Nė dienos be Astos Baukutės ir jos vyro Kęstučio Rupulevičiaus pavardės. Regis, tokiu šūkiu gyvena Lietuva. Seimo narės ir aplinkos ministro patarėjo šeima tapo skandalų rekordininke.

Skandalingų pranešimų apie A.Baukutę ir K.Rupulevičių, nuo viešumo dozės trokštantį pailsėti tėvystės atostogose, pastaruoju metu tiek daug, kad negalėjome nepasidomėti, kaip ši šeima ištveria tokią dėmesio laviną.

Ar laikosi surėmę pečius ir drąsina vienas kitą? Ar jaučiasi palūžę ir išsekę? O gal kaltina save už poelgius, sukėlusius tokią drastišką visuomenės reakciją, kaip išvydus nuotraukas su nuniokotu bendrabučiu arba K.Rupulevičiaus nugriautu šviesoforu?

Tačiau Seimo narė A.Baukutė kalbėjo žvaliai ir energingai. Ji nė iš tolo neatrodė apnikta graužaties. Aktoriniai sugebėjimai? Stora oda? O gal išties tai, ką mūsų pokalbio metu nekart pabrėžė A.Baukutė, – įsitikinimas savo teisumu?

Seimo narės kalbą palikome, kiek buvo įmanoma, netaisytą. Nes neapleido mintis, kad interpretuojant jos atsakymus galbūt kažkas liks neiššifruota. A.Baukutė guodėsi, kad pastaruoju metu jos žodžiai "išvartomi" kaip patogiau žiniasklaidai. Todėl pasistengėme visas mintis išsaugoti kuo autentiškesnes.

– Kaip jaučiatės šiandien, kai, regis, nėra dienos, kad nebūtų viešai linksniuojama jūsų arba jūsų vyro pavardė? Ir ne pačiame geriausiame kontekste.

– Iš pradžių buvau žmogiškai nustebusi, kad tiek daug melo. Paskui ėmiau suprasti, kas yra politika. Kas yra politinis susidorojimas. Bet iš esmės pasakysiu, ką aš supratau. Kad į Seimą atėjau dirbti žmonėms. Ir va tie pirmi nepilni metai, mano aktyvus dalyvavimas Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, būtent ginti menininkus, ką aš labiausiai suprantu, tikriausiai kažkam trukdo, kad aš ginu mamas, ginu kūdikius, tai rodo kūdikio žindymo konferencija, kurią surengiau... Pakirsti psichologiškai, kad nedirbčiau. Kad atiduočiau laiką ir energiją įrodinėdama, jog esu ne dramblienė. Ironizuoju. Tiesiog pakirsti iš šaknų šeimos narius. Juk reaguoja ir mano mama, nes ji gi gyvena taip pat ir su kaimynėmis, kurioms daug svarbiau vienos televizijos laidos nuomonė, o ne analizė, matymas, kaip yra iš tikrųjų. Tai supratusi aš vėl kimbu į darbus. Jie – mano vienintelis įrodymas žmonėms, kad aš atėjau dirbti ir tarnauti, o ne naudotis, kaip yra įvardijama, savo tanybine padėtimi.

– Bet jūsų vyras važinėjosi visureigiu, už kurį mokėjo mokesčių mokėtojai. Automobilis buvo nuomojamas Seimo narei A.Baukutei, o ne K.Rupulevičiui, kuris, be kita ko, sugebėjo nudaužti šviesoforą ir pabėgti.

– Pirmiausiai dar yra procesas vieno ar kito įvykio. Prokuratūroje. Ir ikiteisminis tyrimas, berods. Bijau sumeluoti, nes aš vyro tiksliai dar neklausiau. Bet jis policijoje tikrai buvo, tyrimas vyksta ir sakau – aš nekomentuoju. Ne todėl, kad bijau ar nenoriu, bet kad nesutrukdyčiau tyrimui. Nes bet koks mano žodis, kad ir geranoriškas, bus išverstas vienaip ar kitaip. Šitą automobilį, trejų metų senumo, aš nuomoju, moku valstybei PVM, tą, ką leidžia Seimo valdybos sprendimas. Jeigu neleistų, aš to nedaryčiau.

– Šviesoforas, kurį nugriovė jūsų vyras, – tik vienas jūsų šeimą lydinčių skandalų. Jų pastaruoju metu buvo gerokai daugiau.

