V. Tetenskas: „Birbynė – ne kėdės koja“

V. Tetenskas: „Birbynė – ne kėdės koja“

Klaipėdos universiteto profesorius ir žinomas muzikantas birbynininkas Vytautas Tetenskas neseniai grįžo iš Airijos, kur surengė keturis solinius koncertus, skaitė paskaitas apie lietuvių liaudies instrumentus ir ieškojo kūrybinio bendradarbiavimo kontaktų KU Menų fakultetui, kuriam vadovauja.

- Jūs kasmet vis daugiau koncertuojate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip Jūsų meninėje biografijoje išniro Airija?

- Mane pakvietė Kerio apskrities muzikos ir meno mokyklos direktorius Aidanas O’Kerolas, su kuriuo iki tol susirašinėjome, geriau susipažinome tik man nuvykus į Airiją. Pagal išankstinį susitarimą per dešimt dienų Airijoje turėjau surengti tris solinius koncertus ir meistriškumo kursuose paskaityti dvi paskaitas apie lietuvių liaudies instrumentus, kurie airiams atrodo labai egzotiški. Susidomėjimas buvo didžiulis, ypač birbyne.

- Ar ne todėl, kad pats ja grojate?

- Suprantama, apie birbynę išmanau geriausiai. Airiai iki tol mūsų birbynės nebuvo nei matę, nei girdėję. Neįsivaizdavo, kaip galima groti su „kėdės koja“.Nusivežiau savo kompaktines plokšteles, kuriose birbyne groju su vargonais, fortepijonu, kanklių ansambliu, marimba. Be to, parodžiau jiems, pademonstravau, kaip grojama, kokias melodijas galima „išraityti“ šiuo instrumentu, papasakojau birbynės istoriją, apie Lietuvą, mūsų muzikos tradicijas. Airiai netruko įsitikinti, kad birbynė – ne kėdės koja.

- Paminėjote rečitalius. Kur jie vyko?

- Trys koncertai iš anksto buvo suplanuoti. Pirmasis vyko Tralio mieste, Kerio apskrities muzikos ir meno mokyklos salėje, antrasis – kultūros centre Dinglyje, kuris yra prie pat Atlanto vandenyno, žvejų miestas, kaip ir mūsiškis, tik mažesnis. Trečiąjį rečitalį grojau kalnuose esančio Kilarnio miesto kultūros centre.

- Kas Jums ten akompanavo?

- Pats A.O’Kerolas, kuris, be to, kad vadovauja muzikos ir meno mokyklai, yra neprastas pianistas. Iš anksto jam buvau nusiuntęs natas, jis pasiruošė, man atvykus kartu truputį parepetavome ir sėkmingai pasirodėme tenykštei publikai.

- Ką grojote Airijoje?

- Grynai klasikinę – Bacho, Vivaldžio, Albinonio, Gliuko, Marčelo, Hendelio – muziką.

- Ar buvo kokių nors staigmenų, netikėtumų?

- Buvo toks nuotykis – Tralyje teko groti dar vieną papildomą koncertą bažnyčioje. Ten yra šv. Jono bažnyčia, kurioje lankosi ten gyvenantys lietuviai. Jie bažnyčios vargonininkui Johnui Jonesui papasakojo, kad atvažiuoju, ir šis mane paprašė pagroti per šv. mišias. Mudu su vargonininku berepetuojančius išgirdo tos bažnyčios klebonas, jam labai patiko ir įkalbėjo mane po mišių surengti papildomą koncertą. Tai buvo pirmąją Kalėdų dieną. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Ir po mišių, kurių metu išgirdo skambant birbynę, jie nesiskirstė, visi pasiliko pasiklausyti koncerto, kuriame skambėjo ta pati, mano jau minėta klasikinės muzikos programa. Tik šįsyk man akompanavo tos bažnyčios vargonininkas, kuris, kaip paaiškėjo, puikiai „skaito natas“. Atrodo, koncertas pavyko, žmonės buvo patenkinti. Perdien pakeisti akompaniatorių iš pianisto į vargonininką buvo savotiška improvizacija. Manyčiau, vykusi, juolab kad mano birbynė su vargonais seniai bičiuliaujasi...

- Birbyne Jums tenka groti akompanuojant įvairiems instrumentams?

- Patiems įvairiausiems. Dažniausiai pritariant fortepijonui arba vargonams.

Be to, groju solo su orkestrais – styginiais ir pučiamųjų, simfoniniais ir kameriniais. Neseniai teko koncertuoti net su rusų liaudies instrumentų orkestru. Tradicinis akompanimentas – kanklių, bet esu grojęs ir duetu su marimba - labai įdomūs mušamieji ir netikėtai geras, šiuolaikiškas derinys su birbyne.

- Tai labai senas lietuvių muzikos instrumentas?

- Labai. Rašytiniuose šaltiniuose birbynė minima jau 1547 metais. Aš groju šiuolaikine 1951-ųjų birbyne, ji – mano amžiaus. Anksčiau dar grojau diatonine.

- Dažnai grojate?

- Nors kiek pagroti kasdien – man šventas reikalas. Kad neprarasčiau formos, turiu groti bent dvi valandas per dieną. Juk studijavau ne tam, kad birbynę „padžiaučiau ant vinies“. Žiūrėkit, kiek muzikantų kasmet baigia aukštąsias mokyklas, o kiek koncertuoja, žinomi?.. Vienetai. Ir birbynininkų dabar Lietuvoje – tik aš ir dar du jaunesnės kartos muzikantai.

- Įdomu, kaip ir kada birbynė tapo neatskiriama Jūsų palydove, padėjusia pasiekti muzikinio meistriškumo aukštumas?

- Buvau paprastas kaimo vaikas iš sodybos Kaišiadorių rajone. Su broliu ganydami karves droždavome iš karklo dūdeles ir jomis grodavome. Tuomet ir nežinojome, kad karklinė dūdelė – birbynės pirmtakė. Armonika, akordeonu iš klausos groti išmokau būdamas penkerių. Tai – mano senelio nuopelnas, jis buvo puikus muzikantas. Birbynę pirmąkart pamačiau, kai mane priėmė į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Prisimenu, tuomet pasibaisėjau: „Negi man visus ketverius metus reikės ja groti?! Išprotėsiu!..“ Bet jau labai greitai, juolab „Lietuvos“ ansamblį išgirdęs supratau, kad tas instrumentas man prie širdies, kad jo neatsižadėsiu. Baigiau Muzikos akademiją, nuolat juo groju, koncertuoju ir joks kitas užsiėmimas man šito neatstos.

- Be muzikavimo, Jūs turite daug ir kitų pareigų?..

- Taip, žinau... Antrus metus esu Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, nuo 1983-iųjų – dar ir Liaudies muzikos katedros vedėjas. Dekano kadencijos man dar liko ketveri su puse metų. Bet esu jau sakęs, kad, jei dekano darbas ims muzikai trukdyti, atsisakysiu jo, o ne birbynės.

- Darbas, pareigos ir muzikanto karjera juk ne visuomet yra skirtingose barikadų pusėse?

- Laimė, kad man dažniausiai – toje pačioje. 1990-aisiais gavau nusipelniusio Lietuvos artisto vardą ir tapau Klaipėdos universiteto docentu, nuo 1996-ųjų – esu profesorius. Visi vardai suteikti už grojimą, meninę veiklą.

- Ar ji padeda administraciniame darbe?

- Kartais netgi labai padeda. Juk tie koncertai užsienyje – asmeninių kontaktų dėka. O ten nuvažiavęs visuomet stengiuosi užmegzti mūsų universitetui naudingus kontaktus. Kaip administratoriui man rūpi ir universiteto kūrybinių mainų reikalai.

