Išskrido paskutinę akimirką

"Mano sieloje daug Afrikos. Draugai sako, kad Marokas man tiko", – šypsosi energingai rankomis gestikuliuojanti ir greitakalbe žodžius berianti Donata.

Į Maroką ją nuvedė likimas.

Po studijų Dailės akademijoje, kur mokėsi interjero dizaino, Donata ketino keliauti mokytis į Londono Karališkąją akademiją, bet nusprendusi atsipūsti po intensyvių darbų bei studijų išvyko pailsėti į Korsiką ir vėliau, prieš Naujuosius, į Maroką.

Besimokydama ji su draugėmis dar dalyvavo šou projektuose, šoko prestižiniuose Lietuvos klubuose – "Exit", "Pacha".

Marokas buvo du viename: 10 dienų poilsis ir uždarbis prabangiame vietos klube su profesionalia šokių programa – merginos atliko gatvės bei kitus populiarius šokius.

"Lietuvoje nėra tokių programų, kurios demonstruojamos Maroko naktiniuose klubuose", – pripažino D.Skorupskaitė, prisimindama laiką Marakeše.

Tačiau į Maroką Donata vykti nesiveržė, o išskrido tik paskutinę akimirką, kai pakeitė negalėjusią keliauti ir jau bilietą turėjusią jų komandos narę.

Siūlus siuntė iš Lietuvos

Marakeše įsiliepsnojo lietuvės ir marokiečio aistra, meilė.

Po dešimties dienų Donata kelioms dienoms grįžo į Lietuvą, o iš ten – su lagaminais atgal į vieną keturių imperatoriškųjų Maroko miestų, su UNESCO saugomu senamiesčiu. Ten ji pamatė Maroką – tradicinį, turistinį ir kultūrinį.

Turistams žinomą garsiąją aikštę Djemaa El Fna matė kitomis akimis: "Tereikia paeiti kitur ir pateksi į pasaulį, kur nėra durų, kur matosi buitis. Ypač daug egzotikos dar kitame imperatoriškajame mieste – Fese. Iš civilizuoto krašto atvykau į visiškai kitą kultūrą."

Ji stebėjosi ten įprastais tarnais, sunkiai susigaudė, kur gauti elementarių daiktų.

Dabar Donata juokiasi, prisimindama, kaip prašydavo mamos atsiųsti siūlų.

"Padėjėjai atnešdavo, jei tik pageidaudavome, tačiau visko, ko nori, ten negausi prekybos centruose. Reikia žinoti parduotuvėles arba vietas turguje, kur gali gauti daugiau nei čia", – tuos subtilumus ji atrado tik antraisiais gyvenimo Marakeše metais.

Moterys nešaukia ant vyrų

Su įvairiomis kompanijomis, naktiniais klubais, barais bei privačiais klientais dabar daug bendradarbiaujanti D.Skorupskaitė netrukus ten jau nejuto vietos šurmulio, chaoso gatvėse ir įsigyveno į mums neįprastos moters vaidmenį.

Kai grįžau namo, pamačiau skirtumus, stebėjausi, kaip moterys, net būdamos neteisios, šaukia ant vyrų.

"Kai grįžau namo, pamačiau skirtumus, stebėjausi, kaip moterys, net būdamos neteisios, šaukia ant vyrų, – šypsojosi Donata. – Ten moterys gerbiamos, mylimos, tačiau vyras – šeimos galva, stiprybė. Moterys nerėkia ant jų."

Ir nors mažesniuose miesteliuose bei kaimeliuose ji slėpdavo kūną, o kartą 45 laipsnių karštyje dykumos kaimelyje turėjo apsimauti kelnes ir paslėpti nuogas kojas, tačiau didmiesčiuose stebėjosi daug laisviau nei ji besirengiančiomis marokietėmis.

"Jų sijonai buvo trumpesni, o iškirptės gilesnės nei mūsų", – prisimindama nuostabą, patirtą naktiniuose klubuose ir vakarėliuose, juokėsi D.Skorupskaitė.

Ten ji sužinojo, kad marokiečiams didžiausias įžeidimas, jei juos, berberus, pavadinsi arabais.

Turbūt tik ten ji galėjo nusipirkti butelį vandens oro uoste už litus ir sužinojo, kad trys mėnesiai yra nei daugiau, nei mažiau – 90 dienų.

"Pasibaigus vizos galiojimo laikui JAV sumokėtume didelę baudą, o mes, vėluodamos į lėktuvą, tik išbarėme pareigūną, angliškai nesugebėjusį paaiškinti, kad viza galioja ne tris mėnesius, bet lygiai 90 dienų, – juokėsi Donata. – Jis tik perspėjo kitą kartą būti atidesnėms."

