Apie Andreï Makine'ą lietuvių skaitytojai pirmą kartą išgirdo 2007 m., kai leidykla "Tyto alba" išleido dviem prestižiškiausiomis Prancūzijos literatūros premijomis – "Goncourt" ir "Médicis" – apdovanotą jo romaną "Prancūziškas testamentas".

2008 m. Lietuvos knygynuose pasirodė ir "Testamento" tęsinys – "Žako Dormo žemė ir dangus". Rusų kilmės prancūzų rašytojas – išskirtinis šių metų Vilniaus knygų mugės svečias.

A.Makine'as gimė Krasnojarske, Sibire, 1957 m. studijavo Maskvos universiteto Filologijos fakultete. Rašytojo karjerą jis pradėjo "perestrojkos" laikais, kai persikėlė gyventi į Prancūziją – išvažiavęs dėstyti į Paryžių pagal kultūrinių mainų programą, A.Makine paprašė politinio prieglobsčio. Rašytojas puikiai kalba prancūziškai – kalbos jį išmokė šios tautybės močiutė, atsikrausčiusi į Rusiją prieš 1917 m. revoliuciją.

Prancūzijoje A.Makine'ui iš pradžių teko patirti benamio dalį – kurį laiką jis glaudėsi net Per Lašezo kapinių rūsyje. Pragyveno dėstydamas rusų kalbą. Bet romanus A.Makine'as rašė iškart prancūzų kalba. Iš pradžių prancūzų leidėjai, kuriems jis siųsdavo rankraščius, atsisakydavo juos spausdinti – buvo įsitikinę, kad žmogus su rusiška pavarde negali gerai rašyti prancūziškai. A.Makine'as tituliniame lape ėmė įrašinėti pastabą: "Iš rusų kalbos vertė Andrė Lemonjė".

"Dariau viską, kad mane spausdintų, – vėliau prisiminė A.Makine'as. – Siųsdavau tą patį rankraštį įvairiais slapyvardžiais, keičiau romanų pavadinimus, perrašydavau pirmus puslapius..." Pagaliau jam pavyko išspausdinti pirmąsias knygas – "Sovietų Sąjungos didvyrio duktė" (1990 m.) ir "Amūro upės laikais" (1994 m.).

Gavęs prestižines premijas rašytojas išgarsėjo visame pasaulyje. "Prancūziškas testamentas" ir kitos jo knygos ("Olgos Arbelinos nusikaltimas", "Rekviem Rytams", "Gyvenimo muzika" , "Žako Dormo žemė ir dangus", "Moteris, kuri laukė", "Prancūzija, kurią pamirštama mylėti", "Žmogiškoji meilė", "Pasaulis pagal Gabrielių", "Prancūzijos meilė") išverstos į daugiau kaip 40 kalbų. Bendras jų tiražas siekia 3 mln. egzempliorių.

Tik Rusijoje neišleista nė viena A.Makine'o knyga. Tebuvo išspausdintas "Prancūziško testamento" vertimas žurnale "Inostrannaja literatura".

Pateikiame ištrauką iš interviu, kurį A. Makine'as davė baltarusių žurnalistei Jelenai Moločko.

– Kaip atsitiko, kad jūsų knygos neleidžiamos tėvynėje?

– Gaunu daugybę pasiūlymų, bet visuomet paprašau atsiųsti vertimo bandinį. Ir jie būna nekokybiški. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris būtų gerai išvertęs mano knygas. O pačiam save versti labai sunku. Net ir negalėčiau tiesiog versti, aš jas pradėčiau iš naujo rašyti. Ir tai būtų jau visiškai kitokios knygos.

Bet aš neskubu. Be to, Rusijoje apie 250 tūkst. žmonių puikiai moka prancūziškai. Tarp jų esama ir mano skaitytojų.

– Jūsų netrikdo, kad pokalbiai su jumis pradedami nuo jūsų tautybės?

– Laikui bėgant tai praeis, išsitrins. Kas dabar savęs klausia, kokios tautybės buvo Aleksandras Diuma? Tokia informacija – tik išorinis apvalkalas. Kaip sakė Marcelis Proustas, aš šiame pasaulyje atsiradau kaip svetimšalis ir paliksiu jį kaip svetimšalis. Visi šiame pasaulyje esame truputį svetimi, tremtiniai, klajūnai.

– Kodėl išvažiavote iš Rusijos?

– Viską perskaitysite mano romanuose. "Ponia Bovari" – tai aš. Atsimenate Flaubert'ą? Knygas kuri metų metus, ir tik jose gali parašyti: kodėl, kaip, kas. Ir tai bus daugmaž tiesa. Ką nors pasakyti per trumpą pokalbį, vadinasi, sumeluoti. O jeigu kalbėsime apie dingstį išvykti – išvažiavau, nes išnyko šalis. Šiuolaikinėje Rusijoje neradau sau vietos. Nepanorau būti nei "naujasis", nei atstumtasis.

– Manote, kad knygos išgelbės pasaulį?

– Manau, kad jį išgelbės poetai ir filosofai. Ideologai ir politikai, man regis, visiškai išsisėmė XX a. Mano parankinė knyga – ta, į kurią įeini ir išeini pasikeitęs.

– Koks jūsų skaitytojas?

– Jis kaip treneris, kuris bėga priešais sportininką, kad pagerintų jo rezultatą. Tobulas skaitytojas – tas, kuris paskatina mane lenktyniauti. Juk nerašau sau.

– Apie jūsų atsiradimą Europos literatūros padangėje kalbama kaip apie Pelenės virsmą: atvažiavote į Prancūziją brandaus amžiaus, aistringai norėjote tapti prancūzų rašytoju, sunkiai vertėtės. Trys pirmi romanai nebuvo pastebėti, o ketvirtas staiga patraukė Simone Gallimard, prestižiškiausios prancūzų leidyklos šeimininkės, dėmesį. Puiki medžiaga mitui, kuris būtinas skaitytojų auditorijai.

– Mistifikavimo, tiksliau "piaro", nemėgstu ir tuo specialiai neužsiimu. Jis atima per daug jėgų – juk, anot Oscaro Wilde'o, gali visą savo genijų išbarstyti kurdamas mitą. O kūrybai liks vien talentas. Bet kuri asmenybė paslaptinga, sklando aplink ją mitai ar ne.

– Jūsų šeima gausi?

– Dvylika knygų...

– Kuri kalba jums vis dėlto artimesnė?

– Rašau nuostabos kalba.