Ugniagesiui gelbėtojui Laimiui Paulauskui – tik 44-eri, tačiau kresnas vyras jau ketveri metai yra pensininkas.

– Kuo jums patinka ši profesija? Ar dėl to, kad gaunate didelė dozę adrenalino? – klausiame 24 metus ugniagesiu gelbėtoju dirbančio vyro.

– Patinka padėti žmonėms, nors šiais laikais turbūt sunku rasti žmogų, kuris norėtų padėti. Jaunas grįžau iš kariuomenės ir tapau ugniagesiu, kuriuo norėjau būti nuo vaikystės. Tėtis šiame darbe dirbo 17 metų. Vaikas būdamas žaisdavau gaisrininką.

Be to, darbo yra, nereikia važiuoti jo ieškoti į Angliją, – liūdnokai ir ironiškai šyptelėja. – Adrenalinas?

Ne, to nėra. Nors atostogų pabaigoje gal ir jaučiasi jo trūkumas.

– Koks vyras negalėtų būti ugniagesiu gelbėtoju?

– (Gūžtelėja pečiais) Nežinau...  Na, drąsos reikia. Kraujo turėtų nebijoti. Mano sūnūs dvynukai sakė niekada jais nebus. Nenori. Bijo kraujo.

Tenka matyti daug kraupių vaizdų. Po avarijų reikia traukti iš automobilių lavonus, apdegusius žmones. Nekokie vaizdai. Šilumos trasose randame negyvėlių. Kvapas nekoks. Turime, tiesa, deguonies kaukes. Dažniausiai sudega asocialūs arba, kaip mes vadiname, užribio žmonės.

– Košmariški sapnai labai persekioja?

– Ne. Spragt, ir viską išjungi. Uždarome duris, išjungiame šviesą, ir namo.

– Natūralu paklausti, koks įvykis įstrigo?

– Jonavos „Azoto“ avarija. Tuomet buvau jaunas. Armijoje buvo sunku, tarnavau Karelijoje, radiolokacijos centre, prie sienos. Bet Jonavoje aštuonias valandas bėgioti su dujokauke buvo labai sunku. Tie neįprasti cheminiai kvapai...

– Ar buvo kada nors labai baisu?

– Iš pradžių, kai pradėjau dirbti. Kartą sutrikau pilname dūmų daugiaaukščio namo kambaryje. Tuomet naudojomės prastais rusiškais kvėpavimo aparatais, juos vadinome kipais. Beveik nieko nesimatė. Kambaryje buvo daug spintų ir aš pasimečiau, neradau išėjimo. Po keliolikos sekundžių panikos prisiminiau, kad yra rankovė, nusiraminau iškvėpdamas ir įkvėpdamas.

Nemalonu būna ir ant stogo. Sušlampame nuo vandens, jei šalta, žiemą viskas būna apledėję, slidu. Esu per gaisrą įkritęs pro stoglangį fermoje. Kartą įkritau pro stogą, kuris buvo išklotas plonomis lentelėmis. Laimė, buvo neaukštai – tik šeši metrai.

– Pirmosiomis Naujųjų metų minutėmis tenka staiga išlėkti į užsakymą?

– Buvo taip kartą. Vos spėjome pasveikinti vienas kitą, stalas buvo padengtas valgiais – ir iškvietimas. Buvo jų ir likus iki darbo pabaigos kelioms minutėms. Jei būna pasirengusi kita pamaina, važiuoja jie, bet kartais tenka ir besirengiantiesiems namo.

– Ašarų būna daug?

– Būna. Žmonės netenka savo namų. O kartais ir artimųjų. Stengiamės padėti. Suteikiame pagalbą, nuraminame ir dirbame toliau.

– Ar dažnai žmonės padėkoja?

– Retai.