytojo dukra nebuvo anksčiau jų mačiusi – dienoraščius perskaitė tik prieš kelerius metus, kai sudarytojas atsiuntė Lietuvos literatūros ir meno archyve saugotus ir nuskenuotus rankraščius. J.Baltušis savo testamente buvo parašęs, kad dienoraščius bus galima paviešinti, praėjus ketvirčiui amžiaus po jo mirties.

Dukra – Vakaruose

Prieš skaitančiųjų dienoraštį akis atsiveria daug kam jau pamirštas prabėgusių dešimtmečių ir politikos iškreiptas kultūrinis-socialinis-politinis sovietmečio veidas, netikėtas rašytojo požiūris į jo gyventą laikmetį, kuriame brendo ir Kaune gimusi R.Baltušytė.

"Kaunas yra ir mano tėvelio jaunystės miestas. Čionai jis, tarpukariu atvykęs iš kaimo, stovėdavo turguje su pjūklu, laukdamas žmonių, kuriems reikėtų jo paslaugos – paruošti malkų", – pasakojo R.Baltušytė. Iš varganos valstiečių šeimos kilęs J.Baltušis iš tiesų turėjo suvalgyti pūdą druskos, kol išgarsėjo kaip rašytojas.

Žinomo rašytojo dukros Ritos gyvenimas sovietmečiu neturėjo būti sunkus – juk tokių žmonių vaikams viskas buvo lengviau prieinama. Bet, anot R.Baltušytės, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais ji greičiausiai būtų kartu su tėvu patekusi į nemalonę, bet būtent tuo metu Rita dirbo "Amerikos balse", vadovaujama Romo Sakadolskio. Toje redakcijoje Rita vedė laidą "Amerika iš arti". Beje, į JAV ji pateko iš Australijos, kurioje atsidūrė 1981 m. Negi pabėgo iš SSRS?!

J.Baltušis su dukra Rita (dešinėje) ir įdukra Dagne Jakševičiūte.

Kas atvedė į Australiją

Pasak Ritos, ji nepabėgo. Viename iš daugybės savo interviu Lietuvoje R.Baltušytė teigė, kad ji 1976 m. labai sunkiai susižeidė, patekusi į avariją, ir ilgus metus laukė galimybės išvažiuoti į Australiją, kur jos draugės brolis atlikdavo tokias operacijas, kokių reikėjo. Nors ištrūkti iš sovietinės Lietuvos buvo nelengva, tačiau jai pavyko. Maža to, jau kitą dieną, vos nuvykusi į Australiją, Rita susipažino su savo būsimu vyru ir liko Australijoje. Jos duktė Akvilė gyveno Lietuvoje, bet po poros metų irgi atvyko pas mamą į Australiją.

Australijoje redaguodama lietuvių savaitraštį "Mūsų pastogė", Rita pasiprašė dirbti "Amerikos balse". R.Sakadolskis, anot R.Baltušytės, atvyko į Lietuvą įsitikinti, kad ji nėra jokia KGB agentė, ir kai tai pasitvirtino, ji 1985 m. išvyko dirbti į JAV. O jos vyras ir dukra liko Australijoje, nes jiems nepatiko gyvenimas JAV.

Kai grįžusiai į Australiją Ritai buvo pranešta apie tėvo mirtį, ji pati tuo metu slaugė savo merdinčią dukrą Akvilę. Ritos sesuo Violeta, gyvenusi JAV, irgi negalėjo dalyvauti laidotuvėse – J.Baltušį palaidojo Lietuvos rašytojų sąjunga. Prie karsto stovėjo M.Mironaitė su dukra Dagne Jakševičiūte ir anūku Roku Valaičiu. Į rašytojo laidotuves 1991 m. vasarį žmonės neplūdo.

Politinės įžvalgos

R.Baltušytės bendrakursis Nepriklausomybės Akto signataras žurnalistas, politikas Česlovas Juršėnas, kartu su ja Vilniaus universitete studijavęs žurnalistiką, teigė, kad Rita kviesdavosi kursiokus į namus. Ten jaunuoliams didžiulį įspūdį paliko J.Baltušis ir jo antroji žmona Monika Mironaitė, kurią jis vedė 1948 m.

Beje, iš pirmos santuokos J.Baltušis turėjo dvi dukras. Dukrą turėjo ir M.Mironaitė, tai, anot Č.Juršėno, J.Baltušis auklėjo tris. Tačiau Č.Juršėnas kalbėjo ne apie J.Baltušio šeimą, o apie rašytojui rūpėjusią politiką, už tai jam smarkiai kliuvo nepriklausomybės kelią pasirinkusioje Lietuvoje.

