Pereiti į pagrindinį turinį

Tapytoja, gyvenanti paralelinėje visatoje

2024-05-19 18:00

Jos paveiksluose susipina fantazija ir realybė. Taip atsiranda visiškai naujas pasaulis, kurio valdove ji save vadina. Tai profesionali tapytoja Indra Grušaitė, su sapnais draugaujanti nuo ankstyvos vaikystės ir visus, mėgstančius sapnuoti atmerktomis akimis, kviečianti į savo sapnų pasaulį sostinės „AP galerijoje“.

– Vieno iš jūsų darbų, eksponuojamų parodoje „Sapnų žemė“, labai intriguojantis pavadinimas – „Kaip aš ėjau su savimi savęs ieškoti“. Ar jau radote save?

– Manau, kad suradau, nors savo kūrybos kelio ieškojau tikrai ilgai. Baigiau studijas tuomečiame Dailės institute. Kai kurie studentai dar studijuodami buvo išsigryninę tam tikrą savo stilistiką, turėjo kažkokį savo kūrybinį veidą. Man tuo metu atrodė, kad visos tos temos  nevertos tapyti, nes aš noriu užgriebti kažką giliau, prasmingiau… Žodžiu, buvau tokia nesusipratusi tapytoja. Viena gerai – dėl pačios tapybos kaip savo profesinio kelio neabejojau. Mano laikais stodamas jaunas žmogus turėjo jau tiksliai žinoti, kokią specialybę renkasi. Maniškė buvo tapyba, nes visą vaikystę, paauglystę kryptingai link jos ėjau. Baigiau Klaipėdos dailės mokyklą ir nuo mažų dienų puikiai žinojau, kad turiu tam gabumų ir kad piešti man patinka.

– Tapyba jums tiko, tik dar turėjote atrasti savo, kaip originalios kūrėjos, veidą, iš kurio visi jus pažintų ir žinotų, kad tai Indros Grušaitės paveikslai?

– Na, taip. Studijų metais buvau tiesiog atsakinga studentė ir klausiau, ką man sako dėstytojai. Tais laikais vyravo lietuviško ekspresionizmo tendencijos – platūs ryškūs potėpiai, plokščiai dekoratyvi stilistika ir pan. Todėl ne tik aš viena, bet visi mes nelabai įsivaizdavome, kaip būtų galima tapyti kitaip. Aišku, domėjomės ir lankėme meno istorijos paskaitas, turėjome nuostabią biblioteką, bet tada atrodė, kad visa ta praėjusių šimtmečių dailė jau buvo ir kad jos nebeįmanoma pakartoti. Todėl iš karto po mokslų baigimo ir maždaug dešimt metų aš buvau tipiška ekspresionistė – tapiau daug Vilniaus miesto etiudų, gamtos peizažų. Dirbau išsijuosusi, nes juk reikėjo išgyventi, kol galiausiai…

Išskirtinumas: I. Grušaitė nebando išradinėti naujų tapybos formatų, jos kūryba išlieka arčiau klasikos – portretai, natiurmortai, peizažai, papildyti daugybe keistų ir ironiškų siužetų. / I. Grušaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu iš jūsų pritilusio balso, artėjame prie kažkokio lūžio taško Indros biografijoje?

– Tikrai… Maždaug apie 2003-iuosius manyje įvyko lūžis – tai turbūt jau ilgą laiką gyveno ir brendo manyje. Iš dalies tai susiję ir su mano asmeniniu gyvenimu, kuris tuo metu vertėsi, keitėsi. Dar viena istorinė detalė: Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pagaliau galėjome keliauti. Pamačiau Florencijos meno muziejus, kiek vėliau aplankiau Luvrą ir visa ta vaizdinės informacijos gausa mane tiesiog perlaužė pusiau. Pamenu, tuomet pati sau įžūliai pasakiau – argi aš taip negaliu?! Grįžusi namo ant kažkokios senos faneros, nes tuo momentu po ranka neturėjau tuščios drobės, sukūriau a la Leonardo da Vinci stilistika damos su paukšteliu portretą. Po to karto mane tarsi kažkas pastūmėjo į tą pusę. Ėmiau gilintis į Prancūzijos ir Italijos muziejuose matytą senųjų meistrų techniką. Kita vertus, tas lūžis sutapo su akrilinių dažų atsiradimu mano dažų paletėje.

