Ši tema – tai kvietimas žiūrint filmus įsiklausyti į save, atidžiau pažvelgti į aplinką, globalią situaciją ir suprasti, kaip tai veikia mus kaip individus ir visuomenę.

Dalijamės trimis labai skirtingais programos filmais, kurie sužadins vaizduotę, leis pasijuokti, pasimėgauti geru garso takeliu ir bent akimirką nustebti.

Milžiniškos musės nuotykiai

Garsaus prancūzų muzikanto ir režisieriaus, praminto kino chuliganu, Quentino Dupieux juodojo humoro komedija „Zomša“ pernai sulaukė daugelio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijų. Šiemet jis vėl grįžta su ne mažiau ekscentriška ir ne vieną žiūrovą nustebinsiančia absurdo komedija „Toro“ („Mandibles“), kuriame žiūrovai išvys ir aktorę Adelę Exarchopoulos, daugeliui pažįstamą iš juostos „Mėlyna spalva – šilčiausia“.

Nemanau, kad egzistuoja daug kūrėjų, galinčių į vieną istoriją sujungti du nelabai protingus veikėjus, moterį pažeistomis smegenimis ir milžinišką vabzdį, ir visa tai paversti stilinga, juodojo humoro elementų turinčia komedija. Galbūt todėl režisierius taip išsiskiria iš kitų prancūzų komedijų ir pats tampa žanro kūrėju.

„Toro“ centre – pajūrio šlaistūnas Maniu ir jo bičiulis Žanas Gabas, lėtai, tingiai leidžiantys dienas ir gyvenimui nekeliantys pernelyg didelių reikalavimų. Kartą Maniu gauna užsakymą už 500 eurų nuvežti lagaminą iš taško A į tašką B. Pavogę mašiną ir patraukę į kelionę draugai išgirsta neįprastą triukšmą. Bailiai atidarę bagažinę, joje randa gigantišką musę. Šis netikėtumas pakeičia draugužių planus ir įkvepia genialų planą praturtėti. O tada jau galite pamatyti, kaip vyksta musės apmokymai, kas nutinka viename kambaryje su ja atsidūrusiam šuneliui, kaip draugams sekasi apsistoti pas seną pažįstamą, kas iš tikrųjų slėpėsi paslaptingame lagamine ir ar musė buvo imli mokslams. O po filmo greičiausiai dar kurį laiką su draugais ekrane sveikinsitės sakydami „Toro“.

Kadras iš filmo „Toro“, organizatorių nuotr.

Psichoseksualinis sapnas iš Kanados

Kanados režisieriaus Matthew Rankino ilgametražis debiutas „XX amžius“ („The Twentieth Century“), labai kūrybiškai interpretuojantis Kanados istoriją, yra ir satyrinis, ir niūrus. Kuo labiau žiūrovas susipažinęs su Kanados istorija, tuo juokingiau. Tačiau net ir neturint daug žinių apie tolimąją šalį šiaurėje, filmu galima mėgautis dėl aukščiausio lygio kūrybiškumo, įžūlumo ir linksmų dialogų derinio.

Jaunasis Williamas Lyonas Mackenzie‘is Kingas ryžtasi kandidatuoti. Vedamas edipinių politinių siekių, kelyje į šalies lyderio postą Kingas turės įveikti daugybę kliūčių: Afrikoje besitęsiantį Būrų karą, nacionalinį separatistinį judėjimą, nepasiekiamą mylimąją ir vidines pastangas nuslopinti avalynės fetišą bei onanizmo impulsą. O kur dar kiti veikėjai, puikiai derantys su jaunojo Williamo Kingo ketinimais: tuberkulioze serganti našlaitė Šarlotė ar valdinga motina, kurią kažkodėl vaidina vyras. Visą įspūdį dar labiau sustiprina įspūdinga rankų darbo kino dailė, galinti konkuruoti su vokiškais ekspresionistiniais filmais.

„XX amžius“ – linksmas ir susimąstyti kviečiantis filmas, psichodelinis sapnas apie vieno žmogaus ambicijas, seksualinį nusivylimą, masinę isteriją, froidiškus trikdžius, negailestingai ir sumaniai kritikuojantis politiką bei pasitenkinimą nacionalizmu, kurį puikiai apibendrina vieno dialogo ištrauka: „Kanada yra tik vienas po kito nepavykę orgazmai.“

Kadras iš filmo „XX amžius“, organizatorių nuotr.

Krentančių oro kondicionierių magija

Vakarų Afrikos pakrantės vėjų paliestas kūrinys, režisieriaus Fradique filmas „Oro kondicionieriai“ („Air Conditioner“), turėtų suvilioti ir pakerėti tuos, kurie sugeba prisitaikyti prie savito humoro ir ritmo. Angolos sostinėje Luandoje niekada nepliaupia lietus, bet staiga pradeda lyti oro kondicionieriais – dėl niekam nežinomų priežasčių jie vieną dieną tiesiog pradeda kristi nuo pastatų.

Nors ir gresia pavojus, pagrindinis veikėjas Matasedas leidžiasi į kelionę ieškoti veikiančio kondicionieriaus perkaitusiam viršininkui. Paieškos vyrą nuveda į mažą elektronikos parduotuvėlę, kurioje užsibarikadavęs jo laukia ekscentriškasis parduotuvėlės savininkas, turintis slaptą patalpą, kurioje slepia netikėtą dalyką.

Nepaisant, kad užčiuopia daug kritinių, įvietintų Angolos ir Afrikos temų, filmas – labai šviesios ir geros nuotaikos, nepaprasto lengvumo, stebinantis spontaniška būtimi ir, regis, be jokių pastangų įtraukiantis žiūrovą į fantazijos pasaulį. „Oro kondicionieriai“ patiks smalsiems žmonėms, ieškantiems išskirtinio, ypatingo filmo, o garso takelis, sukurtas Angolos žvaigždės Aline’s Frazão, nuguls į kiekvieno žiūrėjusio grojaraštį.

Kadras iš filmo „Oro kondicionieriai“, organizatorių nuotr.