Amerikos bliuzo legenda B.B.Kingas, teikęs įkvėpimą ištisoms muzikantų kartoms per dešimtmečius trukusią savo karjerą, vėlai ketvirtadienį mirė Las Vegase, būdamas 89 metų, pranešė jo teisininkas.

Teisininkas Brentas Brysonas (Brentas Braisonas) sakė naujienų agentūrai AP, kad B.B.Kingas mirė ramiai miegodamas apie 21 val. 40 min. vietos (7 val. 40 min. Lietuvos) laiku savo namuose Las Vegase.

Muzikanto dukra Patty King (Pati King) nurodė, kad jos tėvas šį mėnesį buvo paguldytas į vieną ligoninę Las Vegase dėl didelio skysčių netekimo.

Milijonus įrašų visame pasaulyje pardavęs atlikėjas, pramintas „Bliuzo karaliumi“, ilgiau negu 20 metų sirgo 2-ojo tipo cukriniu diabetu.

Pernai spalį B.B.Kingas pasijuto blogai per vieną koncertą. Jam buvo diagnozuotas didelis skysčių netekimas ir išsekimas, o kitus tų gastrolių pasirodymus jam teko atšaukti.

Misisipės valstijoje bežemių ūkininkų šeimoje netoli Ita Benos miestelio 1925 metų rugsėjo 16 dieną gimęs atlikėjas, kurio tikrasis vardas – Riley B.Kingas (Railis B.Kingas), yra įtrauktas į Bliuzo fondo šlovės muziejų bei Rokenrolo šlovės muziejų ir laikomas vienu iš geriausių visų laikų gitaristų.

Ankstesnis JAV prezidentas George'as W.Bushas (Džordžas V.Bušas) jį apdovanojo Prezidento laisvės medaliu. B.B.Kingas yra padovanojęs gitarą popiežiui Jonui Pauliui II, o prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) kartu su juo dainavo dainą „Sweet Home Chicago“.

B.B.Kingą užaugino senelė, kai jo tėvai išsiskyrė, o motina mirė. Jis penkerius metus ūkininkavo, nuomodamas žemės sklypą iš kito ūkininko už dalį derliaus dar mažesniame Kilmaiklo miestelyje, kol jį susirado tėvas ir parsivežė į Indianolos miestelį.

Jo dėdė pamokslininkas išmokė jaunuolį brazdinti gitarą, o B.B.Kingas tobulino savo įgūdžius, gyvendamas itin skurdžiame Misisipės deltos regione, bliuzo gimtinėje.

B.B.Kingas debiutavo radijuje su gospelo muzikos kvartetu Misisipėje, bet greitai persikėlė į Memfio miestą Tenesio valstijoje, kur gavo muzikinių laidų vedėjo darbą radijo stotyje WDIA ir įgijo prieigą prie įvairių įrašų.

Kol žmones slėgs rūpesčiai, bliuzas nemirs

Jis mokėsi iš iškilių bliuzo ir džiazo gitaristų, tarp jų Django Reinhardto (Džango Reinharto) ir T-Bone'o Walkerio (Ti-Bouno Volkerio), ir kasdien tiesioginiame radijo eteryje po kelias minutes grodavo savo melodijas, pasivadinęs „Beale Street Blues Boy“, vėliau sutrumpinęs tą artistinį vardą iki B.B.

Dėl savo transliacijų ir tiesioginių pasirodymų B.B.Kingas įgijo daug gerbėjų juodaodžių bendruomenėje, o 1951 metais įrašė pirmąjį savo ritmenbliuzo hitą – „Three O'Clock Blues“.

„Visuomet stengiausi ginti idėją, kad bliuzą nebūtinai turi dainuoti žmogus, kilęs iš Misisipės, toks kaip aš“, – jo žodžiai cituojami 1988 metais išleistoje knygoje „Neoficialiai: pasakojamoji populiariosios muzikos istorija“ (Off the Record: An Oral History of Popular Music).

„Žmonėms visame pasaulyje kyla rūpesčių, – sakė jis. – Kol žmones slėgs rūpesčiai, bliuzas niekuomet nemirs.“

Kai B.B.Kingas pasiekė proveržį, atrodė, kad jie niekuomet nesiliaus koncertavęs. Kai neįrašinėdavo savo kūrinių, jis nepaliaujamai keliavo po pasaulį, vien 1956 metais surengęs 342 vakarinius koncertus. 1989 metais jis gastrolėse praleido 300 dienų.