Štai pernai vasario mėnesį buvau išvykęs į koncertinę kelionę Italijoje, vedžiau ten meistriškumo kursus, o jau lapkritį Klaipėdos universitetas pasirašė kūrybinio bendradarbiavimo sutartį su Italijos Redžijo Kalabrija konservatorija ir Palmi miesto savivaldybe – keisimės studentais, pedagogais, koncertais, dalyvausime festivaliuose, meistriškumo kursuose.

Dabar lankantis Airijoje, Kerio apskrities muzikos ir meno mokyklos direktorius, pianistas Aidanas O’Kerolas pažadėjo man padėti užmegzti ryšius su Dublino ir Korko miestų universitetų menų ir muzikos fakultetais. Tikiu, kad tai perspektyvu, nes išvažiuodamas savo natų neatgavau (juokiasi). Jis mane pakvietė sugrįžti šiemet rudenį – į kasmet Airijos sostinėje Dubline vykstantį tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį. Pakvietė atvažiuoti ir jame pagroti lietuvių kompozitorių kūrinius. Norėčiau klaipėdiečių – Jono Pauliko ir Alvido Remesos. Be to, O’Kerolas pasisiūlė tuo metu vėl suorganizuoti man solinius koncertus Airijoje – Tralyje, Korke ir Dubline. Taigi mudu dar pagrosime su juo.

- Ar naujų kūrinių nepritrūkstate? Kas šiais laikais rašo birbynei?

- Rašo dažniausiai klaipėdiečiai ir vilniečiai kompozitoriai. Tiesa, ne taip daug, kaip norėčiau. Tenka prašyti, kad parašytų specialiai šiam instrumentui, man. Jonas Domarkas man yra parašęs „Badinage“, Alvidas Remesa – „Melodiją“. Vilniečiai Valentinas Bagdonas, Vytautas Mikalauskas, Anatolijus Lapinskas irgi yra specialiai parašę kūrinių, kuriuos mielai atlieku.

- Vis dėlto birbynė Lietuvoje pirmiausia siejama su tautine, anksčiau vadinta liaudies muzika. Kaip manote, ar ji vis dar įdomi publikai čia ir užsienyje?

- Priklauso nuo požiūrio. Galime manyti, kad nebeįdomi, nes valstybės mastu neglobojama ir nepuoselėjama, o užsienyje jos nesupranta. Tačiau beveik visos valstybės turi nacionalinius savo instrumentų orkestrus. Lietuva neturi. Niekaip to nesuprantu. Juk tik taip mes ir galime nustebinti pasaulį – tuo, ko kiti neturi. Ir patys mes daug prarandame. Dar 1999-aisiais prašnekau apie tai. Norėjau surinkti mūsų Liaudies muzikos katedros absolventus ir įsteigti orkestrą. Surengėme koncertą - parodėme, ką galime, bet tuo viskas ir baigėsi. Bandžiau uostamiesčio valdžią prišnekinti, kad mes galime turėti tokį orkestrą Klaipėdoje. Tebediskutuojama. Matyt, galiausiai finansai lems – bus ar nebus... Čepinskio orkestrui miestas surado pinigų. Gal suras ir lietuvių liaudies instrumentų orkestrui?.. Juolab kad Klaipėdoje turime puikią bazę, čia daug gerų muzikantų, kurie galėtų groti šiame orkestre. Tuo mes galėtume būti unikalūs ir įdomūs kitiems.

- Kol naujos idėjos skinasi kelius, Jūsų birbynės muzika, skleisdama lietuvišką dvasią, skamba plačiai pasaulyje. Kur jau koncertavote, kur ruošiatės groti artimiausiu laiku?

- Teko groti daug kur – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Danijoje, Vokietijoje, Rusijoje, kitose šalyse aplinkui. Pernai, kaip jau minėjau, koncertavau Italijoje, Estijoje, ką tik buvau Airijoje. Šiemet vasario pabaigoje vėl grosiu Italijoje, birželį ruošiuosi į Vokietiją, rudenį – dar į Airiją, o prieš Kalėdas turėčiau skristi į JAV.

- Kuo didžiausios sėkmės!