J.Baltušis savo 1970–1975 m. dienoraščiuose neabejoja nei sovietų valdžia, nei Lietuvos buvimu SSRS sudėtyje reikalingumu. Šią savo politinę preferenciją 1974 m. jis pagrindžia taip: "Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali egzistuoti, ji privalo paklusti vienai iš didžiųjų valstybių, geriausiai – rusams. Nes Rusija atsilikusi, betvarkė, tad tik šitokios imperijos sudėtyje mes, lietuviai, tegalime išsilaikyti kaip tauta. Aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų." O dar po metų dienoraštyje įrašo tokią savo politinę įžvalgą: "Hitlerinis fašizmas ir stalininis komunizmas – vienos lazdos du galai, tikra žmonijos nelaimė. Buvo ir tebėra." "Net ir Antanas Terleckas, tikrasis disidentas, pasirašytų po šiais J.Baltušio žodžiais", – įsitikinęs Č.Juršėnas.

Nebijojo sakyti tiesos

Anot Č.Juršėno, neteisinga J.Baltušį vadinti dviveidžiu, gebančiu sovietmetį kritikuoti tik dienoraščiuose, privačiuose pokalbiuose, o viešai kalbėti visai ką kita. Juk būtent J.Baltušis 1969 m. nepabūgo viešai ginti rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno, išmesto iš SSRS rašytojų sąjungos už knygą "Gulago archipelagas", atsisakė pasmerkti Borisą Pasternaką, kurio knyga "Daktaras Živaga" išėjo užsienyje, autoriui to nesuderinus su sovietų valdžia.

Č.Juršėnas priminė ir viešą J.Baltušio kalbą 1972 m., kai buvo minimos Antano Vienuolio 90-osios gimimo metinės. "J.Baltušis atskleidė, kaip įžymusis cenzorius Icchokas Gurvičius taisė "Puodžiūnkiemį", pakeisdamas net romano pabaigą. Žodžiu, yra ne vienas pavyzdys, kuris byloja, kad J.Baltušis turėjo savo nuomonę ir drįsdavo ją ginti viešai", – sakė Č.Juršėnas.

J.Baltušio dienoraštyje užfiksuoti akivaizdūs susidūrimai su negražia socializmo tikrove. Tai patvirtina ir šis 1974 m. rugpjūčio 23 d. įrašas dienoraštyje: "Vagos" leidykloje bebūnant, parodė man ruošiamą spaudai J.Nekrošiaus eilėraščių naują rinkinį. Žemiau bet kokios kritikos. Faktiškai tai jokia poezija, vien laipteliais surašyti žodžiai. Klausiu: "Kodėl gi leidžiate?" Atsako: "Negalime neleisti, J.Nekrošius – Valstybinio spaudos komiteto pirmininkas, mes nuo jo pilnai priklausome!" Nieko sau kriterijus literatūrai matuoti!"

Nesu prieš Lietuvą

Nepaisant paties aprašytų sovietmečio grimasų, J.Baltušis pats tuo metu naudojosi sovietinės nomenklatūros privilegijomis, nors ir niekino jas. Kartu jautė asmeninę kaltę dėl Stalino kulto. Tą graužatį greičiausiai sustiprino pokarinis nutikimas su jo žmona M.Mironaite – Vasario 16-osios akto signataro, ministro pirmininko, diplomato Vlado Mirono dukterėčia. Pasirodo, ji buvo verbuojama KGB. Kai M.Mironaitė atsisakė bendradarbiauti, J.Baltušis su šeima galėjo atsidurti Sibire, jei ne Antano Sniečkaus užtarimas.

Nepaisant to, J.Baltušio asmenybės susidvejinimai dienoraščiuose radosi greičiausiai dar ir todėl, kad juos rašė brandaus amžiaus – jau akylas gyvenimo stebėtojas.

Č.Juršėnas priminė, kaip niekšingai buvo elgiamasi su rašytoju, jo knygomis po jo pasisakymo Sąjūdžio metais sovietinės Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje dėl Lietuvos ateities. "Mes Aukščiausioje Taryboje tada gavome Kauno endokrininių preparatų gamyklos kolektyvinį – 167 parašai – laišką, reikalaujantį patraukti J.Baltušį į Liaudies teismą. Tai buvo tik viena iš agresijos prieš J.Baltušio nuomonę apie šalies ateitį formų. O jų būta ir tebėra įvairių, nors rašytojas prieš mirtį 1991 m. vasarį pasakė kolegai Vytautui Martinkui: "Nesu prieš Lietuvą."