– Iki tol tapėte aliejiniais?

– Taip, nes esu užsispyrusi žemaitė iš Skuodo. Kas jau kas, bet aš, būdavo, visas naujoves panaudoju paskutinė. Sunkiai man jos iki dabar prilimpa. Todėl visada sakiau, kad tikriems tapytojams skirti aliejiniai dažai, o akrilas tinka tik vaikų žaidimams. Kol pati nepamėginau su jais dirbti. Pabandžiusi supratau, kad mano naujai tapybos krypčiai greitai džiūstantis akrilas tinka kur kas labiau, nes leidžia dirbti greitai.

Niekada nemokėjau ir dabar nemoku tapyti šešių darbų vienu metu. Turiu vieną pradėti ir pabaigti, o tada galiu gyventi toliau. Žodžiu, pradėjusi tapyti tuo nauju stiliumi, išradau savą techniką su laku, labai panašią į renesansinę, senovinę. Taigi, atsakant į jūsų ankstesnį klausimą, ar pagaliau save radau, dabar sąžiningai galiu atsakyti – taip. Būtent ši stilistika – dekoratyvumas, kruopštumas, detalių gausa, pagarba praeičiai – man labai patinka ir kol kas nežadu ieškoti kažko naujo.

– Jūsų darbų stilistika labai primena siurrealistinio meno drobes, kurios kelia smalsumą, nes jas reikia iššifruoti, ir kurių esminis principas yra alogiška realistinių vaizdų, jų detalių žaismė, sukurianti naujų vaizdinių, metaforų…

– Aš savo darbų nepriskirčiau prie jokios apibrėžtos meno srities. Jei man kas lieptų juos apibūdinti, vadinčiau ne siurealizmu, bet labiau magiškuoju realizmu. Pati šio žanro tapybos maniera yra realistinė, o vaizdai – labai metaforiški.

I. Grušaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar iki savo tapybos braižo permainų turėjote silpnybę senoviniams daiktams, istoriniams kostiumams, jų detalėms. Ar šiandien jūsų namai vis dar alsuoja senove?

– Pasakysiu taip: nei mano gyvenamojoje aplinkoje, nei mano darbo vietoje nieko nėra modernaus – vyrauja senoviniai daiktai, kurie nebūtinai yra vintažiniai. Net šiuolaikinė buitinė technika mano namuose suslapstyta į tam tikras vietas, kad nesikirstų su bendru interjero vaizdu. Todėl kartais žmonės, atvykę pas mane į svečius, stebisi ir sako: „Jūs čia gyvenate kaip kokiame muziejuje…“ Iš tiesų gyvenu Vilniaus priemiestyje, name su sodu. Šalia – miškas su senais ąžuolais. Kadangi, kaip sakiau, esu žemaitė iš Skuodo, man gamtos labai reikia, nors į ją su molbertu neinu, iš natūros netapau, – tą ekspresionistinį periodą jau išgyvenau.

Aš susikuriu savo pasaulį, kuris man yra priimtinas: be karų, pykčių, gobšumo, pavydo. Laiko ten irgi nėra. Mano darbuose visi laikrodžiai sustoję.

– Kodėl klasės draugai jus vadino mergaite iš XIX a.? Gal jūsų apranga kažkaip atspindėjo to laikmečio stilistiką?

– Apranga gal ne, bet jau nuo vaikystės mane traukė senovė. Pamenu, vis ieškodavau kažkokių šukių, senų žurnalų pas senelius ant aukšto. Galbūt ta mergaitė iš XIX a. buvau daugiau dėl elgsenos? Klasės suole sėdėdavau labai tiesiai, vaikščiodavau irgi visada tiesia nugara, o tai bendraamžiams kažkodėl užkliūdavo. Galbūt ir mano elgesio manieros buvo kažkokios kitokios nei visų kitų? Ir tas mano lakios vaizduotės pasaulis. Draugai sakydavo, kad aš vaidinu kažkokią geresnę už juos, nors mane (kaip ir mano sesę) taip elgtis mokė mama – neleisdavo vaikščioti susikūprinusioms.

