Jei kas ketvirtas Lietuvos gyventojas, kaip teigia apklausos, nesitapatina su Katalikų Bažnyčia, kuo jie save laiko, kuo tiki ar netiki? Kokias žymes jų tikėjimas palieka veiduose, elgsenoje? Autorių kolektyvo knyga "Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės" suteikia galimybę rasti atsakymus į šiuos klausimus.

Šalia, bet nepastebimi

Paėmus į rankas naują knygą visada užplūsta jausmas, lyg laikytum paslaptį, kurią sužinosi tik perskaitęs ją. Taip atsitiko ir su šia knyga. Sociologės Mildos Ališauskienės, etnologių Eglės Aleknaitės, Aušros Pažėraitės, Rasos Pranskevičiūtės ir fotomenininkės Monikos Požerskytės surinkti duomenys, aplankytos vietos ir sutikti žmonės griauna ne vieną stereotipą apie Lietuvoje gyvenančius nekatalikus.

Socialinių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojams trūksta informacijos apie mūsų šalyje veikiančias religines bendruomenes, retas bendravo su jų nariais asmeniškai, o jas vertindami dažnai vadovaujasi stereotipais. Tad naujoji knyga siekia kompensuoti bent dalį šių žinių stygiaus.

"Keli pastaraisiais metais Lietuvoje atlikti socialoginiai tyrimai atskleidė, kad religinių mažumų nariai, priklausantys vadinamosioms "netradicinėms" religinėms bendruomenėms, patiria kultūrinę ir simbolinę atskirtį. Šios bendruomenės ir jų nariai jaučia, kad dažnai atsiduria viešojo gyvenimo paribyje, yra stigmatizuojami – net artimiausioje aplinkoje jiems neretai klijuojama sektantų, o jų bendruomenėms – sektų etiketė", – sakė M.Ališauskienė.

Leidyklos "Versus Aureus" ir Vytauto Didžiojo universiteto leidinyje, kuriam medžiagą autorės rinko pusantrų metų, pateikta informacija apie septynias iš 59 Lietuvoje veikiančių religinių bendruomenių: Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią, Senovės baltų tikėjimo bendruomenę "Romuva", Krišnos sąmonės bendriją, Religinę bičiulių draugiją (kvakerius), bahajus, dzenbudistus ir anastasininkus. Knygos sudarytojos suteikė vilties, kad ateityje dėmesio sulauks ir dar neaprašytosios bendruomenės.

Laisvė pažinti

Kaune pristydamos knygą jos autorės pastebėjo: fotografijomis praturtintas leidinys leis skaitytojui per socialinę prizmę pažinti bendruomenės nuotaiką, o ne jos etiketę, taip pat užuot ieškojus skirtumų bandyti surasti bendrybių.

Knygoje nėra nuotraukų su tipinėmis religijų bažnyčiomis – jų gyvenimas perteiktas per paprastų čia ir dabar greta mūsų gyvenančių, niekuo neišsiskiriančių žmonių portretus. Čia pat – įamžintų apeigų akimirkos.

Knygos struktūra nėra atsitiktinė – publikuojamos nuotraukos pateikiamos be aprašymų. Dar daugiau: jos pateikiamos tarsi atsitiktine tvarka, ne šalia esančio teksto. "Norime, kad žmonės pažiūrėtų giliau į nuotraukas, netapatintų žmonių su vienokia ar kitokia religija", – sprendimą aiškino M.Požerskytė.

Tokiu būdu skaitytojui suteikiama laisvė pačiam bandyti atspėti, kokios religinės bendruomenės atstovai įamžinti ir įsitikinti: tikėjimas gali turėti įtakos žmogaus išorei, jį supančiai aplinkai, bet jo paties nepaverčia kitokiu žmogumi. Kad ir koks būtų dievo vardas, jo pasekėjai žvelgia tokiais pat šiltais žvilgsniais, vienodai stipriai myli savo vaikus, taip pat moka linksmintis, švęsti ir bendrauti.

Panašumai suvienija

Įgyvendinti projektą nebuvo paprasta ir jo dalyviams – reikėjo susipažinti su nauja aplinka, dalyvauti tikinčiųjų gyvenimui svarbiuose įvykiuose, suprasti jų pasirinkimus ir visa tai pateikti būsimiems skaitytojams.

Vis dėlto dauguma religinių bendruomenių buvo geranoriškos ir noriai įsileido į savo gyvenimą. "Bendruomenės suinteresuotos, kad visuomenė pamatytų žmones, kurie dar yra ir pilietiškai aktyvūs. Jie nori parodyti visuomenei save", – pastebėjo M.Ališauskienė.

Autorės viliasi, kad žiūrėdami į nuotraukas skaitytojai ieškos ne skirtumų, bet panašumų. Katalikų ir kitas religijas išpažįstančių žmonių bendrybių paieškos gali prisidėti prie atviresnės Lietuvos visuomenės kūrimo ir leisti giliau pažinti jos įvairialypę kultūrą, sako knygos autorės.

Svarbi leidinio sudedamoji dalis – ir patys tekstai, parašyti mokslo populiarinimo stiliumi. Iš jų aprašomąsias religijas galime pažinti lietuviškame kontekste. Štai Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos judėjimas – tas pats, kurių atstovų eitynės periodiškai praskaidrina didmiesčių popietes – Lietuvoje atsirado dar gūdžiu sovietmečiu. Nepaisant vyraujančio neigiamo požiūrio į religijas, sovietų valdžia leido judėjimo įkūrėjui Prabhupadai apsilankyti SSRS, todėl dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekė ne viena šio tikėjimo tiesas aiškinanti knyga.

Iš Rusijos į Lietuvą atkeliavo ir 1997-aisiais susiformavęs Anastasijos judėjimas, kilęs iš aplinkosauginio "Naujojo amžiaus" reiškinio, o budizmu – kaip ir bahajų tikėjimu – Lietuvoje žavėtasi dar tarpukariu.