Kaunas yra ir mano tėvelio jaunystės miestas. Čionai jis, tarpukariu atvykęs iš kaimo, stovėdavo turguje su pjūklu, laukdamas žmonių, kuriems reikėtų jo paslaugos – paruošti malkų.

Įsimintina kelionė

"Dienoraščio pradžia sutapo su mano atvykimu į Vilnių iš Molėtų, kur mokytojavau. Sostinėje pradėjau sukiotis literatūrinėje aplinkoje. Tad ne kartą teko pabendrauti su J.Baltušiu, kartu keliauti. Prisimenu kelionę su juo ir Vaciu Reimeriu lėktuvu į Moldaviją. Aš tuo metu dirbau Rašytojų sąjungos Valdybos sekretoriumi. Kadangi rašytojai labai mėgo J.Baltušį, tai aš pasakojau jiems įspūdžius iš tos kelionės – skrendant lėktuvu, J.Baltušis paklausė manęs, kiek rašytojų priklausė sąjungai. Atsakiau, kad 150–160. Rašytojas baisiai nustebo ir pasakė: "Iš kur jų tiek daug?! Nagi paskaičiuokim: Juozas Grušas, Ieva Simonaitytė, Justinas Marcinkevičius, na, ir mane kai kas laiko rašytoju..." Kai tas mano pasakojimas pasiekė J.Baltušio ausis, jis paklausė manęs: "Draugas Bražėnai, tai kokius anekdotus apie mane skleidi?.. Nesakyk daugiau, kad aš tik keturis rašytojus paminėjau." Žodžiu, nepyko. Beje, su juo bendrauti buvo lengviau nei su kandaus žodžio meistre jo dukra Rita", – pripažino literatūrologas Petras Bražėnas.

Pasak P.Bražėno, labai gerai, kad niekas nekupiūravo J.Baltušio dienoraščių – dėl to jų vertė tik dar labiau išaugo. Juos galima būtų lyginti, bet tik iš tolo, su Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiais, nors juose atspindimi skirtingi pasauliai.

Išguitas iš mokymo programų

"Žinoma, nereikia sutikti su visais ano meto J.Baltušio vertinimais, nors tai buvo drąsus literatūros klasikas, parašęs istorinio laiko metraštį, kuriame, beje, ryški ir paties kūrėjo drama. Unikaliuose dienoraščiuose jis negaili aitrios kritikos sovietizmui, nusivylimo juo, bet kartu išpažįsta paklusnumą jam, vis kartodamas "taip reikia". J.Baltušio dienoraštyje homo sovieticus portretas nupieštas geriau nei bet kokiame romane", – įsitikinęs P.Bražėnas.

Rašytojas su aktore R.Staliliūnaite.

O štai ir vienas tų J.Baltušio vis kartojamų dienoraštyje "taip reikia" pavyzdžių su pastebėjimu apie žmoną: "Atėjo "Literatūra ir menas". Per visą puslapį – E. Mieželaičio portretas. Ryšium su liaudies poeto vardo suteikimu. Su jokiu kitu mūsų poetu tokiais atvejais šito nebūdavo. Gal taip reikia? Monika repetuoja Diurenmato "Mirties šokį". Grįžta pavargusi. Gerokai pergyvena, kad pradėjo storėti nuo metimo rūkyti. O man patinka, kad ji pilnesnė. Iki tikro storumo jai dar labai toli." Įrašyta 1974 m. rugpjūčio 24 d.

Anot P.Bražėno, J.Baltušis labai vertino Vaižgantą ir V.Mykolaitį-Putiną, nemėgo modernizmo ir... nebuvo abejingas moteriškajam grožiui. Beje, gražioms jaunoms rašytojoms pranašaudavo šviesią ateitį. Tik tos pranašystės ne visada išsipildydavo.

O ir paties J.Baltušio kūryba po jo Sąjūdžio kritikos buvo išbraukta iš mokyklinių programų. Išbraukta ir "Sakmė apie Juzą", nors šis romanas, 1990 m. pasirodęs prancūzų kalba, buvo apdovanotas prestižine "Prix du Meilleur Livre Etranger" premija – už geriausią metų užsienio autoriaus knygą, išleistą Prancūzijoje.