Tapytojas sugrįžo į Klaipėdą

Viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ iki gegužės 19-osios veikia pedagogo ir dailininko, rugsėjį švęsiančio 75-metį, Alfredo Petro Gužo tapybos paroda, sugrąžinusi autorių į Klaipėdą, kurioje jis praleido keturis savo gyvenimo dešimtmečius.

Dingusi peizažo dalis

A.P.Gužas – unikalaus likimo žmogus. Jis gimė 1933-iaisiais Juodupėje, Rokiškio rajone, augo Kaune, 40 metų gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Rašytojas Juozas Šikšnelis parodos atidarymo metu prisiminė, kad ilgus metus, dirbdamas paminkliniame bibliotekos pastate Herkaus Manto gatvėje, kone kasdien matydavo A.P.Gužą einantį iš mokyklos. Jis buvo klaipėdietiško kultūrinio peizažo dalis, iš kurio dailininkas, 2002 metais apsigyvenęs gražiame Minijos slėnyje Budriuose, dingo. Noras jį sugrąžinti paskatino surengti A.P.Gužo tapybos parodą bibliotekoje.

A.P.Gužas, baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją, trejus metus dirbo zootechniku ir apie dailę nė nemąstė, būtų net įsižeidęs, jei kas būtų pranašavęs, kad fotografuos, tapys paveikslus, kurs grafikos darbus. Viskas vyko spontaniškai ir netikėtai, bet sėkmingai ir ryžtingai, lyg būtų mostelėta stebuklinga lazdele.

1967–1977 metais A.P.Gužas krimto dailės pedagogikos studijas tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1967-aisiais įstojo į Lietuvos liaudies meno draugiją. 1992 metais buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Per 40 kūrybinio darbo metų išbandė daugelį kūrybos rūšių, bet ryškiausias indėlis – tapyboje.

Mokė pajausti

Menotyrininkas Petras Šmitas per vernisažą teigė, kad tai labai savitai mąstantis ir kuriantis dailininkas: „Stebėjau jo kūrybą ir ne visada sutikdavau su tuo, ką jis daro. Maniau, kad dailės studijos paveiks jį, bet jau susiformavusi A.P.Gužo kūrybinė raiška išliko. Jis nuolat ieškojo paveiksle savojo plastinio tapybinio braižo, sukūrė savitą pasaulį plokštumoje, atrado netikėtą žiūrėjimo kampą. Jis dažnai jungė archaiškas plastines menines išraiškos formas ir panaudojo tapybines faktūras, maksimaliai eksploatavo įvairiausius spalvinius niuansus, sukurdamas gal kiek užšifruotus, bet giliai dvasiškai išgyventus savo paveikslus.“

„Nors dauguma dailininkų tapo ant drobės, aš renkuosi kartoną, – pasakojo tapytojas. – Uždėjęs ant jo vieną dažų sluoksnį, specialia mentele dedu antrą, smulkinu, raižau tam tikras detales, kad jos mirgėtų, suteiktų gyvumo įspūdį. Savo darbus prisodrinu spalvomis, nuotaikomis. Eksperimentuoju.“

A.P.Gužas daug metų (iki 1999-ųjų) dirbo prestižinėje Klaipėdos K.Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) piešimo ir darbų mokytoju. Buvę mokiniai šiltai prisimena savo mokytoją ir dėkingi jam už tai, kad mokė ne taip kaip visi. Mokė pajausti.

Nemėgsta žiemos

Dailininkas nemėgsta žiemos, nors vaikystėje ir ant ledo čiuoždavo, ir slidinėdavo. Gal, svarsto, amžius kaltas, bet dabar yra „sušalėlis“. Žiema jam pats liūdniausias ir nestabiliausias metas. Žiemą tapo mažiausiai. Ir pačios žiemos niekada nėra tapęs.

Paklaustas, kokia spalva labiausiai patinka, atsakė: „Žaliai spalvai jaučiu pagarbą nuo vaikystės. Man ji pati gražiausia, bet tai nereiškia, kad mano darbuose ji vyrauja. Mano paveikslai daugiaspalviai. Viename vienokios spalvos dominuoja, kitame – kitokios. Nuo paveikslo turinio priklauso. Jei veiksmas užfiksuotas gamtoje – viena, jei uždaroje erdvėje – kita. Gryna spalva – ne spalva”.

„Ne visada atėjus minčiai norisi tapyti, – šypsojosi A.P.Gužas. – Įkvėpimas? Tai ne Dievo dovana. Tai tiesiog noras pradėti dirbti. Anksčiau svajojau, kad išėjęs į pensiją tik sėdėsiu dirbtuvėje ir maliavosiu. Tapyboje nesu labai produktyvus, nes turiu daugybę kitų interesų.”

Lengviau padovanoti

Tapytojas sakė nejuntąs, kai galvoje gimsta paveikslo vaizdas. Kartais vienas ar kitas pamatytas vaizdas, išgyvenimas tampa užuomina ir pradžia. Bet turi „užvesti” įspūdis. Įkvėpti gali ir literatūros kūrinys. Paveiksluose atspindi tai, kas jo matyta, girdėta, jam artima. Miela širdžiai kaimo tema, o miesto vaizdų jo darbuose nėra, gal tik vienas kitas grafikos lakštuose. Nemažai turi darbų su savaip perprastomis legendomis, mitologiniais motyvais. Dailininkui visų pirma rūpi žmogus kaip asmenybė, tai, ką jis veikia. Bando tai perteikti vaizduodamas visą žmogaus kūną. Netapo portretų, nes tai, anot jo, fotografų rūpestis. Jie, pasak A.P.Gužo, tai daro šimtą kartų geriau, kam be reikalo vargti.

Prie darbų prisiriša, nes dirba kruopščiai, labai daug į juos įdeda širdies. Viskas išgyventa. Be to, nėra produktyvus. Iš tapymo negalėtų pragyventi. Sunkiai skiriasi su savo darbais, todėl jų beveik neparduoda. Lengviau padovanoti nei parduoti. Štai ir dabar I.Simonaitytės bibliotekai už rūpestį organizuojant parodą padovanojo paveikslą.

Tokia natūra

Iš mokyklos laikų esu įsižiūrėjusi vieną A.P.Gužo darbą. Pati mačiau, kaip gimė jo „Žolės laidotuvės“. Tuomet, besisukinėdama aplink jį mokyklos dailės studijoje, žadėjau „užaugusi jį nusipirkti“.„Ar galiu turėti vilties dabar tai padaryti?” – paklausiau tapytojo. A.P.Gužas nusijuokė: „Ne. Reikės pasakyti žmonai, kad čia tavo nuosavybė. Po mano mirties gal padovanos. Kitoje mano paveikslų pusėje galima rasti tokius užrašus. Štai „Dūdorius“ yra žmonos Galinos nuosavybė, o „Platelių ežero legenda“ – dukros Uršulės”.

Dailininkas savo paveikslus yra eksponavęs daugiau nei pusšimtyje parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Vokietijoje, Estijoje, Rusijoje, Japonijoje. O į Švediją buvo išvežta visa paroda.

A.P.Gužas džiaugiasi, kad gana daug mokinių pasuko jo pėdomis, o jei ne – tai vis tiek yra dailės gerbėjai. Net susigraudino, kai išvydo į parodos atidarymą susirinkus tiek daug bičiulių ir buvusių mokinių.

Paklaustas, iš ko susideda žmogiškoji laimė, ilgai galvojo, galop ištarė: „Nežinau. Nesijaučiu nelaimingas, nors dažniau būnu susimąstęs ir liūdnas nei linksmas. Natūra tokia”.