UNESCO nematerialaus paveldo šedevru paskelbtą pansorį netrukus galės išgirsti ir Lietuvos publika. Staigmena bus dviguba: balandžio 19–24 d. įvairiose Lietuvos scenose korėjietiškai skambės „Anykščių šilelis“, kurį atliks viena žymiausių pansorio atlikėjų Park In Hye.

Išdainuoti pasakojimai

Pansoris yra ypač išlavintu balsu atliekamas korėjiečių epas, kurio šaknys siekia žilą senovę.

Tai dramatiški, o kartais ir sarkastiški pasakojimai, kuriuos dainuoja atlikėjas, o jam mušamaisiais instrumentais pritaria ir emocingais šūksniais palaiko būgnininkas. Į muzikinį spektaklį įtraukiama ir publika, kuri taip pat gali laisvai reikšti emocijas.

Pansorio atlikėjai niekada neinterpretuoja kitų tautų kūrinių. Vis dėlto lietuviams padaryta išimtis. Kaip tai atsitiko?

Netikėta pažintis kalnuose

Jau 13 metų Pietų Korėjoje, netoli Seulo, įsikūrusiame budistų vienuolyne gyvena lietuvis aktorius ir režisierius Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunimas).

Vieną naktį, po įtemptų meditacijų, kalnuose lietuvis išgirdo neįprastus garsus. „Iš pradžių atrodė, kad tai kažkokio žvėrelio ar paukščio balsas“, – prisiminė K.Marčiulynas. Vėliau jis sužinojo, kad kalnuose savo balso stygas treniravo dvi pansorio atlikėjos.

Taip prasidėjo lietuvio ir korėjietės Park In Hye bičiulystė. Įstabaus balso pakerėto K.Marčiulyno neapleido mintis: „Reikia, kad tai išgirstų ir Lietuva!“

Park In Hye yra laimėjusi ne vieną tarptautinį konkursą ir pripažinta geriausia 2011–2012 m. Pietų Korėjos jaunąja menininke, apie ją sukurtas filmas.

Vis dėlto atvežti į Lietuvą pansorio atlikėją reikėjo dingsties.

Dvi bendros problemos

Korėjos pusiasalis iki XIX a. pabaigos europiečiams buvo žinomas kaip atsiskyrėlių karalystė, į kurią nepaprasta įžengti. Net iki šių laikų Korėją užgožia jos didžiosios kaimynės Kinija ir Japonija, todėl daugelis vakariečių apie šią šalį mažai žino. K.Marčiulynas suprato, kad korėjietiški tekstai lietuviams gali būti sunkiai įkandami.

Išeitis atsirado, kai į Park In Hye rankas pateko kito Seule gyvenančio lietuvio Martyno Šiaučiūno-Kačinsko į korėjiečių kalbą išversta Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“.

Iki tol beveik nieko apie Lietuvą nežinojusi Park In Hye buvo sukrėsta. „Tai tikras šedevras, puikiai supratau kiekvieną poemos mintį, kiekvieną žodį!“ – tikino korėjietė.

Meilė gamtai būdinga ir lietuviams, ir korėjiečiams. A.Baranausko laikais lietuvius kirsti mišką vertė skurdas, dabar tai dažniausiai daroma siekiant pasipelnyti. Gamta sparčiai niokojama ir sparčiai urbanizuojamoje Pietų Korėjoje.

Dar viena skaudi tema, siejanti korėjiečius ir lietuvius, – savižudybės, pagal kurių skaičių abi tautos patenka į pirmaujančiųjų gretas.

„Yra problemų, dėl kurių mums visiems turėtų skaudėti širdį“, – teigia Park In Hye.

Tapo scenos sensacija

Korėjietiška „Anykščių šilelio“ interpretacija tapo kultūros sensacija. Temperamentingos sodriabalsės atlikėjos perteikta A.Baranausko poema nušvito naujomis spalvomis.

Praturtintas kaligrafijos ir pantomimos elementų spektaklis pernai buvo parodytas Anykščiuose ir pelnė teatrų festivalio „Kliudžiau“ pagrindinį prizą.

Unikalų pastatymą turėjo galimybę pamatyti nedaug žiūrovų, todėl organizatoriai šiemet nusprendė jį parodyti net keturiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Dvikovos su kriokliu

Manoma, kad pansorio užuomazgos siekia senuosius šamanų ritualus, tačiau jo klasikinė struktūra susiformavo XVII a. antroje pusėje. Liaudies opera vadinamas pansoris dažniausiai vykdavo turgaus aikštėse, ant patiesto kilimėlio, aplink kurį susispiesdavo minia.

Pansorio atlikėjai atjausdavo neturtą ir vargą kenčiančius žmones, pašiepdavo visuomenės ydas. Šis žanras ypač klestėjo japonų okupacijos metais (1910–1945).

Pansorio siužetų motyvais sukurta daug spektaklių, instrumentinės muzikos kūrinių. Seniau pansorio vaidinimai trukdavo net iki 8 valandų, dabar apsiribojama valandos trukmės pasirodymu.

– Kuo pansoris išsiskiria iš kitų meno rūšių? – paklausėme Park In Hye.

