Per tris dešimtmečius, 1959–1989 m., iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 kaimų ir viensėdžių pavadinimų. Tokie tempai prognozuoja kiekvienam čia saugomam statiniui virtimą paminklu ir šia prasme. Vien turtingiausios žemaičių sodybos trys pastatai – Darbėnų troba ir svirnai – jau tik buvusio Maloniškių kaimo ženklai. Kiek dar tokių – tiksliau suskaičiuoti tikimės iki renginio, skirto Vietovardžių metams ir numatyto rugsėjo 15 d.
Pievelių kaimo dvasia
Gatvinis rėžinis kaimas Lietuvos liaudies buities muziejuje pastatytas vietoje čia buvusio gatvinio Pievelių kaimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis vadintas Paduobriais, 1922 m. – Paežeriais.
Kadangi toje vietoje seniau buvusios Rumšiškių miestelio gyventojų pievos, vėliau ten nusikelta gyventi, tuo pačiu vardu pavadintas visas kaimas – Pievelės.
Kaimas (22 sodybos, 130 gyventojų) paminėtas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo medžiagoje. 1931 m. jame buvo 151,47 ha žemės. Į vienkiemius jis išskirstytas 1933 m. 1965 m. Lietuvos SSR vyriausybė priėmė nutarimą čia (175 ha plote) įsteigti Liaudies buities muziejų, kuris pradėtas kurti 1966 m. prie Pravienos upelio ir pradėjo veikti 1974 m. birželio 21 d.
Iš pradžių muziejuje buvo planuojama palikti vieną Pievelių kaimo valstiečio sodybą kaip eksponatą, tačiau to atsisakyta, nes pastatai buvo neseni, muziejinės vertės neturėjo. Palikti tik medžiai. Kaimas panaikintas 1986 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.
Su žiedų pūga
Pasak Gražinos Žumbakienės, dirbusios muziejuje 1972–2016 m. ir pirmosios muziejuje ėmusios gilintis į etnobotanikos sritį bei ją plėtoti, surinkusios daug medžiagos apie senųjų Lietuvos sodybų gėlių darželius, daržus, sodus, sodybų medžius, senosiose sodybose be medžių ir krūmų tiesiog neįsivaizduotas gyvenimas. Jei nėra medžių, tai sodyba atrodo nuoga, apsileidėliai, tinginiai ten gyvena ar išvis niekas negyvena, dykynė.
Medžius sodino kaip riboženklius, apsaugą nuo perkūnijos, dėl užuovėjos, pavėsio, grožio, sveiko oro, nuo gaisro, kad paukščiai turėtų, kur gyventi, sodino tiesiog iš meilės.
Medžius sodino kaip riboženklius, apsaugą nuo perkūnijos, dėl užuovėjos, pavėsio, grožio, sveiko oro, nuo gaisro, kad paukščiai turėtų kur gyventi, sodino tiesiog iš meilės, "kad labai miela medis", sodino įvairiausiems gyvenimo įvykiams, dažniausiai vaikų gimimui pažymėti, medį artimieji sodino žuvusiojo vietoje, išvykimo į Ameriką proga ir kt. Sodybos medžių nepjaudavo, tik jei koks nusendavo, nudžiūdavo ar labai tankiai priželdavo, tada nukirsdavo. Pagamindavo malkų ar reikiamą ūkyje padargą. Medžius gerbė, mylėjo. Tikėjo, kad jie gyvi, jaučia, kad jiems skauda: "Kad tie medžiai siūbuoja, ošia, atrodo tuoj prašnekės." Vaikus iš mažens mokė nežaloti, nelaužyti medelių.
Kuriant muziejų stengtasi pastatus priderinti prie likusių senojo kaimo medžių. Deja, per pastarąjį dešimtmetį, neva, saugant pastatus ir ypač jų stogus, dalis jų buvo nukirsta. Laimei, kol kas dar ne visi. Pavasarį, ko gera, labiausiai nudžiugina vaismedžiai, įsisiausdami į baltąją obelų ir ne tik jų pūgą. Šis laikas beveik sutampa su aktyviojo muziejaus sezono pradžia, kada atidaromi ekspozicinių pastatų interjerai.
Gatviniuose kaimuose dėl siaurų sodybinių rėžių sodai buvo maži: "Rėžy vietos nebuvo, pravažiuot reikėjo." Muziejaus Gyvakarų sodyba valakinė, rėžis platus. Joje yra likęs sodas iš senojo Pievelių kaimo. Šiame kaime gyvenusi Marijona Navickaitė-Obelevičienė (g. 1905 m.) 1990-aisiais pasakojo apie sodo amžių: "Kai mažikė buvau, jau obuolių buvo. Jaunas sodas dar buvo, gal 20–30 metų. Sodui bus tikrai 100 metų."
Lietuviški vaisiai – į Švediją
Sodų žydėjimas, pasirodo, lietuvius džiugino jau daugiau nei prieš 600 metų. Rašytiniai šaltiniai liudija apie tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, 1387 m. įvedęs Lietuvoje krikščionybę, Vilniaus vyskupui užrašė žemes ir sodą prie Vilniaus miesto.