Ilgainiui tam mamos norui aš suteikiau įdomesnį apvalkalą. Ėmiau įsivaizduoti, kad žmonės, kurie gyvena daug šimtmečių į priekį ir turi technologiją, kurią pasitelkę gali matyti mus, Žemės gyventojus, vieną dieną pažvelgs pro tą visa regintį prietaisą ir pamatys, kad aš negražiai sėdžiu arba kažkaip negražiai valgau šliurpsėdama… Ir man bus labai gėda. Dėl to aš visada stengdavausi sėdėti ir vaikščioti taip, kad nepridaryčiau sau gėdos. (Juokiasi.)

I. Grušaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Parodą pavadinote „Sapnų žemė“. Ar tikite, kad sapnai yra pasąmonės laiškai mums? Ar dažnai tokių laiškų gaunate, o gavusi – ar bandote juos perskaityti, gal net nutapyti?

– Kad sapnai man daug ką reiškia, turbūt supratote iš mano darbų pavadinimų: „Arija mėnuliui“, „Sapnų ragautojai“, „Nemiga“ ir kt.

Kai esi jaunas ir turi statyti, sėti, auginti, žodžiu, neturi nė minutės laiko prisėsti, tuomet išvargęs nuo bėgimo miegi kaip užmuštas. Tačiau laikas bėga ir tie namai jau pastatyti, auginami ar užauginti, o sodinami – jau ima duoti vaisių. Žodžiu, ateina momentas, kai gali truputį lėčiau gyventi ir daugiau pamąstyti, pasidomėti, kas vyksta pasaulyje. Man, pasakysiu atvirai, tai kelia nerimą. Liūdina žmonių plėšrumas, susvetimėjimas ir visi kiti dalykai, kuriuos, turėdamas daugiau laiko, labiau pastebi.

Kur link suku? Ogi link ten, kad nusivylimas šių dienų realybe mane stumia į kažkokią pačios susikurtą paralelinę visatą, kurioje galiu paleisti savo fantaziją ir gyventi komfortiškai. Kitaip sakant, susikuriu savo pasaulį, kuris man yra priimtinas: be karų, pykčių, gobšumo, pavydo. Laiko ten irgi nėra. Mano darbuose visi laikrodžiai sustoję.

Pagaliau prieinu prie atsakymo į jūsų klausimą, nes tą savo paralelinį pasaulį aš prilyginu sapnams, kuriuose laiko taip pat nėra, – tik veiksmas. Sapnuoju aš daug nuo pat vaikystės. Vieni mano sapnai labai įspūdingi, kiti – buitiniai, greitai pasimiršta. Nuo tų laikų, kai dar buvau mokyklinio amžiaus, miegoti eidavau su dideliu malonumu, nes žinojau, kad būtinai kažką įdomaus susapnuosiu. Man tų sapnų pasaulis buvo, yra ne tik mano pačios susikurta paralelinė erdvė, bet dar ir kažkoks pasąmonės veiksmas, kuris iki šiol manyje vyksta ir džiugina. Aiškintis sapnus? Ne, niekada nebandžiau. Aš linkusi manyti, kad sapnai – visiškai kitas pasaulis, kuris su realybe neturi nieko bendro.

– Pasakų pasaulis irgi iš pirmo žvilgsnio nesusijęs su realybe. Ar tapydama juo naudojatės?

– Nelabai. Tačiau ką tik prisiminiau įdomų faktą iš savo vaikystės, kad pasaką „Miegančioji gražuolė“ skaičiau turbūt kokius penkis kartus. Nes tiek kartų ėjau į biblioteką ir ją ėmiau (paveikslėliai buvo labai gražūs), kol bibliotekininkė liepė išsirinkti kitą knygą. Skaityti ir dabar labai mėgstu. Ypač įnikau į knygas po periodo, kai jau viskas pasėta, užauginta ir pastatyta, – po kokių 40-ies. Ir dabar, kai tik man užeina nemiga (žr. paveikslą „Nemiga“), aš neskaičiuoju avelių, negaudau bėgančio minčių srauto, bet skaitau.

I. Grušaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tikrai maniau, sakysite: „Kai nesimiega, einu tapyti…“

– Oi, ne. Kai nesimiega, neturiu jėgų ką nors daryti. Tada guliu ir mąstau. Arba skaitau. Tik jau ne pasakas, bet lengvą fantastinę literatūrą. Jei ne ją, tai kokias detektyvines knygas. Stepheno Kingo turbūt esu perskaičiusi viską, kas tik išversta į lietuvių kalbą.

– Šiandien į visas profesines sritis vis labiau braunasi dirbtinis intelektas. Ar manote, kad ilgainiui gyvo menininko ir jo gyvos kūrybos nebereikės, nes norimą paveikslą per keletą minučių nutapys IT specialistas?

– Nenorėčiau būti pesimiste, bet… jau dabar tas gyvas, ranka tapytas darbas labai konkuruoja su kompiuteriniu. Nebūtinai jis turi būti atliktas dirbtinio intelekto, bet šiandien matome ir daug fotomanipuliacinių pavyzdžių, kurių mėgėjo akis gali ir neatskirti nuo originalų.

Ar dirbtinis intelektas žmogaus kūrybos nepakeis? Iš kur man žinoti. Gal ateityje išties nebeliks viso to kruopštaus, didelio įdirbio, meistrystės reikalaujančio tapytojo darbo: juk jau šiandien niekas nebenori ilgai dirbti. Kaip kad būdavo įprasta nuo senųjų laikų – kas dieną piešti, tapyti, gerinti savo meistrystę... Ir jeigu šiandien gali paspausti mygtuką ir paprašyti kompiuterio sukurti impresionistinio stiliaus žmogaus portretą, tai kam 40 metų vargti prie drobės ir mokytis tai daryti?! Šiandienos dailininkai nori greito rezultato.

– Tikrojo meno ateitis – liūdna? Būsimieji da vinci, rembrandtai, rafaeliai išnyks, kaip kad išnyko dinozaurai?

– Manau, kad liks saujelė dinozaurų, turinčių užsispyrimo tai daryti. Kaip ir gurmanų, vertinančių jų darbą. Tačiau šiandien ta saujelė dinozaurų sparčiai nyksta, nes technologijos gali viską: jos daro medžio raižinius, siuvinėja gobelenus. Rankų darbo niekam nebereikia.

I. Grušaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakėte, kad esate labai produktyvi, daug dirbate. Gal jums svarbu palikti pėdsaką po savęs?

– Tikrai ne, svarbiausia – pats procesas. Man gera tapyti. Dažnai sulaukiu klausimo, ar man negaila darbų, kurie iškeliauja pas žmones į namus. Atsakau: tikrai negaila. Man atrodo, kad pats geriausias darbas manęs dar laukia ateityje, nes mano meistrystė, profesionalumas su metais vis auga. Parodų daug nerengiu, nes, norint rengti parodą, reikia prikaupti nemažai darbų. Tuomet turbūt turėčiau dirbti kitą darbą, o tapybą pasilikti kaip hobį. Nuo pat mokslų baigimo tapyba man buvo ir yra pragyvenimo šaltinis. Kito darbo neturiu. Kita vertus, kam man ta garbė? Kalbėti visai tokiai reikšmingai per parodos atidarymą? Cha... Man kur kas smagiau sėdėti savo kaime ir tapyti (juokiasi).

– Jūsų balsas toks žvalus ir jūs pati – tikras optimizmo šaltinis, tad negaliu nepaklausti, kas jums yra gera diena, nes būtent taip vadinasi šis dienraščio priedas.

– Man gera diena yra beveik kiekviena diena. Tačiau pati geriausia būna tada, kai iš ryto atsikėlusi žinau, kad tądien neturiu jokių įsipareigojimų ir esu savo laiko karalienė. Tuomet už lango gali snigti, lyti ar būti debesuota – nesvarbu. Svarbu, kad atsikėlusi galiu eiti ir tapyti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų