Kam te­ko at­si­vers­ti ra­šy­to­jos Ug­nės Ba­raus­kai­tės kny­gas, grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti mo­ters drą­sos ir ta­len­to be užuo­lan­kų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo vin­gius, stip­riai pa­lie­tu­sius jos šir­dį. Tad ži­no­mos ra­šy­to­jos ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos iš­drį­so­me pa­klaus­ti iš­ties as­me­niš­kų klau­si­mų, o U. Ba­raus­kai­tė su jai bū­din­gu at­vi­ru­mu bei ties­mu­kiš­ku­mu da­li­jo­si ne tik po­žiū­riu į įvai­rius ap­lin­kos da­ly­kus, bet ir sa­vo pa­čios, kar­tais net ir skau­džiais, iš­gy­ve­ni­mais.

– Ar vis dar eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­riam steng­tu­mė­tės įtik­ti?

– Pa­me­nu, vie­na­me in­ter­viu esu sa­kiu­si, kad jau ne­be­sis­ten­giu nie­kam įtik­ti. Bet tai ne vi­sai tie­sa. Vi­sų pir­ma, ke­liu sau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ko­ky­bės po­žiū­riu ir sten­giuo­si elg­tis taip, kad žmo­nėms ša­lia ma­nęs bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti bei dirb­ti. Ant­ra, la­bai pa­pras­ta ne­si­steng­ti įtik­ti, kai nė­ra kam įtik­ti – bet vos tik at­si­ran­da vy­ras, ku­ris tau rū­pi, vis tiek imi ke­den­ti plunks­nas. Juk tai la­bai mo­te­riš­ka. Gal jau sa­vęs ne­beau­ko­ji kaip anks­čiau (ir nie­kas to ne­pra­šo), bet pa­tik­ti no­ri­si vis tiek ir at­su­ki gra­žes­nį šo­ną vi­so­mis pra­smė­mis.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, jog ne­tu­rė­jo­te lai­mės gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Ar tai ver­ti­na­te kaip lai­mės da­ly­ką ar la­biau dvie­jų žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­mą?

– Ma­no at­ve­ju – grei­čiau­siai li­ki­mo da­ly­kas. Vis kaž­ko­kie pra­si­len­ki­mai erd­vė­je ir laike… Kai kal­bu apie lai­mę gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, tu­riu ome­ny­je tą be­ga­li­nę lai­mę ti­kė­ti, kad čia – ta­vo žmo­gus ir ki­to tau ne­rei­kia, ir jis ta­ve my­li. Kaip tik da­bar su drau­ge In­ga kal­ba­mės apie tai, kaip svar­bu mo­te­riai jaus­tis my­li­mai, pa­lais­to­mai dė­me­siu, komp­li­men­tais, rū­pes­čiu. Kad ne­bū­tų po­rei­kio pri­si­gal­vo­ti, kaip aš ra­šiau „Vie­no žmo­gaus bo­he­mo­je“, esą jis GA­LĖ­TŲ lip­ti per bal­ko­ną ar sa­ky­ti „ži­nai, su­si­tuo­ki­me su džin­sais“ – bet iš tik­rų­jų taip ir pa­da­ry­tų. Ir ne ta­da, kai per vė­lu – o tuo­met, kai tu dar at­vi­ra jaus­mams, dar neuž­nuo­dy­ta nu­si­vy­li­mų. Tai bū­tent to­kios lai­mės aš ne­tu­rė­jau. Ne­bent ma­žy­čiais tru­pi­niais.

O ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­ma la­biau bū­din­ga tiems žmo­nėms, ku­rie gau­na to­kią lai­mę, bet ją su­griau­na.

– O ar ne­ma­no­te, kad vy­rai daž­niau­siai per bal­ko­nus li­pa pas tas silp­nas ir tra­pias mo­te­ris, o stip­rių­jų pri­si­bi­jo?

– Vi­sos mo­te­rys pra­džio­je bū­na tru­pu­tį tra­pios. Užg­rū­di­na bū­tent iš­da­vys­tės. Ta­da sto­jie­si ir įro­dai, kad ga­li – ir ta­vo sėk­mė yra sa­vo­tiš­kas kerš­tas. Vie­ną kar­tą, ant­rą, trečią… Ir kuo dau­giau pa­sie­ki, tuo la­biau ta­ve smuk­do, vis ban­do pa­ro­dy­ti tau tik­rą­ją mo­ters vie­tą. Vy­rai daž­nai bū­na emo­ciš­kai žiau­rūs stip­rioms mo­te­rims – nes pa­tys jau­čia­si men­kes­ni. Kuo ma­žes­nis šu­ne­lis, tuo gar­siau lo­ja ir skau­džiau kan­da. Bet tai ne mei­lė, o kon­ku­ren­ci­ja. Vy­rai daž­nai pyks­ta, kad mo­te­rys su jais kon­ku­ruo­ja. Ne­tie­sa. Tai vy­rai kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis. Mo­te­rims už­tek­tų, kad pa­pras­čiau­siai jas my­lė­tų ir pa­lai­ky­tų. Ypač – tas stip­rią­sias, nes jos jau so­čiai pri­si­ken­tė­jo. Kas yra stip­ri mo­te­ris? Juk tai mo­te­ris, ku­ri, užuo­t plaz­dė­ju­si šil­ki­nė­mis su­kne­lė­mis, dir­ba ke­liuo­se dar­buo­se, ap­mo­ka są­skai­tas, vel­ka na­mo krep­šius, ve­džio­ja per lie­tų šu­nis, kai rei­kia – šluos­to no­sį ir iš­klau­so, ir vi­sai ne­svar­bu, kad ką tik pa­sli­ka gu­lė­jo sker­sai lo­vos ir sriū­ba­vo. Tu ne­tu­ri tei­sės sriū­bau­ti ir pa­lūž­ti, to­dėl TIE­SIOG EI­NI IR DA­RAI. Tos stip­ry­bės kai­na – di­džiu­lis nuo­var­gis. Vi­sų pir­ma – emo­ci­nis.

– Au­gi­na­te dvi duk­ras. Ar ne­bi­jo­te, jog ir joms teks iš­gy­ven­ti ne­ma­žai jaus­mų dra­mų? Ką joms pa­ta­ria­te šiuo klau­si­mu?

– Ne­bi­jau. Kiek­vie­nam sa­vo. Rū­pi­nuo­si, kad jos užaug­tų my­li­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, ta­čiau sa­vo pro­ble­mas tu­rės iš­spręs­ti pa­čios. Ma­no pa­tir­tis joms ne­ga­lio­ja.

– Ko­kios, jū­sų nuo­mo­ne, yra di­džiau­sios da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mos?

– Ne­kal­bant apie po­li­ti­ką ir vi­sa kita… Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­nes, ku­rie kar­tu pra­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą, nes jų lai­kais ne­bu­vo įpro­čio iš­mes­ti su­lau­žy­tą daik­tą – jie jį pa­tai­sy­da­vo. Tai čia ir yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma – mes no­ri­me vis­ko nau­jo. Nau­jo te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, žmo­nos, ma­ši­nos. Mes nie­ko ne­be­tai­so­me. Ir gal­vo­ja­me, kad idea­lūs san­ty­kiai tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me, be pa­stan­gų, be rū­pes­čio, be dar­bo. O kai neat­si­tin­ka, sa­ko­me, kad šie ne­bu­vo idea­lūs ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. O nu­si­vy­li­mas kas­kart vis di­des­nis, vis sun­kiau at­si­ver­ti mei­lei. Ir pa­sau­lis pri­si­pil­do vie­ni­šų, pik­tų ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių.

– Kaip ma­no­te, ko­kiam ne itin reikš­min­gam da­ly­kui ski­ria­me per daug dė­me­sio ir lai­ko?

– Be abe­jo, kū­no for­moms ir raukš­lėms! Kiek­vie­nas bo­biš­kas žur­na­las tau aiš­ki­na, kad pri­va­lai sa­ve my­lė­ti to­kią, ko­kia esi, ir čia pat tau bru­ka re­cep­tus, kaip su­liek­nė­ti, įgau­ti for­mą, įveik­ti pro­ble­mi­nes zo­nas. Tau nuo­lat trans­liuo­ja kaž­ko­kias sa­vęs to­bu­li­ni­mo idė­jas ir mat­ri­cas. Ką val­gy­ti, kaip reng­tis, kaip spor­tuo­ti, kaip po­zuo­ti as­me­nu­kėms, kaip my­lė­ti ir my­lė­tis... Tar­si ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų vie­na iš­ti­si­nė pro­ble­ma. Štai kur bė­da – mes nuo­lat tai­so­me SA­VE. Bet ne san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi. Taip gy­ve­ni­mas ir ei­na pro ša­lį. Po­zuo­jant as­me­nu­kėms.

– Kaip ma­no­te, kas sun­kiau: bū­ti įskau­din­tam ar neiš­ven­gia­mai įskau­din­ti ki­tą?

– Bū­na žmo­nių, ku­rie skau­di­na ki­tus be jo­kio gai­les­čio. Kar­tais iš leng­va­bū­diš­ku­mo, tik­riau­siai bū­na ir to­kių žmo­nių, – ta­čiau kur kas daž­niau iš be­ga­li­nės bai­mės, kad tik pa­tys ne­bū­tų įskau­din­ti. Tai sa­vi­gy­na. To­kiems įskau­din­ti leng­viau. O ki­ti gy­ve­na ka­muo­ja­mi nuo­la­ti­nio kal­tės jaus­mo ir vis lau­kia pel­ny­tos baus­mės – to­kiems leng­viau bū­ti įskau­din­tiems nei įskau­din­ti ki­tą. Aš ne­no­riu nei skau­din­ti, nei skau­din­tis – la­biau­siai no­riu su­pras­ti. Ir jei­gu man lo­giš­kai aiš­ku, ko­dėl žmo­gus ma­ne įskau­di­no, ta­da ga­liu tai iš­tver­ti. Jei­gu ne­sup­ran­tu – ta­da mir­tis. To­kiems gal­vo­sū­kiams ga­liu pa­skir­ti nors ir de­šimt me­tų! Tai taip pat ga­na sa­vi­žu­diš­ka, bet man pa­tin­ka narp­lio­ti to­kias mįs­les. Toks psi­cho­lo­gi­nis po­mė­gis.

– Eri­chas Ma­ria Re­mar­kas yra ra­šęs, jog žmo­gus be mei­lės – tik ato­sto­gau­jan­tis la­vo­nas. Ką apie tai ma­no­te?

– Kai bai­giau ra­šy­ti „Vie­no žmo­gaus bo­he­mą“, at­ro­dė, kad ga­li­ma gy­ven­ti ir be mei­lės. Aš juk gy­ve­nu, ar ne? Bet, kaip sa­ko ma­no drau­gė In­ga, vi­sa tai – tik pleist­ras ant žaiz­dos. Vi­si tie mū­sų sta­tu­sai ir nuo­pel­nai – tik pleist­ras, ku­riuo mes pri­den­gia­me žaiz­do­tą, ne­pa­to­gią tie­są. Mo­te­ris be mei­lės mirš­ta. Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai – žmo­gus be mei­lės gy­ve­na. Ir dar kaip kie­tai gy­ve­na! Dar­bai, drau­gys­tės, po­mė­giai, pra­mo­gos, ke­lio­nės! Ne gy­ve­ni­mas, o žai­ža­ruo­jan­tis at­rak­cio­nas ir ka­lei­dos­ko­pas! Bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je – mirš­ta. Ta tra­pi, švel­ni bū­ty­bė su si­jo­nais, apie ku­rią vis kal­ba ezo­te­ri­kai ir t.t. Ta kaž­kie­no ant­ro­ji pu­sė. Ir ta­da pa­ti tam­pi tru­pu­tį vy­ru. Pa­ti sau ant­rą­ja pu­se.

– O kaip ma­no­te, mo­te­riai ge­riau be­są­ly­giš­kai my­lė­ti pa­čiai ar leis­tis bū­ti my­li­mai, le­pi­na­mai ir ap­rū­pin­tai, ta­čiau ne­deg­ti jaus­mu tam žmo­gui?

– Vy­res­nių mo­te­rų iš­min­tis by­lo­ja, kad vi­sa­da ge­riau, kai vy­ras my­li la­biau. Bet tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris vi­sai ne­my­li. My­lė­ti tu­rė­tų abu – nors kaip, nors kiek. Bet my­lė­ti, o ne aist­rin­gai ga­din­ti vie­nas ki­tam gy­ve­ni­mą. Čia yra es­mi­nis skir­tu­mas.

– Esa­te ap­lan­kiu­si ne­ma­žai mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų. Ar jū­sų, kaip ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos mo­ters, ne­žei­dė te­nykš­čių vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris, jų vie­tą vi­suo­me­nė­je? O gal iš tų kraš­tų žmo­nių tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti, kad tap­tu­me lai­min­ges­ni?

– Ne tiek ir daug. Bu­vau Pa­les­ti­no­je, Si­ri­jo­je ir Tur­ki­jo­je. O ma­no my­li­mas Li­ba­nas – pu­siau krikš­čio­niš­ka, pu­siau mu­sul­mo­niš­ka vals­ty­bė. Tai ne­ga­liu kal­bė­ti apie griež­to is­la­mo ša­lis, nes ne­tu­riu pa­tir­ties. Bet ma­ne la­biau­siai er­zi­na nuo­sta­ta nie­ka­da ne­si­gin­čy­ti su mo­te­ri­mi. Kad ir ką tau sa­ko mo­te­ris – pri­tark ir pa­da­ryk sa­vaip. Net jei vi­siš­kai ne­lo­giš­kai, ta­čiau sa­vaip. Ki­ta ver­tus, tai iš­plau­kia iš ki­tos nuo­sta­tos – pa­da­ry­ti vis­ką, kad ta­vo mo­te­ris bū­tų lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta. Kaip tik to­dėl mes, to­kios ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, aki­mirks­niu ap­svaigs­ta­me – nes ten mus le­pi­na ir žars­to komp­li­men­tus. Rei­kia lai­ko ati­tok­ti ir priim­ti tai kaip pa­pras­čiau­sią kul­tū­ri­nį skir­tu­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris man ten pa­tin­ka, – dė­me­sys ir pa­gar­ba šei­mai. Ne su­tuok­ti­niams, o bū­tent vi­sai šei­mai. Aš to pa­si­gen­du pas mus. Mes juk in­di­vi­dua­lis­tai, orien­tuo­ja­mės į sa­vo lo­vą ir in­te­re­sus. Dėl to ir pyks­ta­mės per Ka­lė­das, nes prie vie­no sta­lo prie­var­ta su­sė­da vi­siš­kai sve­ti­mi žmo­nės. Na, bent jau taip at­ro­do iš drau­gų pa­sa­ko­ji­mų. O ma­no šei­ma ki­to­kia – vie­nam kas nors nu­tin­ka, ir po mi­nu­tės ži­no jau vi­si, nes tuoj pat skam­bi­na­ma, ta­ria­ma­si, tvar­ko­mi rei­ka­lai, pa­de­da­ma. To­dėl ry­tie­tiš­kas VI­SOS šei­mos ar­tu­mas man la­bai su­pran­ta­mas. Net ma­no duk­ra kaž­ka­da pa­sa­kė: jei­gu ma­mai ir vi­sai šei­mai ne­pa­tik­tų jos vai­ki­nas, bū­tų tra­ge­di­ja. Nes es­mi­nė ver­ty­bė – šei­ma, o ne pa­vie­niai san­ty­kiai, kur svar­bu, kad tik man ge­rai.

– Jei rei­kė­tų sa­ve su­ta­pa­tin­ti su vie­nu li­te­ra­tū­ros per­so­na­žu, kas bū­tu­mė­te?

