760 metų sukaktį pasitinkanti Klaipėda pamažu matuojasi šventinį rūbą. Nors iki didžiosios fiestos liko daugiau nei du mėnesiai, klaipėdiečių akis jau traukia ryškūs stendai, paženklinti jubiliejui skirtu logotipu, o šią savaitę Atgimimo aikštę papuošė originali kompozicija.

Mato ir smilgas, ir mišką

Ilgametis Jūros, o šiemet – ir jubiliejinės miesto šventės dailininkas Anatolijus Klemencovas, kaip visada, nepaliauja stebinti netikėtomis idėjomis ir tarsi provokuoja pasinerti į asociacijų žaidimą.

Galbūt vieniems šis ore pakibęs spaudas primins laikrodžio švytuoklę, simbolizuojančią garbią miesto sukaktį, kitiems – milžinišką gongą, kurio dūžiai netrukus paskelbs šventinių renginių uvertiūrą.

Kūrėjas šypsosi, jog įvairių interpretacijų sulaukia ir jo sukurtas jubiliejinės šventės ženklas, kuris taps svarbiausiu šiai progai skirtos atributikos akcentu.

„Kai kurie žmonės jame mato pajūrio smilgas, kiti kalba apie Melnragės mišką. Smagu, kad jis žadina daug gerų asociacijų. Tačiau aš pats negalvojau, kad per šį ženklą reikėtų išreikšti kažką konkretaus. Tiesiog kaligrafijos žinojimas, mokėjimas išlaisvina ranką ir fantaziją“, – mano A.Klemencovas.

Gražu, velniai griebtų!

Anot dailininko, atspirties tašku tapęs šių metų moto – „Būk sveikas, gerųjų vėjų mieste!“ – kūrėjui gali suteikti plačius sparnus.

„Toks šūkis įpareigoja sukurti kažką atitinkamo – jis rado atgarsį ir šventės ženkle. Manau, kad šis logotipas išreiškia miesto, kuriame mes gyvename, esmę – jis dinamiškas, ekspresyvus, emocingas, jis intriguoja. Ir kai pamatau šį plakatuką mieste, pagalvoju – nu gražu, velniai griebtų! – kvatojo pašnekovas. – Žinoma, kai kas sako, kad šio ženklo neįmanoma perskaityti. Tačiau manau, kad toji stabilumo, konservatyvumo, aiškumo, prie kurio mes pripratome, epocha jau praėjo.“

Kūrėjas pripažino, jog sukurti šventės logotipą buvo bene sunkiausia užduotis.

„Nuo jo ėmė rutuliotis ir visas firminis stilius, po to jau vyksta savotiška kūrybinė improvizacija – ant marškinėlių, mažų architektūrinių formų, vėliavėlių“, – pasakojo kūrėjas.

Įtraukė ir šeimą

Prie pagrindinės miesto šventės dailininko vairo A.Klemencovas stovi nuo 1995 m. Nepastebimai, labai organiškai į šį kūrybinį procesą įsiliejo ir abu jo sūnūs – Romanas ir Ilja.

„Jie man padėdavo dar tuomet, kai jiems buvo kokie 4–5 metai. Visa mūsų šeima užkrėsta tomis pačiomis idėjomis“, – patikino pašnekovas.

Tik kai svarbiausia vasaros šventė pasiekia kulminaciją, visus kviesdama pasinerti į pramogų ir linksmybių verpetą, A.Klemencovas lieka tarsi nuošaly.

„Mes šventės nelabai ir jaučiame, nes visa šeimyna bėgioja po miestą, žiūri, ar viskas gerai“, – šypsojosi kūrėjas.

Pašnekovas neneigė, jog nuolatos tenka girdėti, jog tai, ką jis sukuria šventėms, neturi išliekamosios vertės.

„Žmonės kažkodėl galvoja, kad išliekamąją vertę turi koks šaukštas, kėdė, bet tai juk gali būti kiti dalykai – įspūdis, emocija. Mes prigaminame daug daiktų, jais apsistatome, bet jie niekam nerūpi“, – kalbėjo kūrėjas.

Deganti kūryba

Šia proga A.Klemencovas prisiminė vieną Ispanijoje organizuojamą šventę, kuri pritraukia minias turistų iš įvairių pasaulio šalių.

Atvykėliai čia traukia pasigrožėti įspūdingomis 6 m aukščio lėlėmis, kurias atėjus nakčiai jų kūrėjai padega.

„Žiūrėdami į tas degančias lėles, žmonės rauda. Juos užlieja fantastiškos emocijos. O ryte miesto aikštėje iš visų nuostabių kūrinių nebūna likę nė žymės. Ir taip iki kitų metų. Aš, žinoma, negaliu lygintis su tuo įdirbiu, kai žmogus prie kažkurios savo lėlės dirba metus, kad paskui ją sudegintų“, – šypsojosi klaipėdietis.