Ornamentų burtai

Tačiau Maroke ji ne tik ilsėjosi. Ten Donatos siela atsigavo nuo ryškių spalvų – raudonos, molio, žalios.

Ten ji lankėsi fabrikuose, kur gaminamos įvairiausias rankų darbo plytelės, išskirtiniai šviestuvai, dažoma oda, audžiami įspūdingi kilimai.

"Plytelės – su bene 90 formų raštais, kurie sukuria visą Maroko ornamentiką ir mozaiką. Iš pradžių nesuvokiau, kaip vietos dizaineriai sujungia ornamentus į visumą, tačiau pagyvenus ilgiau supranti, kad jie mato kitaip, jiems tai – įprasta", – tikino dizainerė.

Jų vonios kambariai, pirtys, saunos, vestibiuliai spinduliuoja ryškiomis mozaikomis, sudėliotomis iš raudonos, mėlynos, geltonos, žalios, bordo spalvų.

Donata lankėsi ir prabangiose vilose, įrengtose uždarose teritorijose su golfo aikštynais, ir džiaugėsi keliais interjero darbo užsakymais.

Dizainerė žavėjosi ne tik mozaikomis bei ornamentais, bet ir rankų darbo kilimais, baldais, išraiškingais ir daugybe ornamentų bei detalių išraižytais unikaliais šviestuvais, kurių Lietuvoje neišvysi, nes čia, palyginti su Maroku, vyrauja tikras minimalizmas.

D.Skorupskaitė pastebėjo, kad Maroko svetainėse visur sėdamasi ratu.

Keliai išsiskyrė

"Ten vėl pradėjau piešti, – kaunietės tapyba alsuoja afrikietiškais motyvais, ryškiomis spalvomis. – Labiausiai mėgstu tapyti moteris. Jos visko turi daugiau – nuo skarų iki karolių, apyrankių."

Mokydamasi Kauno dailės gimnazijoje ir Vilniaus Dailės akademijoje, ji piešė labai daug. Bet Maroke tarsi iš naujo atgimė Donatos tapyba.

"Man imponuoja afrikietiška, indėniška tematika, ryškios spalvos, – linksėjo galva raudonplaukė. – Ir puiku, kai interjero kūrimą galiu suderinti su tapyba, o kaip vieną akcentų naudoti savo paveikslus."

Donatos savimeilę paglostė, kai Marakeše įrengtoje prancūzų galerijoje pasiūlė surengti jos piešinių parodą. Ten pat, kur kabojo Donatos kūrybos įkvėpėjos – garsios prancūzės dailininkės Nelly Francois piešiniai.

"Mano ir marokiečio meilės keliai išsiskyrė, tad iš Maroko išvykau", – prisipažino dabar laimę su lietuviu radusi D.Skorupskaitė.

Kokia spalva norėtum būti?

Maroko, į jos gyvenimą atnešusio spalvas ir tapybą, Donata nepamiršo – ten liko daug draugų, ten ji dar grįžo nekart.

Ji jau seniai įsitikinusi, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties ir atsitiktinumų nebūna. "Todėl neretai bilietą į kitą šalį perku be atgalinės datos", – nusikvatojo Donata, daugelyje pasaulio šalių turinti draugų ir pažįstamų.

Atsitiktinumu ji nevadino ir kelionės į Daniją: prasidėjus dar vienai emigracijos bangai, Donata pajuokavo, kad skris į Kopenhagą, jei gaus bilietus po eurą.

"Ir ką? Kai daugelis guodėsi ar manė, kad tai – tik skrydžių bendrovės reklaminė akcija, aš gavau bilietą į Kopenhagą. Už eurą!" – juokėsi dizainerė. Danijoje jos tapyba vėl buvo pastebėta, o vietos žurnalas bei interneto portalas padarė interviu su kauniete jos afrikietiška tematika.

O ji? Jei emigruos, tai Kopenhaga, kai įsitikino, – vienas iš jai tinkančių miestų.

Tačiau Donata emigrante netapo.

Vis daugiau užsakymų interjero kūryboje sulaukianti ir savo paveikslus siuntusi pirkėjams į Italiją, Daniją, JAV, D.Skorupskaitė gyvena mylimame Kaune.

Interjero kūryboje, kur Lietuvoje dabar vyrauja minimalizmas, ji turi taikytis prie užsakovų norų, tačiau visada stengiasi  įterpti ryškų, spalvingą akcentą.

Turbūt klientas, kuris pasitikėtų ja ir savo būste ar restorane norėtų marokietiškos temos, būtų didelė laimė ir kūrybos laisvė?

"O, būtų nuostabu, – nušvito Donata, neslėpusi, kad marokietiškuose motyvuose ji būtinai panaudotų ir savo mėgstamą žalią spalvą. – Jei gyvenime būčiau spalva, būtinai būčiau žalia – samanų spalva."