– Kažkokiu išpūstu skandalu yra pridengiamos didelės problemos. Pavyzdžiui. Ką aš šiandien sužinojau? Mes priėmėme, kad... na, kur Prezidentė atmetė, dėl mamų, ar ne, motinystės mažinimo vaiko atostogų. Taip, sutikome ir taip toliau su Prezidentės nuomone. Dabar, kur aš bendrauju su aktyvių mamų sambūriu, gerbiama Rasa, susitikome prie durų, ji sako: "Asta, tu įsivaizduoji, Vyriausybė vėl kažką kitką prigalvojo ir mums mažina." Va tokios informacijos, kur tikrai yra svarbi, ir kad, mano nuomone, negalima kirsti per mamą ir vaiką, kas yra pažeidžiama ir svarbu... Pavyzdžiui, tėtis prarado darbą ir vienintelės pajamos yra būtent su vaiku surištos, ar ne? Išgyventi, išlikti šeimai, nes kūdikio priežiūra, kai prižiūri mama arba tėtis yra pati geriausia. Apie tai nekalbama. O pučiamas didžiulis burbulas. Suprantate? Kažkas iš aukščiau rašo tuos scenarijus.

– Kas tai galėtų būti?

– Aš suprantu tuos žmones. Pavyzdžiui. Švietimo ir mokslo komitete, kai mes daug mėnesių kalbėjome apie aukštojo mokslo reformą, priešais mane sėdėjo Vilniaus kolegijos direktorius. Kur ten man irgi pripaišomi kažkokie kriminaliniai dalykai.

– Bendrabučio nusiaubimas? Kai jūs išlupote rozetes ir durų staktas?

– Taip, tas bendrabutis ir taip toliau. Juk mano parlamentinė veikla yra ir jiems prižiūrėti. Statutas. Aš statuto turiu laikytis, kaip kiekvienas žmogus laikosi įstatymų. Ir parlamentinė veikla yra žiūrėti, ką jie daro. Tai aš buvau gi nenaudinga. Ten devyniolika metų pragyvenusi, žinodama specifiką. Kažkodėl žurnalistai nežiūrėjo į kitus aukštus, ar ne, kai man sakoma, kodėl jinai pasidarė ten virtuvę ir taip toliau. O į bendrą virtuvę niekas nelindo. Ir aš žinau puikiai, kad nelegaliai gyvena daug žmonių. Aš esu nenaudinga, mane reikia geriau užpulti. Sudaryti viešąją nuomonę. O paskui man sako: kodėl jūs nesiginate? Juokinga gintis, įrodinėti.

– Ką pagarsėjusioje bendrabučio istorijoje neteisingai parašė ar parodė žiniasklaida?

– Bendrabučio istorija yra paprasta. Niekas manęs negirdėjo. Aš padariau vienintelę klaidą, kad puoliau į darbą visom keturiom. Per pusę metų aukštojo mokslo reformoje priimtos trys mano pataisos, o norint jas pateikti, yra aiškinamieji, lyginamieji raštai. Man, atėjusiai visiškai iš kitos specifikos, reikėjo tuos dalykus suprasti, aš naktimis nemiegojau. Ir aš visą laiką kolegijai rašiau laiškus: aš tikrai nesislapstau, geranoriškai paliksiu. Ir aš sumokėjau už tuos mėnesius, per kuriuos negyvenau, aš net neprieštarauju. Mano tiktai buvo klaida, kad iš karto to nepadariau, man nebuvo galimybės ir laiko tiesiog fiziškai, nes yra trys vaikai, o vienas jų yra maitinamas. Visą energiją sudėjau, kad tiktai žmonėms parodyčiau, ką darau, ir man buvo skaudžiausia, kad niekam iš žurnalistų nebuvo įdomu, ką aš padariau.

– Užtai žurnalistai paviešino, kaip atrodė buvęs jūsų bendrabučio būstas. Ar jie neturėjo to rodyti visuomenei?

– Žinote, tai yra smulkmenų smulkmena, bet kažkam labai įdomu išpūsti burbulą. Ir aš tikrai neatiduosiu energijos, kad teisinčiausi arba sakyčiau, kad yra taip arba anaip. Nes tai kainuoja ir nervų, ir sveikatos, ir, galų gale, iš šeimos vogčiau laiką. Aš noriu dirbti. Ir dirbsiu.

– O istorija su bankomatu? Kai dėl aparato klaidos gavote daugiau, nei priklausė, pinigų ir esą ne itin noriai juos grąžinote?