Ne vien tik liaupsių ir supratimo sulaukiantis kūrėjas nekoketavo: „O kam patinka kritika? Ypač tada, kai iš tiesų esi labai užsidegęs, kai jauti, kad tai yra gražu, kad tai intriguoja, turi savo žavesio, galiausiai – kad tai nedvelkia gūdžia provincija.“

Ima svirti rankos

Kiekvienąkart prieš Jūros šventę dailininko laukia tas pats iššūkis – kad šventinis miesto rūbas ne tik džiugintų įdomiais, novatoriškais sprendimais, bet ir vizualine visuma.

„Kai menininkui reikia suvaldyti didžiulį plotą, labai svarbu, kad miestas nevirstų vizualiniu balaganu. Manau, kad mūsų šventėje yra pasiektas tam tikras vizualikos lygis, ir dar yra gausybė velniškai įdomių projektų, kuriuos būtų galima įgyvendinti. Bet apie tai kalbėti su organizatoriais kasmet darosi vis sunkiau ir sunkiau. Truputį erzina, kai nuolatos sakoma – nėra pinigų. Aš jau esu užsigrūdinęs kovotojas už kokią nors idėją, bet jau ir man pradeda svirti rankos, – prisipažino A.Klemencovas. – Viena vertus, suprantu organizatorius, tačiau nepatogu ir prieš tuos žmones, kurie važiuoja į šią šventę tikėdamiesi nekasdieniškų įspūdžių ir vildamiesi pajusti tą klaipėdietišką, laisvo miesto dvasią.“

Didžioji dalis šventinio miesto puošybos idėjų vis dar gyvuoja vizualizacijose – paskleidęs ant stalo spalvingas iliustracijas, kūrėjas vylėsi, jog paversti realybe pavyks bent 80 proc. sumanymų.

Raudonos ir geltonos triumfas

Šventiniai akcentai papuoš pagrindines senamiesčio gatvės bei erdves. Kai kuriose žiedinėse sankryžose įsikurs mažosios architektūrinės formos – žaismingos vėjo gaudyklės, o panašios stilistikos kompozicijos Tiltų gatvėje galėtų tapti improvizuotomis scenomis gatvės muzikantams.

„Kita mintis – įkurti tokiose trikampėse figūrose savotiškas muzikines reabilitacines zonas, kur viršuje būtų įmontuota audiosistema, o prisėdę žmonės galėtų paklausyti kokios nors klasikinės muzikos ir pailsėti nuo “bumčiko„. Tai būtų savotiška atgaiva“, – šypsojosi pašnekovas.

Stilizuotos vėliavėlės papuoš pagrindine pėsčiųjų magistrale tapsiančią Danės krantinę bei Tiltų gatvę.

Spalvinės gamos pagrindą dailininkui padiktavo uostamiesčio heraldikoje dominuojančios raudona ir geltona, tad ryškių potėpių miesto gatvėse tikrai netrūks.

Kūrėjas viliasi, jog vizualine šventinio miesto dalimi taps ir patys renginio dalyviai – jubiliejaus proga planuojama išleisti firminius marškinėlius, kepuraites, krepšius bei vėliavėles.

Tvarkoje norisi dirgiklio

Ar ir šiais metais šventės dailininkas nustebins kokia ironiška ar fantasmagoriška instaliacija, kaip ankstesniųjų metų „Baden Badenas“ ar „Nojaus laivas“? Kaip prisipažino pašnekovas, idėja – gyva, tačiau kol kas neatsirado galinčiųjų ją paremti finansiškai.

Dailininko sumanymu, senamiestyje turėtų išdygti dinamiška instaliacija iš inkilų. Kodėl inkilų – telieka kol kas dar viena kūrėjo intriga.

A.Klemencovas juokavo, jog galbūt tai ir bus vienas tų retų darbų, kuris galėtų turėti išliekamąją vertę – esą šventei pasibaigus šiuos inkilus būtų galima įkelti į miesto parko medžius.

„Į savotišką vizualią tvarką norisi įnešti ir kažkokį dirgiklį. Tada laimi ir ta vizuali tvarka, ir ta crazy kompozicija – meno elementas, kuriame slypi tam tikra metafora. Jei jos nebus, šventė tik nukentės, – įsitikinęs kūrėjas. – Taigi kol kas tai dar tik dilema – bus ar nebus? Tikiuosi, kad atsiras rėmėjas, kuris pasakys – daryk, Anatolijau. Ir Anatolijus dirbs dieną naktį. Ir padarys.“

Dar viena originali dailininko idėja, kuriai taip pat kol kas trūksta lėšų, – skulptūrinė grupė ir fontanas „Po angelų sparnais“, kuri galėtų dekoruoti Biržos tiltą.