Taip garsai susilydo į žodį

Taip garsai susilydo į žodį

Nedažnai Klaipėdoje rengia parodas Lietuvos nacionalinės premijos laureatai. O ir jų, taip aukštai įvertintų dailės srityje, turime vos kelis. Tapytojas Eugenijus Antanas Cukermanas, kurio paveikslų paroda pirmąkart surengta uostamiestyje ir šiuo metu veikia „Klaipėdos galerijoje“, pats pristatė savo kūrinius, prašydamas publikos atidumo, atlaidumo ir tolerancijos jiems.

Autorius apie savo paveikslus kalbėjo kaip apie gyvas būtybes, kurios konkuruoja dėl geresnės vietos ir dėmesio. „Būkit palankūs jiems. Tos būtybės kažkiek pagyvens čia ir išeis“, - sakė jis.

Ilgai ignoravo

E.A.Cukermanas šiandien laikomas viena svarbiausių mūsų meno figūrų, vadinamas Lietuvos abstrakčiosios dailės grandu, vienu konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo modernizmo klasikų, tituluojamas „abstrakcijos pionieriumi“, „intelektualiosios abstrakcijos meistru“, gretinamas su 6-7 dešimtmečių pasaulio abstrakčiosios dailės įžymybėmis B.Niumanu, K.Stilu ir kitais.

Jo kūrybinis kelias prasidėjo sovietmečiu, kai abstrakcija pas mus buvo laikoma ydingu menu. Anot dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, E.A.Cukermano kūryba buvo ignoruojama nei per ilgai, nei per trumpai – viso labo 15 metų (1972-1987). Ką reiškia „ignoruojama“? Ogi bemaž neįsileidžiama į oficialias parodas, nereprodukuojami jo paveikslai dailės leidiniuose, nesuteikiama galimybė surengti autorinę parodą prestižinėse meno erdvėse.

Tiesa, dailininkas nebuvo persekiojamas, per tą laiką nutapė gal šimtą drobių, nupiešė dar daugiau piešinių, surengė šešias personalines parodas „paribio“ salėse. Tačiau... A.Andriuškevičiaus teigimu, ieškant atsakymo į klausimą „kodėl“, krinta į akis dvi aiškios priežastys: pagal diplomą autorius – architektas (t.y. ne dailininkas!), be to, nuo pat aktyvios kūrybos pradžios jis tapo vien abstrakcijas.

Dirbo architektu

„Daug metų dirbau pagal profesiją – kaip architektas, gyvenau iš to. Bet į savo studiją po darbo kasdien eidavau tapyti, - pasakojo parodos autorius „Klaipėdai“, prisimindamas tuos laikus, kai laukė pripažinimo. - Kai 1990-aisiais mane priėmė į Lietuvos dailininkų sąjungą, kai tuometiniuose Vilniaus dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) man leido surengti parodą, kai pajutau, kad galiu formaliai egzistuoti visuomenėje kaip dailininkas, iškart atsisakiau architekto darbo ir atsidėjau tapybai.“

Bet net ir dabar, kai yra pripažintas, vertinamas, liaupsinamas, E.A.Cukermanas sako, kad iš tapybos pragyventi Lietuvoje ne taip paprasta. „Perka, deja, mažai. Retai ir parodas rengiu. Paskutinė buvo gal 2003-iaisiais. Pirmoji – 1982-aisiais... Tapau lėtai, nesu iš tų produktyviųjų“, - šyptelėjo dailininkas. Neslėpė, kad prie kiekvieno paveikslo „sėdi“ ilgai, todėl jų neturi daug. Nors tapo kiekvieną dieną.

„Turiu studiją, beje, geroje vietoje – netoli beprotnamio ir kapų, - juokėsi jis. - O prieš aštuoniolika metų ji buvo netoli kalėjimo ir ligoninės... Bet nieko, ne taip baisu. Tai tokie dalykai, kurių negali išsižadėti.“

Jis dažniausiai tapo ant drobės ir ant popieriaus. „Labai nemėgstu kartono, - prasitarė tapytojas. - Kai tapau ant drobės, ją jaučiu, ji kvėpuoja, jos garsą girdžiu, atliepiu... Man reikia medžiagos pojūčio.“ Todėl nemėgsta ir kompiuterinės grafikos. Nes ji neturinti pasipriešinimo. Kartais, kai kūrinio optika neatlaiko sumanymo, ant paveikslo paviršiaus atsiranda kito audinio skiautė, vielos intervencija. „Tai ne savitiksliai, o intuityvūs dalykai. Taip garsai susilydo į žodį. O tas žodis turi būti tikslus“, - sakė tapytojas.

