Komjaunuolių iniciatyva

"Tremtiniai į kapines Sibire rinkdavosi pasipuošę gražiausiais savo apdarais. Kapinės lietuviams Sibire buvo tarsi maža Tėvynės dalelytė, į kurią nežengdavo nužmogėję prižiūrėtojai ir ginkluoti kagėbistai – komendantai. Kapines juosusi tvora buvo lyg gimtosios šalies valstybinė siena, sauganti nuo svetimšalių. Eidami pro kapinių vartus, tremtiniai nusimesdavo nelaisvės pančius… Čia buvo gera…", – rašė enciklopedinio pobūdžio albumo su lietuvių tremtinių kapinių Sibire nuotraukomis, kapinių schemomis ir kt. autorius, žinomas fotografas, bendrijos "Lemtis" įkūrėjas Antanas Sadeckas.

"Sovietmečiu garsėjau kaip prisiekęs turistas, keliautojas, – teigė A.Sadeckas. – Tad neatsitiktinai Lietuvos komjaunimo centro komiteto, Respublikinis moksleivių darbo ir poilsio stovyklų biuras, 1989 m. rengdamas komandą ekspedicijai į lietuvių tremties vietas Irkutsko srityje, pasiūlė man vadovauti Spaudos grupei. Ekspedicijai nuo pat jos parengimo vadovavo Arvydas Kalėda, o Spaudos grupėje, beje, buvo ir Gintautas Alekna – operatorius ir fotografas. Šioje ekspedicijoje tik tvarkėme kapus, o vėliau supratome, kad svarbiau yra jas inventorizuoti: surasti, aprašyti, sudaryti kapų schemas, filmuoti, rinkti vietinių miškų ūkių archyvuose žinias apie čia dirbusius, mirusius ar gimusius lietuvius, kalbinti likusius gyvus jų palikuonis", – prisiminė ekspedicijų į Sibirą pradžią Antanas Sadeckas.

Pirmeivis: A. Sadeckas pirmojoje ekspedicijoje į Sibirą 1989 m. vadovavo Spaudos grupei. Evaldo Virkečio nuotr.

Stulbinamas ataskaitų bagažas

1989–2017 m. laikotarpiu aš pats vadovavau ar dalyvavau 53 ekspedicijose į Sibirą, aplankydamas virš 1 000 vietovių, kur gyveno lietuviai tremtiniai.

"Dar ir dabar man skambina palaidotųjų Sibire giminaičiai ir klausia, ar konkrečios vietovės kapinėse yra viena ar kita pavarde kapas. Aš, pasižiūrėjęs savo archyve, patvirtinu, kad toks kapas yra arba pasakau, kad nėra, arba – tai neaišku, nes užrašai ant kai kurių kryžių ar paminklų mūsų ekspedicijų metu jau buvo išnykę, neįskaitomi. Beje, dabartiniai "Misijos Sibiras" organizatoriai net nemato reikalo nei padėkoti mums, nei pripažinti, kad, važiuodami į Sibiro lietuvių kapines statyti kryžių, naudojasi mūsų ekspedicijų ataskaitose esančia informacija, teikta Kultūros ministerijai", – neslėpė nuoskaudos G.Alekna.

Anot G.Aleknos, jo rengtas ekspedicijas iki 2012 m. finansiškai rėmė Kultūros ministerija, kurioje buvo sudaryta speciali Darbo grupė. Už pavasarį gautas ekspedicijai lėšas reikėdavo rudenį atsiskaityti – pateikti išsamią ataskaitą apie Sibire atliktus darbus. "O tose ataskaitose yra ne tik konkretūs ekspedicijų maršrutai žemėlapiuose, bet ir inventorizuotos kapinės, jų nuotraukos, užrašyti rastų dar gyvų tremtinių ir jų palikuonių prisiminimai. Maža to, esame sukūrę ne vieną dokumentinį filmą, parašę knygų, ekspedicijų ataskaitų, parengę daugybę parodų. Beje, 1989–2017 m. laikotarpiu aš pats vadovavau ar dalyvavau 53 ekspedicijose į Sibirą, aplankydamas virš 1 000 vietovių, kur gyveno lietuviai tremtiniai. Pavyko surasti apie 300 lietuviškų kapinių", – apstulbino ekspedicijų mastais ir nuveiktais darbais G.Alekna.

2004 m.: "Lemties" ekspedicijos dalyviai Tomsko srities Centralnoje kaimo kapinėse. Čia, kaip ir kitose lietuvių kapinėse, beveik visi kryžiai vienodi, nes juos darė toje vietovėje buvęs vienas meistras. Gintauto Aleknos asmeninio archyvo nuotr.

