Vargu ar kam šiandien šautų į galvą po statomo namo pamatais užkasti pelyno šakelę ar česnako skiltelę. O kadaise buvo tikima, jog tokiame būste apsigyvenusius žmones aplenks ligos.

Užsakovui iškėlė kiaulę

Tradicijų žinovai teigia, jog mūsų protėviai puoselėjo gausybę prasmingų papročių, susijusių su šeimos sodybos statybomis, namų židinio puoselėjimu, ir apgailestaudami pripažįsta, jog iš jų likę tik blankus šešėlis.

Ko gero, ne tik etnologai, bet ir patys statybininkai pripažintų, jog vienas ryškiausių mūsų dienas pasiekusių papročių – kai ant namo gegnių iškeliamas vainikas, liudijantis artėjančias statybų pabaigtuves. Šios tradicijos mielai laikosi ir modernių visuomeninės paskirties pastatų statytojai.

"Tai išties gražus paprotys, turintis ir humoristinį atspalvį. Iškeltas vainikas – ne tik ženklas, kad didieji darbai atlikti, bet ir kad šeimininkas turėtų pavaišinti meistrus. Prieškarinių papročių nežinau, bet mano jaunystės laikais užsakovai parūpindavo stipresnio gėrimo, kokios nors užkandos", – šypsojosi Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas.

Jis prisiminė, jog kadaise dėl šios tradicijos tarp statybininkų ir užsakovo apturėjo nemažą galvos skausmą.

"Pamenu atvejį, kai vyrai iškėlė vainiką, tačiau nesulaukė jokios reakcijos. Todėl kitą rytą statybininkai jau vietoje jo iškėlė iš armatūros suvirintą kiaulę. Žinoma, kilo triukšmas, tą kiaulę teko tuoj pat nukabinti. Turėjau ir aš įsikišti, skubiai užgesinti įsiplieskusį konfliktą", –nusijuokė pašnekovas.

Keršto įrankis – kiaušinis

A.Šeštakauskas neneigė girdėjęs ir apie kitokias "rafinuotas" priemones, skirtas neįtikusiems užsakovams.

"Jei iškyla koks konfliktas, darbdaviai neatsiskaito su statybininkais, esu girdėjęs, kad šie kur nors įmūrija kiaušinį, kuris paskui ilgai dvokia, ar tuščią butelį, kuris nemaloniai švilpia. Bet realybėje tokių atvejų tikrai nežinau. Dabar turbūt būtų sudėtingiau – su statytojais neatsiskaito kas antras, kiaušiniai čia neišgelbės", – šmaikštavo pašnekovas.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas pripažino, jog nūdiena diktuoja naujas šios profesijos atstovų tradicijas, kaip antai į būsimų pastatų pamatus įbetonuoti kapsules ar butelius su laiškais ateinančioms kartoms.

Bene garsiausias uostamiesčio statybininkas – meras Rimantas Taraškevičius – yra prasitaręs, jog į tuomečių Žvejų kultūros rūmų pamatus svarbiai statybų pradžios progai buvo įmūrytas tuščias šampano butelis.

Pasirodo, kadangi anuomet tai buvo didelis deficitas, statytojai neatsilaikė prieš pagundą pasimėgauti gėrimu. Tad ateinančioms kartoms liko tik butelis.

Sodyba tapo Europa

"Kai pradedi lyginti senuosius papročius su šia diena, darosi kiek skaudu ir liūdna, kadangi pasikeitė viskas. Pasikeitė pasaulio supratimas", – apgailestavo klaipėdietė etnologė Valerija Jankūnaitė.

Pasak papročių žinovės, anksčiau namai būdavo visatos centras, kaimiška troba būdavo neatsiejama nuo svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų, pradedant gimimu ir baigiant mirtimi.

"Būdavo labai svarbu, kur ir kaip ji bus pastatyta, kas aplinkui gyvena, kokie santykiai su kaimynais. Todėl namo statyboms reikėdavo labai ilgai ruoštis. Ne veltui ir meistras, kuris pradėdavo šiuos šventus darbus, būdavo labai gerbiamas, vadinamas Dievo atvaizdu. Darbai vykdavo su apeigomis, gilia prasme, neskubant", – pasakojo Klaipėdos etnokultūros centro etnologė.

V.Jankūnaitės žodžiais, šiuolaikinis žmogus gyvena nebe sodyboje, o Europoje.

"Informacijos kiekyje, tame laike praradome ramybę. O kaimiškoje sodyboje mes augome su gamta ir gamtoje. Kodėl kai žmogus grįžta iš kaimo, pabuvęs sodyboje, jis būna laimingas, ramus, vadinasi – pailsėjęs", – aiškino pašnekovė.

Vis dėlto specialistė pripažino, atsiranda jaunų žmonių, kurie domisi senosiomis statybų, įkurtuvių tradicijomis. "Jiems įdomu ir svarbu, kas ką reiškia, kokia vieno ar kito ritualo prasmė", – teigė pašnekovė.

Namai – tarsi šventovė

Etnologo Liberto Klimkos teigimu, liaudiškieji papročiai bei tikėjimai iškalbingai byloja apie stiprų lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams.

"Tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške, požymis. Mitiškai mąstant, namo statyba būdavo įsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas – juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai prabėgdavo ir visas gyvenimas. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo elementų mitologizavimas: tam tikrais gyvenimo momentais ar kalendorių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventi. Verta ir šiandien įsijausti į šių dalykų prasmes – juose slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas", – leidinyje "Medinė architektūra Lietuvoje" teigia profesorius.

Be kitų papročių, L.Klimka vardija, jog pastatų statybos būdavo pradėdamos porinę dieną, tačiau jokiais būdais ne pirmadienį – antraip, buvo tikima, darbai ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių.

Taip pat esą būdavo atsižvelgiama į Mėnulio fazę: štai gyvenamąjį namą patariama statyti esant pilnačiai, o ūkinius pastatus – delčiai.

Statybų pabaigtuvių papročiuose, pasak etnologo, mažiau mitinių sureikšminimų, daugiau žaismės ir linksmybių. Iškeltas vainikas tapdavo ženklu, jog gegnės jau suremtos.

"Ypač dažni vainikai iš ąžuolo lapų – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės. Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautą sūrį – tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Tokius pabaigtuvių vainikus galima pamatyti Užnemunėje bei Dzūkijoje", – teigia papročių žinovas.

L.Klimka pažymi, jog įvairiuose Lietuvos regionuose pabaigtuvių vaišės turi skirtingus pavadinimus. Aukštaitijoje – tai šelmenų balius, jos šiaurės vakarų dalyje – kruonio nugėrimas, Mažojoje Lietuvoje – bėringės, Žemaitijoje – kazilinės, Užnemunėje – sparinės.

"Pakeldamas pirmąją taurelę, meistras tradiciškai linki, kad trobesys visus pergyventų, kad jo vėjas nesugriautų, žaibas nenutrenktų, kad jis pilnas geros nuotaikos būtų", – teigia etnologas.

Po kazilinių lieka užbaigti dar nemažai darbų: uždengti stogą, sudėti grindis, įstatyti langus ir duris bei sukrėsti krosnį.