„Urvas“ – gilyn į svetimus šiurpiausių filmų nasrus

Naujasis kino sezonas kažkaip sustabarėjo ir nė krust. Įspūdingos premjeros seniai išgaravo praeitin. Nei galingo „blokbasterio“, nei netikėto nepriklausomųjų šūvio. Beje, tas pats ir Europoje, ir už Atlanto. Po „Slėpkit pamerges“ ir „40-mečio skaistuolio“ triuškinamos sėkmės beveik nė vieno stipresnio užtaiso. Skystimėlis po skystimėlio, viskas matyta, permatyta, permatoma. Kinas „valgo“ pats save visuose žanruose, gal nebent vaikiški filmai sugeba nustebinti suaugesniais apdarais už nuogutėlį kiną suaugusiesiems.

Štai naujausias veiksmo siaubo trileriūkštis „Urvas“. Tęsia „anakondinių“ – „krokodilinių“ juostų žanro krizę. Ji prasidėjo dar prieš porą dešimtmečių, tik visi buvo taip išsiilgę amerikietiškųjų siaubainių, kad bet ką su dantimis ir nagais žiūrėdavo savo dantis grieždami ir nagus į fotelius suleisdami. Dabar publika kiek išrankesnė, kad už bilietą pinigėlius klotų, užuot iš interneto „nuleidusi“. Tad kino platintojai su „Urvu“ į komercines aukštumas neužlips, nors ką gali žinoti, gal „Svetimų“ nostalgija suveiks...

„Urvo“ formulė siaubingai matematiška – išsunkti iš garsiųjų filmų pirmtakų viską, kas liko, iki paskutinio lašo. Pirmtakai tikrai garsūs. Pirmiausiai – kultiniai „Svetimi“. Ir pabaisėlės iš ten iškastos. Atmosfera iš ten perpilta tamsi. Veiksmo dinamika taip pat, kas ir yra didžiausias privalumas. Ne vienas motyvas perbėgęs iš ne tiek senos „Juodosios skylės“ arba kitaip – „Visiškos tamsos“ su plikagalviu Vinu Dyzeliu. Beveik tiesioginis povandeninio pasaulio perpylimas iš Džeimso Kamerono fantastikos šedevro „Bedugnė“, perleidinėto įvairiausiuose formatuose su įvairiausiais „bonusais“ iki begalybės. Kai kurie triukai nugrimzdo iš kito kino hitų specialisto Stiveno Somerso trilerio „Gelmių pabaisos“ borto. Šiurpiausi šiurpuliukų epizodai – iš legendinių „Nasrų“. Pradžia, sugrąžinanti tridešimt metų atgal, – iš kas trečio siaubo filmo. Aktoriai, kaip ir „Anakondos“, – B kategorijos. Beje, juodasis Morisas Česnatas nuo gyvių minėtoje „Anakondoje“ taip pat lakstė akies obuolius išsproginęs. Repetavo.

Vis dėlto žanro gerbėjams „Urvas“ patartinas. Kaip adrenalino vaistas. Neypatingai veikus, bet vis geriau negu nieko. Be to, režisierius Briusas Hantas, „Matricose“ ir „Tamsiajame mieste“ dirbęs režisierių padėjėju, stengiasi šokiruoti stilingumu, kraupiais planais ir pulsuojančiomis įtampos siūlėmis. Pridėkime šlykštūnais knibždančią uždarą erdvę, akliną tamsą ir kritiką atlaikančius vizualiuosius bei specialiuosius efektus. Paspoksoti yra į ką, filmas vizualiai gražiai išspręstas, paslaptys išlaikytos, dėmesys išsaugotas. Toks vaidybinis populiarėjančių trimatės erdvės dokumentinių filmų variantas. Su retėjančiu narų būriu ir gausėjančia baisūnų populiacija. Su į po ausų urvelius slankiojančia elektronine muzika. Ką turime, tą žiūrime. Bent jau daug garsių filmų, sumontuotų į vieną kino klipą. O kam dabar lengva?