Kinas

Žydra klaidingo istorijos vadovėlio iliustracija

Prisižaidė Holivudas su pinigais ir nepriklausomais režisieriais. Oi, kaip prisižaidė. Apsiskaičiavo visi – nuo prodiuserio iki finansų analitikų. „Aleksandras Makedonietis“ turėjo būti „megahitas“ su Indijos drambliais, nešančiais pilnus maišus dolerių. O dabar – 170 milijonų „baksų“ - kaip į balą.

Tiek kainavęs plačiai išreklamuotas filmas geriausiu atveju Amerikoje surinks 60 milijonų. Kūrybinė komanda baimingai žvalgosi į Europos kino salių lankytojus – gal jie įvertins savitą dviejų „Oskarų“ laureato Oliverio Stouno originalų požiūrį į didingiausią valdovą ir karvedį Aleksandrą Makedonietį.

Po „Gladiatoriaus“ triumfo dėl teisės ekranizuoti šį „bio-epiką“ kovėsi kelios Holivudo studijos. Sklido gandai, kad savo versiją ruošia „Mulen Ružo“ režisierius Bazas Lurmanas, o Aleksandrą vaidins Leonardas di Kaprijas. Neatlaikęs spaudimo, Lurmanas pasitraukė. Stounas ėjo iki galo. Atsisakė dviejų komercinės sėkmės šauklių – Tomo Kruzo bei Bredo Pito paslaugų, iš „Taikinio telefono tinkle“ bei „Drąsiaširdžio“ ištraukė airį Koliną Farelį, sutelkė aplink jį patyrusių kino vilkų gvardiją ir ėmė kurti nuobodžiausio – epinio žanro palikuonį.

Stounas garsus skandalingomis dramomis „Durys“, „Būrys“, „JFK“ ir ypač „Žudikais iš prigimties“. Bendradarbiauja ir bičiuliaujasi su Tarantinu. Todėl pradėdamas žiūrėti „Makedonietį“ tikiesi sukrečiančiai universalaus kino stebuklo. Špygą gauni. Brangiai nufilmuotą špygą, kuri, vis dėlto, skirtingai nuo „Trojos“ yra autorinis, o ne „traktorinis“ kinas. Nekoks autorinis.

Jau pirmieji kadrai perspėja – „karnavalo nebus“. Senukas Ptolemėjas sero Hopkinso lūpomis mokykliškai porina apie Makedoniečio žygius. Maždaug – štai kodėl mes susirinkome pasižiūrėti į istorinę asmenybę. Iškart pakvimpa istorijos vadovėlio puslapiais ir jų tiesmukomis iliustracijomis. Stounui tai nebūdinga. Iki šiol...

Visada būna pirmas kartas, belieka pro dantis iškošti, nebijant į tuos dantis gauti nuo patriotiškai nusiteikusio graiko. Jie patys norėtų filmo kūrėjus prilupti. Dėl tariamo Makedoniečio homoseksualumo. Nors ekrane nieko ypač riebaus nevyksta, vien užuominomis Aleksandro ir jo ištikimo draugužio Hepastiono santykių nepavadinsi. O šiaip visa kita šiame istoriniame epe – vien atsargios užuominos ir, anot rimtų istorikų, supainioti faktai. Anot manęs - tai supainiotas ir susipainiojęs kinas. Tiesą palikime Dzeusui, o filme turi būti intriguojantys konfliktai ir tragedijos. Tie, kurie išgarsino Makedonietį pasaulio istorijoje, o ne beveidės smulkmenos. Stounas pasirinko ne tuos faktus ir ne tą kelią, todėl ne ten ir nujojo. Galbūt viskas prasidėjo nuo to, kad Aleksandro vaidmuo atiteko labai jau standartiniam Kolinui Farelui? Kažkaip nesižiūri jis karžygio kailyje, nors visą dykumų vandenį išdegink. Kažkaip pasakojimo, o veikiau adaptacijos paaugliams chaose prapuola ir Andželina Džoli, ir Entonis Hopkinsas. Tik nugrimuotas ir suluošintas Valas Kilmeris nepasiduoda vaizdo ir minties badui – tempia visas scenas kaip Hamletas, nors nufilmavus sceną turbūt kur nors kadagyne maukė viskį ir spjaudėsi.

Paguodai vis dėlto bus kelios įspūdingos mūšių scenos. Bet tik įspūdingos, nes didiesiems kino epams prilygsta nebent epizodas su drambliais. Tačiau jo labai jau ilgai tenka laukti. Taigi, perfrazuojant filmo šūkį – ‘‘sėkmė lydi kantriuosius‘‘...Perfrazuojant herojaus kovinį pseudonimą – ne „Alexander The Great“ , o „Alexander The Gay‘‘. Ne epas, o žydras Trojos arklys.