– Normali istorija. Tai buvo banko klaida, kuri įvyko su daugeliu žmonių, ne su manimi viena. Buvo tiesiog savaitgalis, sako, kaip jūs nematėte, taip, aš mačiau. Kai man paskambino iš banko vadovybės, kad ne dėl mano, o dėl bankomato kaltės įvyko nesusipratimas, paklausė, ar aš neprieštarauju, kad tas viskas būtų išlyginta. Ir aš pasakiau, kad jokiu būdu neprieštarauju. Iš mano sąskaitos buvo atskaičiuoti pinigai. Aš dabar, kai žurnalistai sukėlė skandalą, kreipiausi į banką. Jie labai gražiai atsakė, kad jokių pretenzijų man neturi. Ir pinigai buvo atskaičiuoti. Jūs dabar suprantate, kaip galima...

– Tačiau banko atstovas viešai pareiškė, kad permokėtus pinigus iš jūsų pavyko atgauti tik su Arūno Valinsko pagalba.

– Nebuvo taip. Ar jo kas nors klausė? Pavyzdžiui, šiandien išgirdau: turime duomenų, kad jūs išeinate į kitą frakciją. Sakau, gerbiama žurnaliste, kas jums sakė, na, kodėl jūs manęs neklausiate? Jūs gi puikiai suprantate, ką reiškia paimti ir paleisti antį, ir kai kas užkimba, neužkimba, suformuluoti viešąją nuomonę.

– Taigi jaučiatės taip, tarsi žiniasklaida, viešindama vieną po kito su jūsų šeima susijusius skandalus, tiesiog "užsisėdo" ant jūsų?

– Taip, taip. Suprantate, yra kažkas: aha, mes jos nesuėdėme, jų nesuėdėme... Ta atskilusi pusė dar ten kažką organizuoja, dar kažką galvoja. Pažiūrėkite į jų elgesį, jei jūs analizuojate. Jie postų nori, nes jų frakcijoje yra daugiau negu mūsų. Vieną dieną jie sako, kad nori postų, kitą dieną – kad nenori. Ir vaikšto, ir nervinasi. Aš galiu paliudyti, kaip buvo ant manęs siundomi žurnalistai. Aš jų nebijau, nes jie lygiai tokie pat žmonės. Tai vat jums pavyzdys. Kas toliau už to stovi, aš nežinau, bet lygiai tokia situacija, kaip... Na, komentuoti dar kol kas negaliu, mielai komentuosiu, kai truputėlį laiko praeis, kaip buvo daroma su buvusia mano padėjėja. Paanalizuokite, kodėl pareiškimas, jeigu aš blogai pasielgiau, atsirado ne ikiteisminėj, ne prokuratūroj, o atsirado pas gerbiamą Sacharuką. Va jums paprastas pavyzdys. Ir kodėl tas mano vadinamasis negerumas atsiranda tada, kai mes skylame, o ne tada, kai jis gavo pareiškimą.

– Ar dabartinė situacija yra pats sunkiausias metas jūsų gyvenime? Ar jūs jau mušta ir grūdinta?

– Esu mušta, ir labai stipriai. Kai kažkada man pasakė, kad aš niekada nedirbsiu aktorinio darbo. Kai neįvyko spektaklis "Karmen" ir aš negavau diplomo. Verkiau ir jau iš tikrųjų maniau, kad reikia keisti profesiją. Bet jūs suprantate... Nieko gyvenime tikriausiai nėra be reikalo. Ir ta pati aktorė, kuri ir šmeižė, ir kalbėjo, neįvardysiu iš pagarbos jai, kad ir kokia ji būtų... Ir pažiūrėkite, kokia situacija: aš atsiradau ir televizijoje, ir kūriau personažus, ir dirbau teatre, ir vedžiau renginius, ir galų gale, reziumė, netgi gavau Auksinį Kryžių. Tieiog palyginimui – aš ir juodinama buvau, ir buvo gandų, kad aš kažkokių ypatingų ryšių turiu su gerbiamu Eimuntu Nekrošiumi, kurį ir dabar gerbiu, myliu ir žemai lenkiuosi. Tiesiog aš užsigrūdinau. Dabar tas pats. Šunys loja, karavanas eina.

– Kokia pastaruoju metu nuotaika jūsų namuose? Apie ką kalbatės vakare po darbų su vyru?

