Pereiti į pagrindinį turinį

A.Mamontovas „Hamletą“ vaidins W.Shakespeare'o teatre

2012-06-01 05:00
A.Mamontovas „Hamletą“ vaidins W.Shakespeare'o teatre
A.Mamontovas „Hamletą“ vaidins W.Shakespeare'o teatre / Gedimino Bartuškos nuotr.

Garsiojo Londono „Globe“ (Gaublio – angl.) teatro scena atsiveria lietuviams. Rytoj ir sekmadienį ten bus vaidinama Eimunto Nekrošiaus režisuota Williamo Shakespeare'o tragedija „Hamletas“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka žinomas muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas.

Bus suvaidinti trys „Hamleto“ spektakliai: rytoj du, o sekmadienį – vienas.

Balandžio 23-iąją – W.Shakespeare'o gimimo dieną – Londone prasidėjo didžiojo anglų dramaturgo pjesių festivalis „Globe to Globe“. Tai – Londone vyksiančios 2012 m. olimpiados kultūrinės programos dalis. Šekspyriados festivalyje „Globe“ teatre dalyvauja 37 teatro trupės iš įvairių šalių.

Prieš šias gastroles „Vilniaus dienos“ žurnalistė kalbėjosi su A.Mamontovu, kuriam režisierius E.Nekrošius metė iššūkį – patikėjo sudėtingą Danijos princo Hamleto vaidmenį.

– Ar jaudinatės? Juk vaidinsite ne paprastame, o ypatingame teatre, kuriame dirbo ir kuriam pjeses rašė pats Williamas Shakespeare'as?

– „Globe“ teatras – antra labai svarbių vietų, kur gali būti parodytas „Hamletas“. Prieš 10 metų jį rodėme Danijoje, Elsinoro pilyje, dabar – W.Shakespeare'o teatre. Šios dvi vietos su ta pjese labiausiai susijusios, – Elsinore vyksta pats pjesės veiksmas, o „Globe“ teatre dirbo pats W.Shakespeare'as.

Manau, kad bus labai įdomios gastrolės, įdomi patirtis. Aišku, kad jaudulys atsiras. Ne todėl, kad vaidinsime „Globe“ teatre, o todėl, kad pagal jo taisykles spektaklis turi būti sutrumpintas – iš 3,5 valandos ir trijų veiksmų jis turi pavirsti į du veiksmus po valandą.

Todėl, kad žiūrovai „Globe“ teatre stovi. Tik balkonuose yra sėdimų vietų. Tai – teatras po atviru dangumi. Nuo senų laikų buvo sumanyta, kad prastuomenė, vidurinė klasė galėtų ateiti į teatrą. Tie žmonės stovėdavo apačioje, o balkonuose sėdėdavo turtingieji, aristokratai. Žiūrovai aplink sceną stovės iš trijų pusių – kaip „u“ raidė. Teatro taisyklės numato, kad žmogus per veiksmą negali išstovėti ilgiau kaip valandą.

Mums, aišku, neleidžiama naudoti nei lietaus, nei ugnies. Pavyko išsiderėti dėl ledo lempos. Ją galėsime pakabinti. Didžioji spektaklio dalis bus akcentuota į tekstą – anglai nori girdėti W.Shakespeare'o tekstą kita kalba.

– Bet toks vaidinimas bus kaip ir kitas, naujas spektaklis?

– Yra šiokia tokia avantiūra. 15 metų vaidinamas spektaklis labai tvirtai įsirėžęs į atmintį. Vaidindamas nebegalvoji, kas bus toliau – daugiau mąstai apie kokius nors niuansus, vaidybos dalykus. O čia reikės galvoti, kas bus toliau, nes kai kurios scenos bus išmestos. Tai bus iškarpyta ir sutrumpinta spektaklio versija be tam tikrų elementų, kurie, mano manymu, labai svarbūs. Daugiau kamuoja ne jaudulys, o rūpestis, kaip tas spektaklis atrodys, pavyks ar nepavyks tokia jo versija.

Net repetuoti ten mums neleidžia – turėsime ateiti, suvaidinti ir tuoj pat išeiti. Taisyklės labai griežtos, anglai tą teatrą labai saugo – jis pusiau muziejus.

– E.Nekrošiaus „Hamletui“ – 15 metų. Turbūt nėra paprasta vaidinti Hamletą ir senti kartu su juo? Ar nejaučiate ženklų, kad viskas – spektaklį reikia „užraukti“?

– Kelis kartus apėmė toks jausmas. Ir su režisieriumi apie tai kalbėjome, jau prieš gerus penkerius metus jo klausiau, ką darysime. Visada atrodo juokingai, kai Hamletą vaidina 50-mečiai aktoriai. Nors pasaulio teatro istorijoje daugiausia taip ir būdavo, kad tą vaidmenį duodavo patyrusiems, pagyvenusiems aktoriams.

