„Vyras už pinigus 2“ spaudžia nevilties ašarą

Su Robu Šnaideriu ir jo gyvulišku humoro jausmu yra labai paprastai. Arba patinka, arba ne. Vienas iš dviejų. Visi filmai su šiuo pamaivėliškai “nučiuožusiu” komiku iš anksto nuspėjami ir reikalauja nusiteikimo. Nei į „Vyrą už pinigus“, nei į „Karštą pupytę“, nei į „Gyvūną“ negalima žiūrėti kaip į filmus. Tai ne kinas, o atskira atmaina – kino šou, parodijų teatras, cirkas, klounada, idiotizmo varžytuvės. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi... oro efektingiau už R.Šnaiderį. Jis nevaidina. Jis dergiasi. Iš storų, neįgalių, mikčiojančių, traumuotų. Juodas humoro jausmas. Neskoningas, stačiokiškas ir vis dėlto kartais juokingas.

„Vyras už pinigus“ – viena iš tų kultinių komedijų, kurias liaudis žiūri be skaičiaus ir atsimena beveik kiekvieną epizodą. Prisipažinsiu, juoką sulaikyti sunkiai sekėsi. Mintyse lyg ir malasi – „pigiai nešvanku“, bet čia kaip su elektroniniu paštu siuntinėjamais vienos, dviejų minučių „prikolais“. „Vyrą už pinigus“ išnarstęs po gabalėlį, supranti, kad jis ir pagamintas iš tokių mikrodalelių. Moteriškė, vos sutelpanti į ekraną. Mergužėlė, švirkščianti pro gerklę į Šnaiderio kūdikiškai nekaltą veidą, su visais stiklais pasivaikščioti išeinantis liliputas. Tokie „Vyro už pinigus 2 – Žigolo Europoje“ pokštai. Beveik visi iki vieno transportuoti iš komerciškai nugriaudėjusios pirmosios dalies. Ir jei prieš kelerius metus toks įžūlokas, nešvankokas humoras stebino, dabar jis spaudžia nevilties ašarą.

Panašiu stiliumi į kinus grįžti nėra reikalo. Iškart – į vaizdajuostę, o dar geriau transformuotis į televizijos šou „kreizovam“ jaunimėliui.

Šalia nuspėjamai po ekraną tauzijančio Robo – senas geras pažįstamas juodaodis sąvadautojas, įkūnytas Edžio Grifino. Aktoriūkščio, vis dar atkakliai ieškančio savo žvaigždės Holivudo šlovės alėjoje. Kol kas – tušti bandymai nukvakusiose komedijose. Bet niekas nežino, gal ir jam, kaip jo kolegai Džeimiui Foksui („Rėjus“), suspindės koks „Oskaras“, ir pasaulis staiga apsivers aukštyn kojomis į honorarų kalną.

Kalčiausias dėl akis iki pūslių nutrinančios komedijos – prodiuseris Adamas Sandleris. Vienas populiariausių komikų pasaulyje labai mėgsta „Radiošou“ tipo aštrybes. Leidžia nešvankių dainų albumus, įgarsina nešvankaus pobūdžio animaciją, šiurpina skaitytojus nešvankiais anekdotais. Kurgi ne – jis turi susiformavusią gerbėjų minią, kuri „kerta“ jo pokštų stilių, bet ne iki dugno. Riebiausius „šprotus“ jis laiko prodiuserio skardinėje, o kaip aktorius su publika dalinasi liesesne juoko užkanda. Nes, sykį surizikavęs su „Šėtoniškuoju Nikiu“, prisivirė taip, kad vos nesugriovė karjeros. O prodiuseris – kas? Atseikėjai komedijai ir geriausiam bičiuliui Šnaideriui keliolika milijonų „žalių“ kąsnelių ir lauki. Arba stryktelėsi į lankomumo viršūnę, arba bėgsi į krūmus, tarsi tavęs nesėkmingame projekte nebuvo...

Tuščiai blevyzgoti apie „Vyrą už pinigus 2“ neapsimoka. Pažiūrėjus bloga nepasidarys, o tinkamai nusiteikus prie alaus ir pablevyzgoti apie ką bus. Prie krepšinio. Parodija iš komedijos. Ir komedija iš parodijos. Šlovė kaizeriui Šnaideriui.

Vieną garsiausių Amerikos kino kritikų, kuris suraitė Robo šou nulį balų iš penkių, komikas pasiuntė į šiltuosius kraštus. Mes gi siunčiam Šnaiderį į šaltuosius. „Vyras už pinigus 3 – Žigolo Antarktidoje“. Užuojauta pingvinams.