Literatūroje minima, kad lietuviškais vaisiais XV a. prekiauta Švedijoje, Stokholmo turguose.
Lietuvos Statute, išleistame 1566 m., numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą ar sugadinimą. Tai reiškia, kad jau XVI a. mokėta skiepyti medžius.
Seniausia Lietuvoje obelis, paskelbta gamtos paminklu, auganti Kauno pakrašty, buvusio Kazliškių kaimo teritorijoje – 360 metų amžiaus (aukštis 8 m, skersmuo – 0,95 m). Vyšnių kauliukų (vieni jas, kiti trešnes laiko seniausiu kultūriniu vaismedžiu) archeologinių tyrimų metu rasta Maišiagalos piliakalnyje (Vilniaus r.). Jos taip pat datuojamos XIV a. Kernavės (Širvintų r.) Pilies kalno piliakalnyje aptikta obuolių sėklų. Žinoma, tai galėjo būti ir laukiniai, nesukultūrinti vaismedžiai, kurių vaisius pirmiausia ir skanavo mūsų protėviai.
Kai kurių tyrinėtojų nuomone, sodininkystę, kaip ir daržininkystę paskatino į mūsų kraštą Vytauto Didžiojo pakviesti totoriai ir karaimai, išmanę abi šias sritis. Priėmus krikščionybę, Lietuvą dažniau lankė, ir su sodinukais, katalikų vienuoliai, plačiai kultivavę sodininkystę Vakarų ir Vidurio Europoje. Literatūroje minima, kad lietuviškais vaisiais XV a. prekiauta Švedijoje, Stokholmo turguose.
Tik reikia pripažinti, kad sodo augalai iki XIX a. pabaigos daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų soduose. Visgi, pasidžiaukime faktu iš XVIII a. antrosios pusės. Prancūzų kilmės botanikas, Vilniaus universiteto profesorius Jean-Emanuelis Gilibert'as, pirmasis pradėjęs Lietuvos floros tyrimus Gardino, o vėliau ir Vilniaus, apylinkėse; įkūręs Vilniaus universiteto botanikos sodą; mokslininkas, kurio vardu pavadinta gatvė, kur yra Kauno botanikos sodas, pažymėjo, kad tuo laiku jau daugelis Lietuvos valstiečių turėjo nemažus sodus ir netgi mokėjo skiepyti vaismedžius ne blogiau nei Prancūzijos sodininkai. Kadangi obelys buvo skiepijamos į laukines obelis, todėl medžiai būdavo atsparesni, užaugdavo didesni, galingi. Tik vaisiai nedideli.
Praeities lobiai
Senosios obelys aukštos; patogiau vaisius raškyti nuo šiuolaikinių, žemesnių, kurių ir vaisiai didesni, tad ir ankstesnės veislės nyksta.
Lietuvos augalų genų bankas kaip vertingiausias senosios liaudies selekcijos obelų veisles išskiria šias: 'Beržininkų ananasą', 'Lietuvos pepiną', 'Baltąjį alyvinį', 'Pilkąjį alyvinį', 'Rudens dryžuotąjį', 'Panemunės baltąjį', 'Sierinką', 'Žemaičių grietininį', 'Popierinį', 'Jono pepiną'.
Iš kriaušių veislių – 'Ankstyvąją dulią', 'Lyvų berę', 'Vandenę', 'Vasarinę sviestinę'. Jos įtrauktos į Augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą. Besidomintys sodininkyste, pasidairę po muziejų, atras ne vieną aukščiau paminėtų veislių atstovę jo reliktiniuose soduose.
Tenka susitaikyti, kad ir seniausia Lietuvos obelis – laukinė, jos obuoliukai labai rūgštūs. Bet, paklauskime senolių, su kokiu pasigardžiavimu jie vaikystėje krimsdavę laukinius, net sušalusius obuoliukus, iš miško pargabentus malkavusiųjų žiemą. Joks užjūrio vaisius, kuriuo turime galimybę lepintis visus metus, nesukels tokio malonumo... Dargi šie vaisiai gali būti panaudojami ir dabar, stengiantis gyventi ekologiškai ir sveikai.
Buities, amatų ir verslų skyriaus vedėja Janina Samulionytė ligi šiol tai praktikuoja. Norėdama išbalinti arbatinuką ar puodą, ji užvirina vandenį su rūgščiais obuoliais. Nebūtina, žinoma, apsisunkinti, ieškant laukinių, tiks bet kokie rūgštūs. Išbandykime kartomis patikrintą ekologiją. O kol sulauksime šakas svarinančio derliaus, kviečiame pasigrožėti pražydusiais senolių sodais ir pagerbti išėjusius amžiams iš vietų, kurių net vardai išbraukti iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo... O jei išėjusieji – ne amžiams ir, kaip, teigia senoji baltų pasaulėžiūra, įsikūniję į biteles, ypač darbščias sodams pražydus, sugrįžta? Ar nenudžiugtų jie, ne tuščius tuos sodus radę?
Naujausi komentarai