– Pansoris jungia muziką, literatūrą ir vaidybą. Jo pagrindas – besivystantis siužetas, kurį pasakoja vienas atlikėjas, persikūnijantis į daugybę personažų. Tenka vaidinti ne tik žmones, bet ir kokį gyvūną ar vaiduoklį.

Gali susidaryti įspūdis, kad pansoris kilęs iš sielvarto. Vis dėlto jame svarbūs ir kiti aspektai: pakylėjimas, įdomumas, susižavėjimas. Tai labai sunkus menas, tačiau jame daug grožio, todėl dainuodama esu laiminga.

– Kaip jums pavyko išlavinti tokį įspūdingą balso tembrą?

– Balsas yra prigimtinė dovana. Net neturint išskirtinio balso, jį galima ištobulinti. Vis dėlto tam reikia milžiniškų pastangų. Pansoris – tai visą gyvenimą trunkanti kova su savimi.

Vasarą ar žiemą iškeliaujame į vadinamuosius kalno mokslus: paliekame miestą ir gyvename gamtoje, atokiose šventyklose. Geriausia vieta praktikai – ten, kur šniokščia krioklys arba teka upė. Dainuodami stengiamės įveikti vandens šniokštimą, o drėgmė teigiamai veikia balsą. Treniruojamės ir naktimis, kai balso stygos atsipalaiduoja labiausiai.

Vienija nematomi saitai

– Sklando legendos, kad klausantis tobulai atliekamo pansorio, galima išgyti ar net praregėti. Ar tai tiesa?

– Menas negali pagydyti kūno, tačiau neabejoju, kad jis veikia sielą. Pansoris – didžiulė emocijų paletė, todėl kiekvienas žmogus jame gali rasti savo sielos atspindžių. Tada tikriausiai ir vyksta tai, ką vadiname psichologine terapija.

Pastebėjau, kad teigiamai veikia ir klausymasis, ir dainavimas. Dainuodama aš visą dėmesį sutelkiu tik į garsus, susilieju su jais ir pamirštu savo rūpesčius.

– Kaip rengiatės pasirodymams?

– Nesu religinga, tačiau prieš kiekvieną spektaklį meldžiuosi. Prašau, kad manęs neapimtų godumas ar puikybė. Jei žmogų užvaldo puikybė, jis suklysta. Meldžiu, kad man taip neatsitiktų.

Labai jaudinuosi dėl „Anykščių šilelio“ – juk pansoris Lietuvoje beveik nežinomas. Vis dėlto yra bendros vertybės, nematomi saitai, kurie vienija žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės. Be to, pansoryje yra kažkas, kuo galiu pasitikėti. Todėl ir neriu stačia galva į šį nuotykį.

Būgnininkui pavydi žmona

Kartu su Park In Hye į Lietuvą atvyksta ir žymus mušamųjų instrumentų meistras Chang Jae Hyo. Būgnininkas tarsi vadovauja pansorio pasirodymams: duoda ženklus, palaiko ritmą ir tempą, todėl jo vaidmuo taip pat svarbus.

– Kaip jautėtės, kai Park In Hye pasiūlė vykti į Lietuvą?

– Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nedvejojau nė sekundės: žinoma važiuojame ir pasirodome! Turiu prisipažinti, kad apie Lietuvą beveik nieko nežinau, tačiau tikiuosi, kad per šias gastroles pamėgsiu jūsų šalį.

– Ar Lietuvos žiūrovams bus lengva suprasti pansorį?

– Pansoryje tekstai ir melodijos puikiai dera vienas su kitu, o veiksmas natūraliai įtraukia žiūrovą. Jei dainininkas ir būgnininkas gerai pasirengę – žiūrovams nekyla klausimų, reikia tik sekti vyksmą. Manau, kad lietuviai viską puikiai supras, juo labiau kad bus atliekamas jūsų poeto kūrinys.

– Dažnai keliaujate po pasaulį. Kas įsiminė labiausiai?

– Visos mano aplankytos vietos yra savaip įdomios. Iš pirmųjų darbų, kuriuos esu sukūręs su kitais užsienio menininkais, bene labiausiai įsiminė 2000-aisiais Singapūre pastatyta „Dezdemona“. Ne mažiau įspūdingas ir „Mažasis princas Hamletas“, 2005 m. sukurtas Honkonge. Jau daugiau kaip 10 metų dalyvauju tarptautiniame Sukijakio festivalyje, kuris vyksta kasmet rugpjūčio mėnesį Nanto mieste, Japonijoje. Esu šio festivalio konsultantas.

– Ar artimieji nesijaudina, kad išvykstate į tolimą šalį?

– Prisipažinsiu, sutrikau, kai žmona iškėlė pavydo sceną (juokiasi). Iš tiesų ne pirmą kartą keliauju į ilgesnes gastroles, todėl sutuoktinė turėtų būti rami. Jai tikriausiai šiek tiek pavydu, kad važiuoju į įdomią šalį ir kartu nepasiimu jos.

Keturi pasirodymai

Pietų Korėjos pansorio meistrų Park In Hye ir Chang Jae Hyo pasirodymai:

• Balandžio 19 d. 18 val. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ (Tilžės g. 140).

• Balandžio 21 d. 18 val. Klaipėdos koncertų salėje (Šiaulių g. 36).

• Balandžio 23 d. 19 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91).

• Balandžio 24 d. 19 val. Vilniaus teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).