O pjesėje Hamletas yra maždaug 29-erių. Kai pradėjau repetuoti, man buvo 29-eri – buvau idealiai to paties amžiaus, kaip ir mano personažas. Tiesą sakant, tikrai nemaniau, kad spektaklis taip ilgai tęsis. Gegužės 11 d. jam sukako 15 metų.

„Hamletas“ pastatytas su labai didele meile, labai daug darbo įdėta, labai geras jo kolektyvas, kuris per tuos metus dar labiau sutvirtėjo, susicementavo. Tai – irgi vienas tų veiksnių, kurie lemia, kad spektaklis vis dar gyvas. Kartais pagalvoji, jog jau reikia pabaigti, bet jį kur nors suvaidinam, ir jauti, kad jis vis dar veikia, vis dar gyvas.

– Turbūt savo personažui suteikiate vis naujų spalvų ir pats šioje pjesėje atrandate ką nors naujo?

– Visada. Kiekviename spektaklyje ką nors naujo išsiaiškinu. Staiga kuris nors žodis, sakinys įgauna kitą reikšmę, negu iki šiol manei. Ir pačias spektaklio scenas po kurio laiko pradedi suvokti kitaip – atsiranda kitas matymas. Svarstai, režisieriaus čia buvo toks sumanymas ar tau taip atrodo?

Laikui bėgant atsiranda visai kitoks požiūris į spektaklį – iš kitos pusės. Tai ir įdomiausia. Spektaklis – kintantis meno kūrinys, jis visada keičiasi, niekada nebūna kaip koks paveikslas visą laiką vienodas. Tie žmonės, kurie jį matė premjeros dieną ir dabar, pastebi didžiulių skirtumų.

– Gal „Hamletas“ taip ilgai gyvuoja todėl, kad jūs puikiai atliekate pagrindinį vaidmenį?

– Ne. Visų pirma – puiki spektaklio režisūra. Mano nuomone, tai vienas puikiausių E.Nekrošiaus kūrinių. Antra, spektaklio kolektyvas, aktorių ansamblis. Jis puikiai veikia, dera, geri tarpusavio santykiai ir darbe, ir gyvenime. Justi, kad yra kolektyvas. O tai – labai svarbu.

– W.Shakespeare'as sukūrė nemažai pjesių, jos visos populiarios, žinomos, statomos pasaulio teatruose. Bet garsiausios yra dvi – „Romeo ir Džuljeta“ ir „Hamletas“. Kaip manote, kur slypi „Hamleto“ sėkmės raktas? Negi tas filosofinis Danijos princo monologas „Būt ar nebūt“ pjesei suteikė nemirtingumo per amžių amžius?

– Aš irgi galvojau, kodėl „Hamletas“ toks populiarus. Kultas iš jo padarytas, jis iškeltas virš kitų kūrinių.

Kaip ir filme, knygoje, taip ir pjesėje svarbiausia – pati istorija. Ji „užkabina“, kiekvienas atranda save tuose herojuose. „Hamlete“ susipina visų žanrų elementai – nuo detektyvo iki meilės istorijos, filosofijos. Pjesėje galima įžvelgti ir politikos, ir žmogiškosios dramos, ir melodramos. Tie vaiduoklių pasirodymai – mistikos elementai. Kiekvienas šioje pjesėje gali atrasti savo mėgstamą žanrą.

„Hamlete“ yra ir meilė, ir išdavystė, ir apgaulė, ir žmogžudystė. Yra visi elementai, kurie būtini meno kūriniuose. Ir tai sudėta į istoriją, kurioje tie elementai organiškai dera. Visi personažai šioje pjesėje miršta ne savo mirtimi.

– Gal žinote, kokie ypatingi svečiai žiūrės jūsų spektaklį?

– Žinau, kad ateis daug Londono lietuvių. Manau, ateis teatro kritikų, žurnalistų – žmonių, kurie festivalį nušviečia, vertina. Galbūt ateis geras mano draugas Dexteris Fletcheris. Gal atsives porą savo gerų draugų aktorių. Turėtų ateiti Dalia (D.Fletcherio žmona režisierė Dalia Ibelhauptaitė – red. past.). Kai būnu Londone, visada su Dalia susitinkame, – mudu ne tik mokykloje buvome vienoje klasėje, bet ir darželyje – vienoje grupėje. Pažįstami nuo ketverių metų.

Londono gatvėse nuolat girdžiu „Laba diena“. Nėra buvę, kad, užėjus į restoraną ar kavinę, manęs nebūtų aptarnavę kalbėdami lietuviškai. Turiu tokią mėgstamą „hamburgerinę“ šalia indiško maisto restorano, net ir ten prieina kas nors iš personalo ir sako „Laba diena“. Dexteris mane nusivedė į labai populiarų rytietišką restoraną. Prie durų stovinti administratorė pasisveikino lietuviškai ir pakvietė užeiti. Londone tai jau net nebestebina. Daug kur gali susikalbėti lietuviškai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų