„Tai yra siaubinga netektis, Lietuvos kultūrai tai yra tragedija. Yra šokas“, – antradienį BNS sakė parlamentaras.

Nors E. Nekrošius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra pastatęs ne vieną operą, V. Juozapaičiui su režisieriumi kartu dirbti neteko, tačiau jis E. Nekrošių pažinojo kaip žmogų-mįslę.

„Turbūt tai žmogus legenda, žmogus – mįslė, paslaptis, turbūt niekas ir neįminė, kas iš tikrųjų buvo Eimuntas Nekrošius. Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška“, – sakė V. Juozapaitis.

Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška.

„Žinoma, aš jį pažinojau, bet mes prasilenkėme scenoje. Jis pastatė ne vieną operą mūsų Operos teatre, bet man taip likimas susiklostė, kad neteko su juo tiesiogiai dirbti, bet aš stebėjau repeticijas, stebėjau spektaklius, kuriuos jis darė. Jie absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Tu jį pamatęs iš karto gali pasakyti, kad tai yra Nekrošiaus spektaklis. Bet tai yra ne štampiniai Nekrošiaus spektakliai, bet tie giluminiai, kurių niekas negali pakartoti“, – pasakojo politikas.

Jis teigė iki šiol prisimenąs pirmąjį pamatytą E. Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre Vilniuje.

„Aš dar buvau studentas ir mačiau Jaunimo teatre, kur jis daug metų dirbo, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada nelabai žinojau, kas tas Nekrošius. Kai pamačiau tą spektaklį, supratau, kad yra kažkas tokio, vardan ko verta būti mene, teatre“, – BNS sakė V. Juozapaitis.

„Toliau tik tyla“

Dainininkas Andrius Mamontovas, išgirdęs apie E. Nekrošiaus mirtį, pristigo žodžių. „Mirė mano mokytojas, žurnalistai skambina ir prašo pasakyti kažką, o žodžių nėra. Toliau tik tyla“, – socialiniame tinkle „Facebook“ antradienį apie vidurdienį rašė dainininkas.

Be E. Nekrošiaus teatras prarado gelmę. Nebėra kur nardyti. Liko sekluma.

Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, kad mirė visa lietuviška teatro epocha. „Didis Lietuvos ir pasaulio režisūrinio teatro žemynas neteko dar vieno jį laikančio banginio. Pasaulis, kuriame aš augau ir jaučiau prasmę kurti, grimzta į Letą. Dar visai neseniai savo „Facebook“ paskyroje pajuokavau, kad režisūrinis teatras mirė. Lengvas pajuokavimas virto nepakeliama tiesa. Nuo pat savo pirmo spektaklio „Ten būti čia“ iki dabar visada viduje diskutavau su E. Nekrošiaus teatru. Man E. Nekrošiaus teatras visuomet buvo esminis meniškumo kriterijus teatre. Be E. Nekrošiaus teatras prarado gelmę. Nebėra kur nardyti. Liko sekluma. Kurti toliau bus labai sunku. Kažkada nepraleidau nė vieno jo spektaklio. Paauglystės metais neišeidavau iš Jaunimo teatro. Niekada nebūčiau pasirinkęs šios profesijos, jeigu nebūčiau matęs „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Šie ir vėlesni spektakliai lėmė ne tik mano pasirinkimą, bet ir kūrybiniame kelyje buvo esminiai, kertiniai atspirties akmenys. Su E. Nekrošiumi pasikalbėdavome. Retai, pernelyg retai. Jaučiausi nepribrendęs tam rimtam, o gal visiškai paprastam pokalbiui apie teatrą. Visą laiką puoselėjau tą akimirką. Galvojau, štai, ir mes pasikalbėsime apie viską, kad aš galėsiu suprasti ir dalintis su juo tomis patirtimis, kurios suprantamos tik jam. Ir galbūt jau ir man. Šis pokalbis nebeįvyks. Tiktai „Toliau tyla“, – socialiniame tinkle mintis dėstė O. Koršunovas.

Aktorė Beata Tiškevič socialiniame tinkle prisipažino, kad šiandien jai itin sunku tvardyti savo emocijas. „Šiandien vis su pertraukom verkiu, bliaunu, raudoju. Nenorėjau rašyt, kaip skauda, nes nenorėjau nusavinti to, išeksponuoti, juk ne man vienai šiandien skauda. Visai Lietuvai. Režisierių mylėjusiems, su juo gyvenusiems, dėl jo gyvenusiems žmonėms. O man nuo ryto kaip adatos vis lenda prisiminimai. Kaip dėl to, kad pirma paskaita su režisieriumi užsitęsė, pavėlavau į ilgai lauktą „Mumij Troll“ koncertą ir verkiau prie arenos durų. Kaip pirmus metus nesupratau, ką jis sako. Kaip jo bijojau. Kaip slėpdavausi nuo jo už kampo ir pešiau dūmą. Kaip tirtėjau prieš kiekvieną etiudą. Turiu dvi knygutes, kuriose užrašiau jo mintis... Kaip Maskvoj laukiau jo viešbučio foje, nes norėjau pasitarti, kaip suprasti šį keistą ir chaotišką gyvenimą ir jis man pasakė! Pasakė taip daug! Gal dėl to šiandien širdis taip plyšta. Kaip jis juokdavosi iš mano pokštų. Kaip jis perskaitė pirmą mano spausdintą tekstą ir su dideliu rimtumu bei pagarba paragino rašyti toliau. Kaip jo spektaklių dėka pažinau Italiją. Pamačiau gražiausias Europoje teatro sales. Atpažinau, priėmiau ir nustojau gėdytis savo kitoniškumo. E. Nekrošius mylėjo keistuolius. Dėl to jo scenoje man buvo labai saugu ir gera“, – aktorė prisiminė, kad režisierius ją apkabindavo po sėkmingų premjerų, kaip spausdavo ranką taip, kad girdėdavo, kaip traška pirštai, o jis šelmiškai šypsodavosi.

Moteriai dar dabar įstrigę jo kartojami žodžiai: „Su tavim, Beata, viskas bus gerai, o mano gyvenime tuo metu vien krateriai žiojėjo, bet aš juo tikėjau. Šiandien supratau, kad jis buvo mano didysis autoritetas, įkvėpėjas, jis man buvo teatras, svarbaus gyvenimo etapo Mokytojas... aš nežinau, kaip dabar be jo. Aš visa širdimi, visa savimi dėkinga, kad kažkada galėjau būti labai arti šio Žmogaus“, – rašė B. Tiškevič

Buvo svarus žmogus, turėjęs draugystės ir kūrybos planų

Režisierius E. Nekrošius buvo svarus, bet „žmogiško lengvumo“ turėjęs žmogus, iki pat gyvenimo galo puoselėjęs kūrybinius planus, sako jo kolega ir bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis.

„Tai buvo žmogus svarus visomis prasmėmis: bendravimas su juo būdavo ne atsipalaidavimas, tas bendravimo svoris turėjo žmogiško lengvumo, ką jis galėjo jausti savo kūryboje“, – BNS sakė A. Martinaitis.

Daugiau nei tris dešimtmečius su E. Nekrošiumi dirbęs A. Martinaitis savo bendradarbiavimą pradėjo spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“,

„Jis turėjo daug planų ir darbui, ir draugystei. Jis buvo žmogus, turėjęs milžiniškų tikslų savo nenusakomos režisūros apimties, per labai sunkų režisūrinį darbą jis įgyvendindavo labai jautriai ir atsakingai kiekvieną žodį ir kiekvieną judesį. Kiek su juo dirbu, jis yra mano mokytojas“, – sakė jis.

Anot A. Martinaičio, gruodį E. Nekrošius planavo vykti į Italiją, Neapolį, kur ketino statyti pjesę pagal Šekspyro kūrybą.

„Tai būtų Šekspyro perdirbinys jį sušiuolaikinant – su mafija, įnešant itališko kolorito“, – pasakojo jis.

A. Martinaitis sako šią vasarą savaitę praleidęs Šiluvoje, E. Nekrošiaus sodyboje – režisierius susitikinėjo su žmonėmis, kurie kartu su juo mokėsi. Jis prisiminė, kad po viešnagių pas paprastus žmones, E. Nekrošius nemažai jų pakvietė ir į savo spektaklį.

„Žmonės įdėdavo mums tai sūrio, tai kiaušinių, pamatydavo jį, stebėdavosi – va, garbingas žmogus ir atvyksta į mano kiemą. Jis buvo labai paprastas. Jis tuos du žmones pakvietė į spektaklį, Dantės „Dieviškąją komediją“ – buvo daug žmonių iš Šiluvos, iš apylinkių“, – pasakojo A. Martinaitis.

E. Nekrošius padarė nenusakomą įtaką Lietuvos teatrui

Eimuntas Nekrošius buvo fanatiškai atsidavęs darbui ir padarė „nenusakomą įtaką“ Lietuvos teatrui, sako režisieriaus kurso draugas režisierius Algirdas Latėnas.

„Nenusakomą įtaką padarė Lietuvos teatrui, jam didžiulė didžiulė pagarba, kaip dirbo jis, kaip fanatiškai atsiduodavo darbui. Gyveno tik tuo darbu, kurį mokėjo. Tokio atsidavimo retai pamatysi“, – BNS sakė režisierius.

Jis, kartu su E. Nekrošiumi baigė vadinamąjį „auksinį“ Dalios Tamulevičiūtės kursą, kuriame studijavo ir prieš dvi savaites miręs aktorius Arūnas Storpirštis, taip pat Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis.

A. Latėnas prisiminė, kad baigus šį kursą, prieš E. Nekrošiui išvykstant studijuoti į  Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą, kartu 1977-aisiais dirbo debiutiniame E. Nekrošiaus spektaklyje pagal Shelaghos Delaney (Šelagos Deleini) „Medaus skonį“.

„Su juo mes bendravome kaip kursiokai, kaip kolegos, ne kaip režisierius su aktoriumi – darbas vyko nenormuotai, naktimis. Gal dėl to tie pirmieji jo spektakliai buvo tokie jautrūs. Po to buvo kelionių, gastrolių po pasaulį su jo spektakliais“, – kalbėjo A. Latėnas.

Režisierius sako, kad įsimintini buvo ir pirmieji žingsniai 1993-iaisiais rengiant pirmąjį Lietuvoje teatrų festivalį „LIFE“, kur E. Nekrošius pastatė Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“ – A. Latėnas čia sukūrė pagrindinį vaidmenį.

„Viskas buvo daroma per naktis, per naktis. Jis visada prašydavo išsinagrinėti vaidmenį. Prie Puškino sėdėjome dviese gal mėnesį, viską nagrinėjome nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Po to jis sako – dabar jau pašnekėkime, kas vaidins. Sakau – ne, Eimantai, išsinagrinėjome mes, o dabar tu rinksiesi, kas vaidins?“, – apie darbą kartu kalbėjo režisierius.

Vaidinant nebūdavo kavos pertraukėlių

Su režisieriumi E. Nekrošiumi iki pastarųjų dienų bendravęs aktorius Kostas Smoriginas sako palaikęs „labai žmogišką ryšį“, tačiau nepamiršęs ir savo kurso draugo reiklumo teatre.

„Pas jį nebuvo kavos pertraukų kada repetuodavome. Nors kai sirgdavo, repetuodavome ir po 20 minučių. Tai buvo neįtikėtinos fantazijos, neįtikėtino kūrybinio potencialo žmogus. Jis galėdavo ateiti ir naktį, paskaityti visą pjesę, papasakoti, kaip ji padaryta ar kaip bus padaryta – trečią valandą gerti kavą iki paryčių ir pasakoti. Taip ne kartą buvo atsitikę Stokholme, Italijoje“, – BNS pasakojo K. Smoriginas.

Jis galėdavo ateiti ir naktį, paskaityti visą pjesę, papasakoti, kaip ji padaryta ar kaip bus padaryta – trečią valandą gerti kavą iki paryčių ir pasakoti.

Jis su režisieriumi bendravo nuo pat studijų tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadinamajame „auksiniame“ režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurse, sukūrė pirmuosius savo vaidmenis E. Nekrošiaus „Kvadrate“, „Pirosmani, Pirosmani“, taip pat įsimintinus personažus spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“, Šekspyro „Makbete“.

„Galiu jį įvardinti kaip genijų, kurį aš pažinojau gyvą esant – tai buvo Nekrošius“, – kalbėjo K. Smoriginas.

Jis neslėpė, kad teatro gyvenime būta ir konfliktų, nesusišnekėjimų. Vienas jų, anot K. Smorigino, buvo repetuojant „Dėdę Vania“, kur jis buvo „pasodintas ant atsarginių suolo“ ir turėjo pagrindinį vaidmenį užleisti savo kolegai Vidui Petkevičiui – konfliktą ėmėsi gesinti net rašytojas, dramaturgas Saulius Šaltenis, pati D. Tamulevičiūtė.

„Aš trenkiau pjesę į grindis, viskas pažiro, pabiro – aš išėjau, pasakęs, kad prabėgau pusę distancijos, o dabar tu mane, prakaituotą, sodini ant atsarginių suolo? Jis sureagavo normaliai (...), aš paskui sugrįžau, sukandęs dantis sėdėjau. Ir atsitiko paradoksas, kad aš vaidinau ne dėdę Vanią, o Astrovą, kurį prieš tai repetavo Remigijus Vilkaitis. Su juo atsitiko panaši istorija, jis kažko neišlaikė ir pasitraukė“, – pasakojo K. Smoriginas.

Jis tai pat sako, kad E. Nekrošius padėjo atskirti vaidybą nuo bohemiškų linksmybių – tai, anot jo, leido kai kuriems aktoriams išlaikyti meistriškumą, gauti vėlesnius vaidmenis.

„Jaunystėje mes paišdykaudavome, padėdavome vienas kitam grįžti į namus, nes šalia gyvenome, aš – Stiklių gatvėje, jis – prie Aušros Vartų. Visko buvo, bet vienu metu jis sustojo, kategoriškai pareikalavo, kad visi tą padarytų. Tie, kurie taip padarė, visi laimėjo, nes prasidėjo kiti etapai, rimtas darbas. Tai buvo pirmas režisierius ir žmogus, su kuriuo tapau profesionalu, tai buvo spektaklis „Kvadratas“, – prisiminė aktorius.

K. Smoriginas sako prisiminsiantis E. Nekrošių kaip žymųjį Gruzijos dailininką pjesėje „Pirosmani, Pirosmani“.

„Jis pragyveno nelengvą gyvenimą, buvo iš paprastos šeimos, nuo žemės: akmenys, vanduo, geležis. Norėčiau jį prisiminti tokį, koks už stiklo stovėjo Pirosmanis, taip, kad už stiklo stovi Eimis, toks visas miltais apibertas. Norėčiau jį prisiminti tokį šviesų, švarų, apibertą miltais“, – kalbėjo jis.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Šalies vadovai antradienį pareiškė užuojautą dėl režisieriaus E. Nekrošiaus mirties.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje rašoma, kad tai yra „didelė netektis ir visam teatro pasauliui, kuriame išskirtinis E. Nekrošiaus talentas atstovavo mūsų šaliai ir nuolat garsino Lietuvos vardą“.

Anot šalies vadovės, režisierius savo kūryba kėlė didžiuosius būties klausimus ir kartu su aktoriais bei žiūrovais ieškojo visiems svarbių atsakymų.

Š.Mažeikos (BFL) nuotr.

„Mūsų atmintyje visam laikui išliks šie nepaprasti susitikimai teatre, išskirtiniai spektakliai, kas kartą reikalaudavę ypatingo širdies ir minties darbo“, – teigė prezidentė.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tvirtino, jog E. Nekrošiaus mirtis yra „milžiniška netektis visai Lietuvos kultūrai“.

„Nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą, artimuosius, meno bendraminčius ir bendražygius, visą teatro bendruomenę“, – sakoma premjero užuojautoje.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad režisierius „dovanojo Lietuvai nepaprastai didingus kūrinius, spektaklius, kuriuos buvo garbė ir prestižas žiūrėti“.

„Tai, su kokia estetika jis perteikė literatūrinę emociją ant scenos, buvo išskirtinis režisieriaus talentas. Būsime dėkingi už galimybę matyti ir vertinti šio menininko darbus“, – kalbėjo parlamento vadovas.

Rytoj būtų sukakę 66-eri

Teatro režisierius E. Nekrošius staiga mirė antradienio naktį ligoninėje Vilniuje. Jis pasijuto blogai grįžęs iš kelionės. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66-eri.

1978 metais baigęs Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą (GITIS), E. Nekrošius 1978-1979 metais dirbo Vilniaus jaunimo teatre, metus padirbėjęs Kauno dramos teatre, režisierius 11-ai metų grįžo į Jaunimo teatrą, 1998 metais įkūrė teatro studiją „Meno fortas“ ir jai vadovavo.

1983 metais E. Nekrošius atliko Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas), Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“ (rež. Antanas Maciulevičius).

