Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtas susitikimas su žinomu rašytoju Tahiru Shahu, kuris Kaune apsilankė VDU ir Britų tarybos iniciatyva.

T.Shahas – populiarus afganų kilmės rašytojas ir filmų kūrėjas, gimęs ir augęs Anglijoje, vėliau persikėlęs į Maroką ir čia gyvenantis ligi šiol. T.Shahas yra parašęs ir išleidęs penkiolika knygų, kurios išverstos į daugiau nei 30 kalbų.

Lietuvos skaitytojams žinomas kaip knygų „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ ir „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius. Netrukus bus pristayta trečioji į lietuvių kalbą išversta knyga „Timbuktu“.

– Kada supratote, kad galite rašyti?

– Mano šeimoje rašė beveik visi: tėtis, senelis, prosenelis. Kiek atsimenu, man buvo šešeri, kai tėtis pasakė, kad ir aš turėčiau rašyti. Rimtai tai daryti pradėjau sulaukęs dvidešimties.

– Iš kur semiatės idėjų knygoms?

– Nežinau, mano galvoje nuolat sukasi begalė minčių. Štai ir apie šį vandens buteliuką galėčiau papasakoti šimtus istorijų.

– Jūsų knygos tapusios savotiškais keliautojų žinynais. Tenka dažnai keliauti?

– Kartais atrodo, kad gimiau lėktuve, nes žiūrint į pasaulio žemėlapį vis sunkiau rasti vietą, kurioje nesu buvęs. Šiuo metu esu aplankęs 120 šalių.

– Esate patyręs daugybę nuotykių, kartais gal ir nelabai malonių, bet drąsiai apie tai pasakojate...

– Taip, man labai patinka keliauti, bendrauti su žmonėmis. Esu buvęs Afganistane, ten su draugu patekome kaip filmų kūrėjai, pasakę, kad kursime filmą apie pradingusį lobį, kuris dingo būtent Afganistane. Pakistane teko sėdėti kalėjime, bet tai – mano gyvenimo dalis ir aš neturiu ko slėpti.

– Esate afganas, augęs Anglijoje, jūsų tėvai – skirtingų tautybių, dabar su šeima gyvenate Maroke. Ar jums svarbi tapatybė?

– Mano motina – indė, o tėvas – afganas. Aš turiu britišką pasą ir lankiau britų mokyklą, namuose buvo savos tradicijos, todėl lankydamas mokyklą jaučiausi kitoks. Bet man nuolatos buvo sakoma, kad būti kitokiam nėra blogai ir nereikia to gėdytis. Tai iškelia žmogų aukščiau kitų. Stengiuosi tai nuolat priminti ir savo vaikams. Manau, kad jeigu tau tapatybė svarbi, tu pasirenki širdžiai artimesnį kelią kuo būti.

– Kokia kalba kalbate namuose?

– Dažniausiai angliškai. Visada maniau, kad anglų kalba – raktas į pasaulį. Kad ir kur atsidurtum, visada sutiksi žmogų, kalbantį šia kalba.

– Savo gerbėjus nuolat pradžiuginate naujomis knygomis. Ar nepavargstate nuo rašymo?

– Sustojus rašyti, pradėti vėl labai sunku. Tai kaip mašina. Todėl labai džiaugiuosi, kad visada esu kupinas minčių. Tai ne tik mano hobis, tai mano darbas. Per dieną stengiuosi parašyti apie trylika puslapių.

– Pasirodžius knygai „Kalifo namai“ jūsų populiarumas išaugo labiausiai. Ar nevargina žinomumas?

– Kartais. Būtent šioje knygoje aprašiau savo namą, todėl smalsuoliai, atvykę į Maroką, neretai leidžiasi jo ieškoti. Kartais nutinka ir kurioziškų nutikimų, bet į tai žiūriu kaip į savo gyvenimo dalį, džiaugiuos, kad mano knygos perkamos ir skaitomos.

– Pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Ar jau spėjote susidaryti įspūdį apie šalį?

– Kažkas giliai širdyje man Lietuvoje labai patinka. Jūs esate labai įdomi tauta, jūsų įdomus dialektas, tapatybė. Gali būti, kad kada nors Lietuvos vardą paminėsiu kurioje nors knygoje.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, svajojantiems apie rašytojo karjerą?

– Nueikite ir nusipirkite gerą, brangią kėdę, nes joje reikės praleisti daug laiko. Patogi kėdė – tai didžiausia rašymo paslaptis.