Iš vienkiemio lopšio

Ne vienu talentu apdovanota menininkė kūrė grafikos darbus, tapė ant šilko, prisidengdama Mažos Giraitės slapyvardžiu rašė knygas.

„Dideles idėjas aš matau ir labai mažuose dalykuose: žiede, paukštyje, debesyje“, – interviu „Kauno dienai“ 2017-aisiais sakė dailininkė. Tąkart Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje buvo surengta dailininkės darbų paroda „Purienų akimis“. „Purienos – pavasario simbolis, – sakė ji. – Parodos auksiniai paukščiai įkūnija dvasinį pradą. Jie liudija, kad viskas yra iš aukštybių, kad viskas – tik simboliai Žemėje, kad gamta yra simbolių Žemėje derinys, bylojantis apie Amžinąjį, nesibaigiantį Gyvenimą.“

Gimusi 1958 m. Špitolpievio k. tarp Krakių ir Dotnuvos, būsimoji menininkė augo supama artimųjų meilės ir gamtos. Širdžių šilumoje brendo A. Žiupsnytės talentas, o noras kurti buvo stipresnis už kūno negalią.

„Mano tėviškė – vienkiemis, kuriame vyrauja visai kitokia dvasia nei kaime. Juk vienkiemyje žmogus gyvena apsuptas gamtos, jis yra atviras gamtai, Dievui, ir Dievas jį veikia per gamtą", – sakė menininkė, kurios darbuose nestigo religinių motyvų.

Amžinybės pieva.

Vienkiemio būtis, į kurią ji vėliau grįždavo vasarai, palikusi butą Kaune, jai padėjo pajusti, kad kiekvienas įvykis, kad ir mažiausias, yra neatsitiktinis.

„Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas kupinas įtampos, įvykiai tiesiog virsta vienas per kitą. Miesto gyvenime, dabartinėj žmonių pasaulėjautoj sunku rasti harmoningą suderinamumą tarp savęs, gamtos, kūrybos. O juk tarp viso to vis dėlto yra ryšys – kaip tarp rožinio karoliukų. Seka yra, ir joje nėra atsitiktinumų", – sakė menininkė.

Pašaukimas ir misija

A. Žiupsnytės kūriniai žavi trapumu, detalių precizika, vizualizuotais deminutyvais, spalvų subtilumu. Plunksna atliktus piešinius ji vadino netradicine grafika: čia esama ir piešinio, ir akvarelės.

J.Naujalio meno mokykloje baigusi aliejinę tapybą, vėliau dailininkė rinkosi kitokias technikas: tapė ant šilko, kūrė popieriaus karpinius, raižė ant medžio, piešė ant keramikos, kūrė eskizus skulptūroms.

Poetas.

„Kad ir kokia technika dirbčiau, tas smulkus išpaišymas, meilė detalei išlieka. Tai išlieka ir rašant – juk per detalę labai daug galima pasakyti. Galbūt pats žmogus yra vienos didelės bendros kompozicijos detalė? Ir ta detalė – labai svarbi: pažiūrėkite, kas darosi, kai sudėtingiausi prietaisai sustoja, jei jos pritrūksta", – apie savo kūrybos prioritetus pasakojo menininkė.

Vis dėlto lengvi jos darbai atrodo tik forma: A. Žiupsnytei buvo svarbu per meną skleisti idėją, o savo gyvenimu vykdyti misiją.

Menas yra per brangi priemonė, kad, ją pasitelkiant, būtų daromi menki dalykai.

„Menas yra per brangi priemonė, kad, ją pasitelkiant, būtų daromi menki dalykai. Kaip ir teatre, kai, pasitelkiant gyvus žmones, vaidinama menka pjeselė apie esą šiuolaikinę visuomenę – su keiksmažodžiais ir visa kita. Taip, visuomenė tokia yra, bet, jei esi menininkas, tai kelk tą visuomenę. Reikia kalbėti apie amžinus dalykus. Tik tie dalykai išlieka", – sakė ji, sau ir kitiems menininkams linkėdama didelių idėjų. O jos galinčios tilpti ir mažuose dalykuose: „Juk ašaroje gali atsispindėti visas pasaulis“.

Dėmesys detalei

A. Žiupsnytės kūriniai spinduliuoja didžiulę dvasinę šilumą, ramybę. Tačiau ji pati sakė esanti neramus žmogus.

„Tikrai ne kiekvieną kartą galiu sėsti prie pradėto kūrinio. Kadangi paprastai dirbu prie keleto darbų, visada randu tokių, kur nereikia didelio susikaupimo. Pavyzdžiui, reikia tik apvedžioti kontūrą. Tokio darbo galiu imtis ir nenusiraminusi. Tada po kurio laiko pats kūrinys nuramina", – pasakojo menininkė.

Viešpaties karalystė.

Kruopščiai piešdama smulkias savojo pasaulio detales – varpas rugių lauke ar šventųjų gyvenimo epizodus, savo kūriniams ji suteikdavo galių: terapinių, raminančių, įkvepiančių.

„Kartais tos detalės reikalauja darbo iki beprotybės, nes man, pavyzdžiui, reikia rugių lauke išpaišyti kiekvieną varpą – nemodernu, labai senoviška, nors net ir seniau grafikai retai taip piešdavo. Bet štai darbe „Atminties laukas“ tą kiekvieną varpą po tris kartus perpiešiau, nes labai nesisekė. Kai įveikiau, atrodė, kad jos pavirto auksinėm... O filosofine prasme tos rugių varpos man yra kaip sielų minia, todėl kiekvienai turiu skirti meilės... Kai būnu rugių laukuose, apima nuostabus laimės pojūtis – lyg jau ne žemėj gyvenčiau, o kažkur kitur. Rugių laukas man – kaip amžinybė, sielų rojus, būtis, paslaptis", – sakė A. Žiupsnytė.