– Aš vi­sa­da pir­miau­sia pa­gal­vo­ju apie Ge­di­mi­ną Šu­nį iš Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“. Nors tik­riau­siai jau de­rė­tų per­žiū­rė­ti ši­tą įsi­vaiz­da­vi­mą. Ma­to­te, kai aš pra­dė­jau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ro­je be­veik ne­bu­vo mo­te­rų, su ku­rio­mis bū­čiau no­rė­ju­si ta­pa­tin­tis – vi­sos bu­vo ar­ba kan­ki­nės, ar­ba gė­le­lės. To­dėl ta­pa­ti­nau­si su vy­riš­kais per­so­na­žais – jie man ti­ko la­biau. Da­bar jau gal ką nors ras­čiau, per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų at­si­ra­do neį­ti­kė­ti­nai pui­kių kny­gų, ku­rias pa­ra­šė bū­tent mo­te­rys. Ir mo­te­rų pa­vi­da­lai jų raš­tuo­se at­si­sklei­džia ki­taip.

– Jei ga­lė­tu­mė­te, ko­kio sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žo no­rė­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš la­bai jaus­min­ga ir jaut­ri. Tai ge­ras bruo­žas ra­šy­to­jui, bet ma­ne kaip žmo­gų, ku­ris pri­va­lo gy­ven­ti ir dirb­ti, kar­tais su­var­to ly­gio­je vie­to­je. Bet taip yra to­dėl, kad tie­siog ne­tu­rė­jau pro­gos GY­VEN­TI sa­vo jaus­mais. Aš vi­są lai­ką pri­vers­ta juos gniauž­ti, neig­ti ir nai­kin­ti. To­dėl jie ir pra­trūks­ta ka­muo­liais. Da­bar jau iš­mo­kau tvar­dy­tis, bet ką tai reiš­kia? Kad vėl ne gy­ve­nu jaus­mais, o tvar­dau­si! Tai pa­sa­ka be pa­bai­gos.

– Esa­te ra­šiu­si apie al­ko­ho­lį kaip apie di­džiu­lę pro­ble­mą, nuo­dą, su­ku­rian­tį iliu­zi­ją, kad pa­bė­gi nuo sa­vo pro­ble­mų. Šia te­ma pa­sta­ruo­ju me­tu itin ak­ty­viai kal­ba ir ša­lies val­džia. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų spręs­ti gir­ta­vi­mo pro­ble­mą Lie­tu­vo­je? O gal tai as­me­ni­nis kiek­vie­no žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas?

– Ne­ma­nau, kad stai­gūs spren­di­mai ką nors pa­keis. Juk žmo­nės na­tū­ra­liai prie­ši­na­si vis­kam, ką da­ro val­džia. Bet kuo dau­giau žmo­nių priims as­me­ni­nį spren­di­mą ne­ger­ti ar­ba ra­gau­ti at­sa­kin­gai, tuo grei­čiau pa­si­keis bend­ra vi­suo­me­nės nuo­sta­ta. Ir gal užaugs ki­ta kar­ta, ku­riai ne­beat­ro­dys nor­ma­lu pri­si­tvo­ti.

– Kiek ži­nau, jau ku­rį lai­ką gy­ve­na­te vi­siš­kai blai­viai. Ne­re­tam kū­rė­jui to­kiais at­ve­jais iš­ky­la pro­ble­ma kur­ti. Ne­te­ko su tuo su­si­dur­ti?

– Po dve­jų me­tų per­trau­kos jau lei­džiu sau pa­ska­nau­ti ge­res­nio vy­no ar tik­ro šam­pa­no. O kal­bant apie ra­šy­mą, tik­rai ne pro­ble­ma. Prie­šin­gai – nie­ka­da ne­su sė­du­si ra­šy­ti įkau­šu­si. Nie­ka­da. Tai šven­ta.

– Nau­jau­siam sa­vo ro­ma­nui pa­ra­šy­ti sky­rė­te net de­šimt­me­tį. Ar jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jams pa­na­šiai teks lauk­ti kny­gų ir atei­ty­je?