Būna, kad pradeda paveikslą tapyti kaip vertikalų, o baigia – kaip horizontalų. Neeskizuoja. Bet jei ateina įdomi idėja, ji generuoja kitas. Sako, netikęs darbas irgi duoda naudos. Žinoma, autoriui.

Parodai Klaipėdoje E.A.Cukermanas atrinko 17 paveikslų. Iš jų parduodami tik penki, kiti – autoriaus nuosavybė. Parinko juos iš vėlyvesnio savo kūrybos laikotarpio – pradedant 1994 metais ir baigiant 2005-aisiais.

Totaliai nelietuviška

Menotyrininkai E.A.Cukermano tapybą vertina kaip unikalų pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinį. Vadina ją „nečiurlioniška“, „totaliai nelietuviška“. Nes joje nėra Lietuvos tapybos mokyklos tradicijai būdingų bruožų. Akivaizdaus siužeto irgi nėra. E.A.Cukermanas netapo nei peizažų ar figūrinių kompozicijų, nei portretų ar natiurmortų. Jo tapyba – kaip muzika, savo nematomais virpesiais braunasi giliau – į kosmoso, būties paslaptis, slapčiausias žmogaus sielos kerteles.

Jo tapyba – gilus, glaustoje asketiškoje formoje slypintis konceptualaus meno pasaulis, kuriame tarpsta savita autoriaus spalvožiūra bei išraiškos priemonių įvairovė.

Lietuvių tapybos kontekste dailininkas išrutuliojo originalią kompoziciją. Jos pagrindas – stambios, tarsi užslenkančios viena ant kitos spalvinės dėmės. Pasak autoriaus, jas įmanoma „skaityti“ kaip savotiškus „geologinius“ sluoksnius, „sutankėjusią erdvę“. Tapytojas klijuoja drobę ant drobės, skirtingai sušiaušia paveikslo paviršių, leidžia dažams slinkti pasvira plokštuma. Tos dėmių slinktys sukelia totalinio, visatinio judėjimo, turinčio specifinį lėtą ritmą, įspūdį. Tokia paveikslo architektonika autoriui padeda ir nenutraukti ryšių su natūra, ir pabėgti nuo sąsajų su peizažu ar natiurmortu, kuriems jis sako esąs alergiškas.

E.A.Cukermano paveikslai beveik monochromiški, su polinkiu į „purvinas“ spalvas, vėsius pilkšvus bei neintensyvius rusvus tonus. Arba spalvingus plotus jis derina su bemaž achromatiškais. Šis spalvinis asketizmas jį išskiria iš kitų.

A.Andriuškevičiaus teigimu, specifinis E.A.Cukermano paveikslų koloritas orientuoja žiūrovo sąmonę iškart dviem kryptimis: į mūsų miesčioniškąją kultūrą (asociacijos su gatvės grindiniu, nušiurusiomis pastatų sienomis, blukiu dulkėtu asfaltu) ir į nečionykštes, laiko bei vietos atžvilgiu tolimas kultūras. „Viskas čia yra tik „žemė“ ir drauge viskas rodo būtent pasaulį“, - teigia menotyrininkas.

Turi galios

Per vernisažą Klaipėdoje ne vienas, netgi meno ir kultūros žmogus, atėjęs į „Klaipėdos galeriją“, gūžčiojo pečiais: „Man per daug sudėtinga...“

Anot A.Andriuškevičiaus, nieko nuostabaus, kad E.A.Cukermano paveikslai neįžiebia žiūrovo sąmonėje paviršinių – politinių, didaktinių ar kitokių – reikšmių; tai būdinga daugelio geriausių dabarties mūsų dailininkų kūrybai. Bet jie dvasingi. Ir tai galima pajusti.

„Tai neapibrėžto laiko ir neapibrėžtos erdvės paveikslai; abstrakti, statiška formos požiūriu, minimalizuota iki pačių gelmių tapyba, kuri narplioja žmogaus ir būties santykius“, - sakė klaipėdietė menotyrininkė Goda Giedraitytė, pristatydama parodą klaipėdiečiams.

E.A.Cukermano kūriniai veda už jausmų sferos. Jie byloja apie nuolatinius kultūros ir natūros, dvasios ir materijos rungimosi procesus. A.Andriuškevičius pastebi, kad „tieji visatiniai ritmai, tos totalinės susitapatinančių ir susipriešinančių kultūrinių bei natūrinių klodų slinktys, tosios dvasios ir materijos atodangos, - visi jie Eugenijaus kūriniuose žaidžia gan autonomišką žaidimą – turi galios nuteikti žiūrovą fatališkai“.

Išties turi. Ypač jei parodoje atsiduri vienas ir gali susikaupti. Tokia tapyba – ne pramogai. Bet ji ir „nepraeina“ taip greit. Kažkas lieka. Kažkas, kas pripildo dvasią.