– Mes vienas kitą pažįstame. Aš neįvardysiu vienos Seimo narės, kai jos klausiau, sakiau, Dieve Dieve, kaip reaguoti į tokį melą, į tokį faktų apvertimą, kai, rodos, tuoj ir patikėsi, kad esi nusikaltėlė, kažkokius kriminalinius dalykus darai ir taip toliau, tikriausiai aš su peiliu lakstau po Vilnių ir visiems grasinu. Tiesiog toks įvaizdis. Ji man pasakė: į nieką nekreipk dėmesio, tai yra noras išmušti iš vėžių. Tik pasakyk: kaip reguoja tavo draugai? Sakau: žinote, jie reaguoja gerai, nes mane pažįsta. Negi aš imsiu ir per tris ar šešis mėnesius pasikeisiu? Aš su jais bendrauju ir man yra žavu, kad ne tik jie, bet ir daugelis žmonių... Juk aš einu į parduotuvę, neturiu tarnaičių, auklių, vaikus prižiūriu aš, į tėvų susirinkimus einu aš, į polikliniką einu aš... Ir matau, kad yra žmonės, kurie šypsosi ir sako: jūs laikykitės. Tai mane stiprina. Blogis neužmuša gėrio, kurį turi kruopelytė mąstančių žmonių. Primetama nuomonė jiems nelimpa, nes jie mato, kad yra viskas kitaip.

– Ar jūs su K.Rupulevičiumi šiuo abiems nelengvu metu palaikote vienas kitą?

– Mes kalbame labai atvirai, mums nėra ką slėpti. Mūsų rankose yra tiesa. Tai mažytis akmenukas prieš didelę armiją. Aš visiškai nebijau, nes galiu drąsiai kiekvienam gatvėje žiūrėti į akis. Labai keistą dalyją pasakysiu: mes kažkaip daromės dar labiau kaip kumštis. Jis žino mano prioritetus, aš žinau jo prioritetus. Jokioje situacijoje neleisiu purvinti kito žmogaus.

– Esate prasitarusi, kad nesitikėjote, jog kolegos pasirodys tokie žiaurūs. Ar šiuos žodžius ištarėte apie jus parodijuojančius kolegas iš "Dviračio šou"?

– O ne, gink Dieve. Tikrai ne. Jie dirba savo darbą, aš tame darbe irgi buvau ir viską suprantu. Jie labai gražiai mane pasmaigsto. Aš esu matoma ir įpareigota dirbti dar labiau. Jeigu mano personažas gerbiamai aktorei suteikia darbo, tai aš tik ploju katučių. Juk už siužetus, kiek suprantu, mokamas pinigėlis. Aš net ir dėkinga, gal atsiras daugiaus mamų, maitinančių vaikus?

– Ar nedingtelėjo mintis, kad gal vis dėlto nevertėjo eiti į politiką?

– Iš tikrųjų džiaugiuosi, nes turėjau galimybę pirmoji prabilti apie kūdikių žindymą. Sako, kam čia tokia juokinga konferencija ekoniminiu sunkmečiu? Bet aš įrodžiau, kad maitindama mama per metus sutaupo daugiau kaip 1200 litų šeimos biudžetui. Maitindama ne maistelio gamintojų produkcija. Ir tvirtėja šeima, ir atsiranda didesnis ryšys tarp tėčio, mamos ir kūdikio.

Aš turiu garbingai dirbti savo darbą, o ne atmušinėti vieną ar kitą gandelį. Būdama tokiose pareigose neturiu teisės atiduoti energijos tuščioms kalboms.

– Ar paskaitote internete komentarus apie save?

– Kai turiu laiko, paskaitau. Na ką. Yra pavydžių žmonių. Kažkam atrodo, kad kažkokia klounė, komedijinė aktorė užima tokias pareigas... Bet gal ne žodžiais, o darbais įrodykime.

– O ar jums skaudžiau, kai komentatoriai koneveikia jus, ar kai jūsų vyrą? Kad jis negrąžina skolų, nemoka pirmosios santuokos vaikams alimentų?

– Oi ne, ten visai kitaip yra su tais alimentais. Tai visiškai kita situacija. Tikrai nenoriu to komentuoti, bet žinote, ko man labiausiai gaila šioje situacijoje? Mano ir Kęstučio mamų. Mūsų mamos reaguoja skaudžiai. Aš sakau: mamyte, jūs matote mano akis? Aš prieš jus galiu persižegnoti. Bet jai kasdien reikia gyventi tarp žmonių. Va čia yra sunkiausia.