Kinas

„Svetimas prieš Grobuonį“ – kompiuterinis žaidimas su kino efektais

Kartais kino kūrėjams nepakenktų baudžiamoji atsakomybė už subjaurotą kultinį serialą. Kartais būtų galima trenkti per scenaristo pirštus vien už idiotišką mintį sukurti veiksmą iš absoliutaus nulio. Deja, kaip ir visur, noras pasipelnyti iš garsaus prekinio ženklo pranoksta logikos ribas.

Šis kritinis straipsnis pirmiausia turėtų virsti atviru laišku tiems, kas ekrane sukryžmino dvi kultines baisas pabaisas – Svetimą ir Grobuonį.

1987 – aisiais pasirodžiusio Grobuonies gaila ne tiek. Tik du filmai, antrasis iš jų ne itin vykęs. Tik du režisieriai, iš kurių į kino istoriją pateko tik Džonas Maktyrnanas, garsus „Kietais riešutėliais“ ir „Tryliktuoju kariu“. Tik vienas „superžemietis“ – Arnoldas Švarcenegeris.

Svetimas nuskriaustas nepalyginti daugiau. Keturi filmai, keturi saviti reiškiniai, keturi unikalūs režisieriai. Būrys talentingų aktorių, tarp kurių Sigurni Viver, Vinona Raider, Ronas Perlmanas.

Iki 2004-ųjų „Svetimui“ aklai sekėsi. Pirmąją dalį kūrė legendinis Ridlėjus Skotas („Gladiatorius“. „Juodojo vanago žūtis“), antrąją – kino rekordininkas tiek finansine, tiek prizų prasme Džeimsas Kameronas, trečiosios autorius – modernistas trilerininkas Deivydas Finčeris („Kovos klubas“, „Panikos kambarys“), ketvirtąją – originalusis prancūzas Žanas Pjeras Ženė („Amelija iš Monmartro“).

Dabar belieka apsimesti, kad „Svetimas prieš Grobuonį’“ tikrai nėra penktoji „svetimų“ siaubo epopėjos dalis. Tiesiog šiaip savarankiškas eksperimentas dviejų monstrų tema.

Režisieriaus kėdėje – fantastikos mėgėjas Polas Andersonas, prieš porą metų sukūręs nepakankamai prastą „Absoliutų blogį“ su Mila Jovovič. Vardan „Svetimo prieš Grobuonį“ atsisakė „sukti“ zombių istorijos tęsinį. Tačiau jo pasirinktą projektą iškart „sudirbo“ Kameronas, perspėdamas, kad laukia didžiulis nusivylimas. Iškart nuo filmavimo „atsižegnojo“ Sigurni Viver arba leitenantė Riplėj. O be jos „svetimų“ imperija neįsivaizduojama. „Švarcas“ lyg ir buvo „pasirašęs“ trumpam epizodui, bet tik su sąlyga, jei jo neišrinks Kalifornijos gubernatoriumi. Išrinko. Ir Andersonas liko su kiborgu Bišopu – Lansu Henriksenu, aktoriumi, kuris pastaruoju metu filmuojasi „televizinio“ masto produkcijoje ir, matyt, išgirtęs honoraro dydį, daug nemąsto. Galimybės kaprizingai rinktis kol kas neturi ir „juodukė“ Sana Latan, išgarsėjusi sportinėje dramoje „Meilė ir krepšinis“.

Turėdamas tokią komandą režisierius su padėjėjais adaptavo komiksinį scenarijų, parašytą dar 1991–aisiais. Galbūt tada „Svetimas prieš Grobuonį“ būtų atrodęs kaip stebuklas. Dabar tai – intelekto nesužalota C kategorijos besmegenė juosta su A kategorijos efektais.

Matyti ir girdėti dalykai pilasi nuo pirmųjų titrų. Organizuota mokslinė – archeologinė ekspedicija į Antarktidą, kur stūkso apledėjusi piramidė. Grupė avantiūristų pasmerkti būti suvalgyti. Visi, išskyrus vieną. Nusileidžia skraidanti lėkštė...ir prasideda atvira komedija. Išlipa nugrimuoti ir kostiumuoti dvikojai, vadinami Grobuonimis. Apsirengę tarsi Marso “bomžai”. Bando linguoti kaip zombiai, nes filmų aiškiai persižiūrėjo. Po trumpai ilgo įvado, šimtą kartų kažkur girdėtų dialogų išlenda ir Svetimi. Jei Grobuonys vizualiai ir morališkai atgyvenę, tai Svetimi atrodo žvaliai ir kraupiai kaip visada. To neatims nei bukas scenarijus nei ikimokyklinė režisūra. Nors, ko gero, režisierius nekaltas, kalta aplinka. Prasideda skerdynės, kur žmonės laužomi kaip netikęs interjeras mūšio zonoje. Griūva visi ir visur. Virsta it ąžuolai, išsprogusiomis akimis. Net sudie nepasako. Ir taip – valandą dvidešimt minučių gryno ekrano laiko. Nesigilinant. Tiesiog vartojant. Daug kraujo. Daug garsų. Slapstymas. Bėgimas. Baimės kupinos akys. Džiaugsmo sklidinos iltys. Absoliučioj tamsoj.

Nebaisu visiškai. Neįdomu absoliučiai. Dažnai prasprūsta juokas į Grobuonis bežiūrint. Nebe tie laikai, nors ir „tie“ efektai.

O pabaigoje – absurdiška žmonių rasės atstovės koalicija su mažesne blogybe – Grobuonimi. Nes pagal legendą – Svetimi tik išsigimęs „predatorių“ treniruočių taikinys. Nors per kruviną futbolą pasirodo kaip lygiaverčiai varžovai.

Daugiau nėra tikslo kažką aprašinėti – neveiksmingas veiksmas ir nesiaubingas siaubas. Tikėkimės, bent jau „Šreko“ prieš „Simaroną“ nebus...