Pavasarį pargrįžtančius paukščius daugelis jau suskubo pasitikti naujais namais – vis garsiau skambantis sparnuočių čirenimas tarsi įpareigoja pasirūpinti ankstyvaisiais atgimstančios gamtos pranašais.

Praverčia ir žiemą

Kaip patikino Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovas Remigijus Karpuška, inkilus kelti niekada ne per vėlu.

"Jei paukščiai juose apsigyvens ne šiemet, nereikia nusiminti – tai padarys kitąmet. Šiuo metu iškėlus inkilus, juose gali įsikurti sparnuočiai, kuriems neužteko jau iškeltųjų, arba buvo nesėkminga pirma vada", – aiškino ornitologas.

Vis dėlto specialistų patarimu labiausiai tinkamas metas inkilams kelti yra ruduo. Esą per žiemą medžio lentelės patamsėja, įgauna natūralią spalvą. Be to, šaltuoju metų laiku inkiluose nakvoja paukščiai bei kai kurie smulkieji miško žinduoliai, kaip antai pelės ar miegapelės.

R.Karpuškos teigimu, gali būti ne viena priežastis, kodėl sparnuočiai neapsigyvena inkilėliuose.

"Yra labai daug niuansų, kiekvieną situaciją reikia žinoti konkrečiai, todėl kiekvienas, susiduriantis su tokiomis problemomis, gali kreiptis konsultacijos", – ragino ornitologas.

Gali nemėgti "gentainių"

Gaminant inkilą reikia atkreipti dėmesį, kam jis bus skirtas – nuo to priklausys ir paties namelio, ir angos dydis.

"Jei inkilas didelis, teoriškai jis skirtas varnėnams. Tačiau jei per maža anga, paukštis negalės įlįsti į vidų", – kaip pavyzdį paminėjo R.Karpuška.

Kitas ne mažiau svarbus momentas – kaip teisingai inkilą iškelti. Vieta jam taip pat parenkama priklausomai nuo to, kokiam paukščiui namelis bus skirtas.

Specialistų teigimu, smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus. O varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai.

Dauguma paukščių, tarp jų – ir zylės, nemėgsta savo "gentainių" kaimynystės. Todėl to paties tipo inkilai greta nekeliami. O štai varnėnai gali apsigyventi net tame pačiame medyje iškeltuose inkiluose.

Viela rišti negalima

Smulkiems paukščiams inkilai keliami kas 30–50 metrų, stambiems – pavieniui, kadangi jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija.

Svarbu, kad sparnuočių nameliai laikytųsi stabiliai ir sustiprėjus vėjui nesiūbuotų. Prie medžių inkilus patogiausia pritvirtinti prikabinant juos kabliu ant medžio šakos.

Specialistai įspėja – inkilų prie medžių negalima rišti viela, virvėmis. Ilginiui viela įsipjauna, "įauga" į augalo žievę, žaloja kamieną. Naudoti virves netinka dėl to, kad jos arba supūva, arba atsiriša. Netgi manoma, kad mažiau žalos medžiui padaroma inkilą prie jo prikalant nei rišant tvirta virve ar viela.

Įsigyti inkilus siūlo ne tik specializuotos parduotuvės, bet ir originalių suvenyrų gamintojai. Paprasčiausių vidutiniškai galima įsigyti nuo 15 iki 20 litų. Įmantresni, rankų darbo, prilygstantys meno dirbiniams, gali kainuoti ir apie 100 litų.

Kokį inkilą pasirinkti?

Inkilų formų ir jų gaminimo būdų yra apstu. Bene populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai inkilai. Pastarųjų gamyba nesudėtinga, be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai apsigyvena zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai.

Lentiniams inkilams gaminti geriausia tinka 1,5–2,5 cm storio sausos neobliuotos lentos. Stogeliui parenkama truputį storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Jo kraštai iškišami 2–3 cm į šonus ir 4–6 cm į priekį. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta. Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad greitai nesupūtų ir neiškristų.

Visi mažesnieji – zyliniai inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį juos būtų galima išvalyti. Paprasčiausias būdas tai pasiekti – inkilo stogelį pritvirtinus tik trimis vinimis, jas įkalant ne iki galo. Taip pritvirtinto stogelio vieną kampą pakėlus ir pasukus į šoną, patogu inkilą išvalyti. Norint stebėti paukščius – stogelį ar inkilo sienelę galima tvirtinti lankstais bei kabliuku. Tačiau nereikia pamiršti, kad sparnuočiai veisimosi metu jautriai reaguoja į bet kokį trikdymą.

Uoksinių inkilai yra apvalūs, pailgi, konuso formos, dažniausiai gaminami iš tuščiavidurio medžio kamieno ar šakos, kartais – iš molinių vamzdžių. Geriausia medžiaga uoksiniams inkilams – lapuočių medžių rąsteliai su išpuvusia šerdimi. Tuomet lengva išskobti jų vidų. Galima gaminti uoksus ir iš sveikų sausų drebulių, liepų, juodalksnių ir kitokių medžių rąstelių. Norint pagaminti daugiau uoksinių inkilų smulkiems paukščiams, geriausia medžių rąstelius gręžti išilgai specialiu 9–12 cm pločio grąžtu. Rąsto apačia (3–4 cm) negręžiama, paliekama dugnui. Dar lengviau vidų išskobti, rąstelį perskėlus pusiau arba į keturias dalis. Vėliau tos dalys sukalamos.

Uoksiniai inkilai gerai sulaiko šilumą, o tai svarbu anksti perintiems paukščiams – pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Šiuos inkilus itin mėgsta baikštesni sparnuočiai: pelėdos, žalvarniai, kukučiai, meletos, dančiasnapiai.

Kaip valyti

Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdą ant senojo. Ilgainiui paukščiams būna ne tik ankšta perėti, bet ir apninka parazitai, nes susidaro palankios sąlygos jiems veistis. Kadangi inkilai sparnuočiams reikalingi ir rudenį bei žiemą, išskridus jaunikliams, rugsėjo spalio mėnesiais, juos būtina išvalyti: reikia pašalinti seną lizdo medžiagą, gerai nuvalyti vidines inkilo sieneles.

Apsaugos priemonės

Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau būtų tinkami naudoti, reikalinga jų apsauga. Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai. Vienas paprasčiausių apsaugos būdų – padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Taip padaromas savotiškas inkilo "prieangis", kuris netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

birdlife.lt inf.