„Būti bliuzo dainininku – tarsi būti dvigubu juodaodžiu“, – B.B.Kingas rašė autobiografijoje „Visur aplink mane bliuzas“ (Blues All Around Me), turėdamas omenyje, kad šio muzikos atlikėjai nėra įgiję tokios pagarbos, kokia buvo reiškiama roko arba džiazo žvaigždėms.

„Pilietinių teisių judėjimas kovojo už pagarbą juodaodžiams, o man atrodė, kad kovoju už pagarbą bliuzui“, – pridūrė jis.

Įžengęs į devintą dešimtį, muzikantas žadėjo mažinti krūvį, ir žodį tesėjo – nes surengdavo tik apie 100 koncertų per metus.

Jis turėjo 15 biologinių ir įvaikintų vaikų. Jo artimieji sakė, kad vienuolika B.B.Kingo atžalų tebegyvena.

Atlikėjas skambino „Gibson“ gitara, kurią meiliai vadino Liusile. Jis buvo ne vien neginčijamas bliuzo karalius, bet ir daugelio kitų gitaristų, įskaitant Ericą Claptoną (Eriką Klaptoną) Jimi Hendrixą (Džimį Hendriksą), Johną Mayallą (Džoną Majalą) ir Keithą Richardsą (Kitą Ričardsą), mentorius.

Daugiau negu 50 albumų išleidusį bliuzo meistrą išgarsino hitais tapusios melodijos, tokios kaip 6-ame dešimtmetyje išleista daina „Three O'Clock Blues“, 1970-ųjų „The Thrill Is Gone“ ir „When Love Comes to Town“, kurią jis rašė su airių roko grupe U2 1989 metais.

2003 metais žurnalo „Rolling Stone“ paskelbtame 100 geriausių visų laikų gitaristų sąraše B.B.Kingas užėmė 3-ąją vietą – po J.Hendrixo ir Duane'o Allmano (Dveino Olmano).

B.B.Kingas 2009 metais pelnė savo 15-ąjį „Grammy“ apdovanojimą už geriausiu tradicinio bliuzo albumu pripažintą „One Kind Favor“.

Paliko savo „moterį“ – gitarą „Lucille“

Legendinis bliuzo atlikėjas B.B.Kingas mirdamas paliko milžinišką muzikos palikimą ir daug vaikų, kurių tikslus skaičius ginčijamas, bet dažnai sakydavo, kad jo tikroji meilė yra „Lucille“ – jo gitara.

Daugelio vienu geriausių visų laikų gitaristų laikomas B.B.Kingas mirė vėlai antradienį Las Vegase, būdamas 89 metų, praėjus mažiau nei metams po to, kai atsisakė savo įtemptų kasmetinių gastrolių maratonų.

Kelionėse po visą pasaulį jį lydėjo gitara „Gibson ES-355“, kurią jis, kalbėdamasis su klausytojais, juokais vadindavo savo moterimi, kuri su juo išbuvo ilgiau negu bet kuris žmogus.

Pusiau akustinė „Lucille“, pagaminta pagal ilgamečio „Gibson“ kliento specialų užsakymą, išsiskiria tuo, kad jos korpuse nėra jokių angų.

„Lucille“ taip pat turi specialų galinį stygų laikiklį, leidusį B.B.Kingui kruopščiau suderinti stygas.

Muzikantas sakė, kad šį vardą gitarai sugalvojo duoti koncertuodamas Arkanzase, kur du vyrai susimušė dėl moters, vardu Lucille (Liusil).

Per muštynes salėje įsiplieskė gaisras, o iš pastato išbėgęs B.B.Kingas prisiminė, kad paliko viduje savo branginamą gitarą, todėl puolė atgal jos gelbėti ir vos nežuvo.

B.B.Kingas kalbėdamas dažnai suasmenindavo savo gitarą, sakydamas, kad šis instrumentas jam padėjo iškilti iš neturtingos vaikystės, kai jis sunkiai dirbo rinkdamas medvilnę Misisipės valstijoje.

Muzikantas parašė dainą apie savo gitarą, kurioje sakoma: „Garsai, kurių klausotės / Sklinda iš mano gitaros, vardu Lucille.“

„Esu netekęs proto dėl savo Lucille / Lucille išvedė mane iš plantacijos / Galima sakyti, ji atnešė man šlovę“, – dainavo jis.

Kad ir kokia būtų legenda, „Lucille“ nebuvo vienintelė B.B.Kingo gitara, o „Gibson“ pagamino jam kelias „Lucille“.