Retorinis klausimas

Pašnekovas prisiminė, kad mažėjant privačių rėmėjų, 1992 m. A.Sadeckas pasiūlė įkurti visuomeninę bendriją "Lemtis". Tad šiemet "Lemtis" turi teisę skaičiuoti savo veiklos (ne įkūrimo!) 30-metį. Šios bendrijos narių 1989 m. pradėtą veiklą tik nuo 2002 m. pradėjo remti anksčiau minėta prie Kultūros ministerijos įkurta Darbo grupė. Tačiau Kultūros ministerija iki 2012 m. "Lemties" veiklą finansavo tik iš dalies ir tai dar su pertraukomis. Matyt, tam įtakos turėjo "Misija Sibiras" ir kitų projektų finansavimas. Beje, būtent G.Alekna vadovavo pirmosioms dešimčiai "Misija Sibiras" ekspedicijų. Tai daryti 2006 m. jam pasiūlė Vygaudas Ušackas. Anot paties G.Aleknos, ilgainiui jis perprato slaptą šio taip puikiai organizuojamo ir reklamuojamo projekto tikslą. Kokį?

Beje, 2013 m. aš buvau ir Igarkoje, kur gan išsamiai nufilmavau ir nufotografavau lietuvių kapines.

"Pagalvokite patys – keliolikos žmonių grupės kelionė į Sibirą kainuoja 50–70 tūkst. eurų, kurių parūpina Lietuvos Kultūros taryba, Vyriausybė, privatūs rėmėjai, labdaros koncertas ir pan. Žinoma, patriotiška, kilnu vežti jaunimą į Sibirą, kur jis pamato, kur buvo ištremti jų seneliai, giminės, kur stato kryžius, tvarko kapus. Bet ir girtis savo atliktais darbais reiktų saikingai. Juk "Lemties" du atstovai tuo pačiu metu, kai "Misijai Sibiras" buvo uždrausta įvažiuoti į Rusiją, į tą šalį visgi pateko ir lietuvių kapinėse nuveikė per tą patį laiką tiek pat, kiek ir keliolika garsiosios misijos dalyvių. Beje, dviejų "Lemties" vyrų kelionė kainavo tik keturis tūkst. eurų. Tai kodėl "Lemtis", šitaip mokanti dirbti istorinės atminties vardan, negauna finansavimo?" – retoriškai klausė G.Alekna.

Kas įvertins svarbą?

Atkaklus: per ne vieną dešimtmetį G.Alekna dalyvavo arba vadovavo net 53 ekspedicijoms į Sibirą. Jis nuotraukoje – Tomsko srityje. Gintauto Aleknos asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas apgailestavo ne tik dėl dėmesio, paramos "Lemties" ekspedicijoms stokos, bet ir dėl to, kad pats pateko į FSB akiratį, važinėdamas su "Misija Sibiras" – nebegauna vizos į Rusiją.

"Vizų negauna ne tik "Misijos Sibiras" dalyviai, bet ir kiekvienas, sumanęs tvarkyti tremtinių kapus. Vietinės administracijos Rusijoje įspėtos neleisti tvarkyti lietuviams tremtinių kapų. Ir tai daroma paprastai – gali prieiti prie kapinėse dirbančio žmogaus vietinis pareigūnas ir paklausti: "Darbo vizą turite?". Po neigiamo atsakymo žmogui gali būti pritaikytas atitinkamas Rusijos įstatymas. Gali būti skirta bauda už miško kirtimą ar pan. Žodžiu, dabar yra pavojinga Sibire tvarkyti tremtinių kapus. Labai gaila, nes liko dar neinventorizuota apie 15 proc. visų žinomų Sibiro tremtinių kapinių. Gaila ir to, kad Kultūros taryboje nerandu žmogaus, kuris suprastų šio darbo svarbą", – apgailestavo G.Alekna.

Išsaugoti unikalų paveldą

Paklaustas, kuri iš 53 ekspedicijų Sibire (G.Alekna buvo ir dviejose ekspedicijose Kazachstane) paliko giliausią įspūdį, pašnekovas nedvejodamas atsakė: "Laptevų jūros pakrantė. Tai baisiausia tremties vieta. Griūvančiuose krantuose, kuriuos skalauja bangos, kyšojo karstai, mėtėsi žmonių kaulai, karstų dalys, o tarp jų – smėlio nubalintos Lietuvos sūnų ir dukrų kaukolės…"

"Beje, 2013 m. aš buvau ir Igarkoje, kur gan išsamiai nufilmavau ir nufotografavau lietuvių kapines. Visa ataskaita yra Kultūros taryboje ir LGGRT centre. Mano galva, tuos Igarkos kapinių kryžius reikia restauruoti, neleisti jiems pražūti, nes tai unikalus kultūrinis paveldas: čionai buvo ištremti žmonės iš visų Lietuvos regionų, todėl vyrauja didžiulė kryžių įvairovė – jokiose kitose Sibiro kapinėse tokios nėra. "Misija Sibiras", ten nuvykusi 2016 m., tik patiesino pasvirusius ar nuvirtusius kryžius, pastatė devynis naujus iš specialiai atplukdytos medienos iš Krasnojarsko. Beje, kiek kainavo ši operacija? Ir kam tie mediniai kryžiai? Ten yra pastatytas marmurinis paminklas, kuris ilgus dešimtmečius žymėjo ir dar ilgai žymės tas kapines", – aiškino G.Alekna.