– Tai, kad tas teks­tas ne­pa­si­ro­dė de­šimt me­tų, vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad aš jį ra­šiau de­šimt me­tų! Tie­są sa­kant, su­ka­liau per po­rą mė­ne­sių, kai jau tu­rė­jau me­džia­gos ir aiš­kią kryp­tį. O de­šimt me­tų tru­ko, nes rei­kė­jo nau­jos pa­tir­ties, rei­kė­jo tie­siog iš­gy­ven­ti, per­kur­ti sa­ve iš nau­jo – o tik ta­da kaž­ką ra­šy­ti ir juo­lab spaus­din­ti. Sup­ran­ta­te, ra­šy­ti – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Bet bū­tent ra­šy­ti, o ne vie­šai spaus­din­ti. Tik ta­da, kai kū­ri­nys aiš­kiai no­ri gy­ven­ti kaip kny­ga – su po­pie­riu­mi, su pus­la­piais ir vir­še­liu, aš jį ati­duo­du lei­dyk­lai.

– Kaip šian­dien at­ro­do jū­sų įpras­tas ry­tas?

– Vi­sų šei­mos na­rių ža­din­tu­vai! Ku­rie 7 val. ry­to pra­de­da skam­bė­ti per vi­są bu­tą. Ir nie­kas ne­si­ke­lia, nes dar tru­pu­tį, dar de­šimt mi­nu­čių... Ir ža­din­tu­vai skam­ba vėl. Aš pa­ti ke­liuo­si 9 val., iš­si­ver­du ka­vu­tės ir sė­du dirb­ti. Iki 11 val. pa­ra­šau teks­tus, iš­siun­čiu į ra­di­ją, kur juos įgar­si­na, o ta­da spor­tuo­ju ir ve­džio­ju šu­nį. Vis­kas, ry­tas bai­gia­si.

– O ar ne­sun­ku, bū­nant jaus­min­gu bei me­niš­ku žmo­gu­mi, kar­tu bū­ti ir ma­ma, mo­te­ri­mi, be­si­rū­pi­nan­čia na­mų bui­ti­mi? Jums ne­sve­ti­mi kas­die­niai dar­bai? Ar tai yra prie­vo­lė, o tik­ra­sis gy­ve­ni­mas vyks­ta ku­riant?

– Oi ne, ko­kia ne­są­mo­nė. Aš ne­skrai­dau pa­de­be­siais. Nie­ko nė­ra svar­biau už pa­pras­tus da­ly­kus. Tik pie­tų kas­dien ne­ga­mi­nu, ne­mėgs­tu. Vai­kai ne­val­gę, ži­no­ma, ne­lie­ka – tam ir bu­vo auk­lė­ja­mi sa­va­ran­kiš­kai, kad sa­vi­mi pa­si­rū­pin­tų.

– Be ko­kių tri­jų da­ly­kų ne­ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo?

– Trys – tai la­bai ma­žai. Man rei­kia gry­no oro, sau­lės ir lie­taus. Rei­kia miš­ko, pie­vų ir van­dens, ge­riau­sia – jū­ros. Dar bū­ti­nai – ka­tės ir šuns. Ir sa­vo na­mų. Rei­kia drau­gių, po­sė­džių ir juo­ko. Rei­kia ju­dė­ji­mo – šo­kių ir spor­to. Da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be au­to­mo­bi­lio  ir ati­tin­ka­mai be ben­zi­no. Be ke­lio­nių – ma­žų ir di­de­lių. Be nuo­sta­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip gy­ven­čiau, jei nie­kuo ne­si­ste­bė­čiau, jei vis­kas bū­tų nuo­bo­du ir įpras­ta. Ta­da jau bū­tų lai­kas mir­ti.

– Kas šian­dien jums tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Tur­būt au­to­mo­bi­lis. Lais­vės po­jū­tis.

– Ar vis dar yra da­ly­kų, ku­rie jus gąs­di­na? Jei taip – ko­kie?

– Ka­ras. Re­li­gi­nis pa­mi­ši­mas ir ma­si­nės psi­cho­zės. Žmo­nių bu­ku­mas ir pri­mi­ty­vu­mas. Be­tiks­lė al­ko­ho­li­nė ag­re­si­ja. To­kie da­ly­kai ne­ga­li ne­gąs­din­ti!