E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų.

1988 metais jis apdovanotas Jugoslavijos laikraščio „Politiki“ prizu už geriausią režisieriaus darbą, 1991 metais Taorminos menų komitetas (Italija) režisieriui skyrė Europos teatro sąjungos specialų prizą už nuopelnus teatro menui, 1994 metais E. Nekrošius pripažintas geriausiu metų režisieriumi, jam įteiktas Lietuvos teatro sąjungos prizas, tais pačiais metais – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija, Taorminos menų komiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija.

1995 metais festivalyje „Baltijskij dom“ E. Nekrošius apdovanotas už geriausią režisieriaus darbą, 1996-aisiais – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį, parodytą Italijoje.

1997 metais režisieriui E. Nekrošiui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 1997, 1999, 2004 m. – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje.

1998 metais E. Nekrošius vėl pripažintas geriausiu metų režisieriumi, jam skirtas Lietuvos teatro sąjungos prizas, po metų – Lietuvos Vyriausybės premija.

1999 metais jis – festivalio „Kontakt“ premijos laureatas (Torunė, Lenkija), dar po poros metų E. Nekrošiaus spektaklis geriausiu pripažintas Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) ir apdovanotas Mess festivalio prizu, skiriamu geriausiems spektakliams ir režisieriams.

2001 metais E. Nekrošius – tarptautinio K. Stanislavskio fondo premijos laureatas (Maskva, Rusija), 2003 metais jam įteikiamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“.

Po metų režisierius apdovanojamas specialiuoju žurnalistų ir teatro kritikų prizu „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį, sukurtą Rusijoje, 2005 metais – Lietuvos instituto apdovanojimo „LT Tapatybė 2004“ Garbės raštu „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“, 2008 metais – Nacionaline kultūros pažangos premija.

Režisieriaus biografijoje daugybė nepamirštamų spektaklių. 1977 metais E. Nekrošius Jaunimo teatre režisavo „Medaus skonį“, po metų – Kauno dramos teatre Sauliaus Šaltenio „Duokiškio balades“ ir Antono Čevhovo „Ivanovą”.

Velionio išankstinė valia buvo, kad nebūtų jokios papildomos pompastikos ir viešumo.

Jaunimo teatre daug metų rodyti E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje”, spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“ ir kiti, be kurių tiesiog neįsivaizduojamas Lietuvos teatro pasaulis.

Paskutiniaisiais režisieriaus kūrybos metais „Meno forte“ rodyti E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai pagal Dantę Alighieri „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, 2014 metais – „Jobo knyga“, 2015 metais Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje rodytas Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, Meno forte – „Bado Meistras“ pagal Franzą Kafką. Adomo Mickevičiaus „Vėlines” E. Nekrošius 2016 metais pastatė Varšuvos „Teatr Narodowy“ Lenkijoje.

Siūlome jums pasiskaityti E. Nekrošiaus spektaklio „Dantės komedija“ recenziją, kurią publikavo žurnalas „370“.

Laidotuvės bus privačios

Vyriausybė organizuotų režisieriaus E. Nekrošiaus valstybines laidotuves, tačiau artimiesiems pageidaujant jis bus palaidotas privačiai, pranešė Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis.

„Tai yra vienas žymiausių kūrėjų, premijų laureatas, tai tikrai pagal visus įvertinimus būtų verta ir teisinga organizuoti valstybines laidotuves. Tokį pasiūlymą išreiškėme, bet, pasirodo, velionio buvo išankstinė valia, kad nebūtų jokios papildomos pompastikos ir viešumo“, – BNS antradienį sakė A. Stončaitis.

„Taigi, šeima nesutinka ir norėtų, kad tai būtų privati ceremonija. Į šeimos valią atsižvelgsime“, – pridūrė jis.

Pasak kanclerio, E. Nekrošiaus laidotuvės numatytos Raseinių rajone, Šiluvoje, atsisveikinimas su režisieriumi vyks Vilniuje.

Kaip pranešė teatras „Meno fortas“, šv. Mišios už režisierių E. Nekrošių bus aukojamos lapkričio 21 dieną, 11 valandą, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Atsisveikinti su velioniu lapkričio 21 dieną nuo 12 iki 20 valandos bus galima „Meno forto“ salėje, Bernardinų g. 8- 8. Karstas išnešamas lapkričio 22 dieną, 10 valandą.