Kadangi kinas, ypač festivaliams, dažniausiai verčiamas be redaktorių, vertėjas turi būti labai jautrus kalbai, sako apdovanojimų už geriausius „Kino pavasario“ vertimus koordinatorė Kristina Sprindžiūnaitė. „Mes stengėmės vertinti visumą. Pirmiausia, žinoma, – vertimo tikslumą. [...] Taip pat vertinome lietuvių kalbos kultūrą, glaustumą, raišką, žodingumą – kad kalba būtų ne tik negyvai tiksli, bet ir atitiktų filmo nuotaiką, spalvą, veikėjų charakterius“, – kalba Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertė.

Anot K. Sprindžiūnaitės, dar vienas darbas, būtinas filmų vertėjams, – titrai, tačiau parašyti juos taip pat sudėtinga: „Titrų erdvė ribota – yra dvi eilutės, ir viskas. Vienoje eilutėje – 40 ženklų, o kartais ir 39. Taigi reikia trumpinti, glaudinti, bet negali prarasti prasmės, emocijos, detalių. Kad ir trumpesniu pavidalu, bet tai, ką kino kūrėjai sudėjo į tekstą, turi pasiekti ir kitos šalies žiūrovą.“

– Šiemet jau antrą kartą „Kino pavasario“ metu buvo įteikta kino vertėjo premija už geriausią vertimą. Kaip buvo nuspręsta vertinti kino vertėjų darbą?

– Lietuvos literatūros vertėjų sąjungoje yra vienas kitas žmogus, nuo seno verčiantis kiną. Kita vertus, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungoje, matyt, yra gausiausia „Kino pavasario“ gerbėjų bendrija, nes, rinkdama vertinimo ekspertus, supratau, kaip bus sunku, – visi jau buvo nusipirkę abonementus ir susiplanavę laiką. Žmogus, kuris pats verčia, kuris jautrus kalbai, kuriam svarbu raiška, sklandumas, žodingumas, tai, kad nebūtų jokių šiukšlių, labai jautriai skaito ir filmo titrus. Ta problema ore tvyrojo jau seniai, todėl tiesiog susibūrėme ir nusprendėme, kad reikėtų pabandyti.

– Kokia yra kino filmų vertimo specifika? Koks tai darbas, nuo ko jis prasideda?

– Tai reiškia, kad nuolat nardoma tarp dviejų kalbų ir kad užsienio kalba turi daug įtakos gimtajai kalbai ir jos raiškai. Kadangi kinas, ypač festivaliams, dažniausiai verčiamas be redaktorių, po vertėjo niekas neskaito. Todėl vertėjas turi būti labai jautrus kalbai, sugebėti savo tekstą skaityti ir redaguoti. Vieni tai sugeba geriau, kitiems reikia daugiau laiko, nes, kai savo tekstą padedi bent porai savaičių ir skaitai paskui, pamatai daug šiukšlių, visokių perteklinių įvardžių. Bet prieš kino festivalį niekas tų dviejų papildomų savaičių neduoda.

Kitas dalykas – titrų erdvė yra ribota, yra dvi eilutės, ir viskas. Vienoje eilutėje – 40 ženklų, o kartais ir 39. Taigi reikia trumpinti, glaudinti, bet negali prarasti prasmės, emocijos, detalių. Kad ir trumpesniu pavidalu, bet tai, ką kino kūrėjai sudėjo į tekstą, turi pasiekti ir kitos šalies žiūrovą.

– Ar kartu su filmu gaunamas yra originalus tekstas?

– Paprastai tekstas gaunamas. Iš garso versti tenka tik kritiniais atvejais. Tik tekstas nevienodai kokybiškai būna padarytas. Todėl būtina žiūrėti filmą su tekstu ir tikrinti, ar viskas ten yra, ar nieko nepraleista, ar nepateko, pavyzdžiui, priešpriešpaskutinė versija, ar epizodai vietomis nesukeisti. Festivalinių filmų titrai rengiami „PowerPoint“ programa, todėl paskui nieko nebepadarysi – ką turi kompiuteryje, tą titruotojas ir išleis.

Su titrais būna visaip. Jei filmai yra retų kalbų, tu kalbų specialistų paprastai nebūna, todėl gamintojai žino, kad reikia duoti anglišką tekstą. Tada atsiranda šioks toks sugedusio telefono efektas, nes vertimas iš vertimo nebėra tiesioginis. Tokiu atveju vertimo iš vertimo kokybė priklauso nuo vertėjų jautrumo ir specifikos išmanymo. Sakysim, vienose kalbose įvardžiai „jūs“ ir „tu“ nesiskiria, o kitose skiriasi, ir tas, kuris supranta kalbą, iš karto mato, kad versta ne iš originalo kalbos.

– Kiek kartų geram vertėjui pakanka peržiūrėti filmą, kad jis suderintų tekstą ir suvoktų, ar jo vertimas geras?

– Būna, kad laiko teturi peržiūrėti tik vieną kartą. Jei filmas labai subtilus, su literatūriniu pagrindu, todėl norisi pašlifuoti, ir jei yra laiko, sveika pasižiūrėti tris kartus. Vieną kartą tiesiog susipažinti su bendra atmosfera, kalba, stiliumi, kitą kartą verčiant susistabdyti ten, kur reikia, ir trečią kartą tikrinti.

– Grįžkime prie „Kino pavasaryje“ įvertintų kino vertėjų. Kokie dalykai buvo vertinami renkant geriausią vertėją?

– Mes stengėmės vertinti visumą. Pirmiausia, žinoma, – vertimo tikslumą. Kiekvieną filmą būtinai žiūrėjo tos kalbos, iš kurios jis buvo verstas, specialistas. Taip pat vertinome lietuvių kalbos kultūrą, glaustumą, raišką, žodingumą – kad kalba būtų ne tik negyvai tiksli, bet ir atitiktų filmo nuotaiką, spalvą, veikėjų charakterius.

– Andrius Patiomkinas už kūrybiškumą ir filmų personažams suteiktą individualumą gavo 2015 m. kino vertimo premiją. Kuo išsiskyrė jo vertimai?

– Andrius labai kūrybingas. Ekspertai, kurie žiūrėjo filmus, iškart pastebėjo, kad tose kalbos džiunglėse, kur, atrodo, yra neišverčiama, kur neišsisuksi, jis sugeba rasti tokią išeitį, kad atsiranda ir lietuviška raiška, ir atitinka prasmė. Jis sugeba glaustai formuluoti, jo kalba žodinga.

Galbūt, verčiant filmą, viskas priklauso nuo turimos medžiagos. Šių metų „Kino pavasario“ programa buvo „Gangsteriai mieste“. Andrius vertė 1931 m. Holivudo klasiką – filmą „Visuomenės priešas“, o tais laikais Holivudui rašė labai literatūriškai. Mes netgi susiginčijome su vienu kolega. Jis sakė – man tai nepatinka, šitokių literatūriškų žodžių sudėta gangsteriams į burną. O aš sakiau – pažiūrėkite į originalų tekstą, jie taip kalbėjo. Labai puiku, kad tie herojai titruose prabyla būtent tokia gyva, sodria, truputėlį gal senoviška būtent to laikotarpio kalba.