"Laisvo laiko beveik neturiu, bet viskas, ką darau, man teikia labai daug džiaugsmo", – tikina S.Jurėnaitė. Jai ne tik nestinga įkvėpimo dailėje – mergina puikiai išmano bendrojo lavinimo disciplinas, domisi japonų kovos menu aikido, puikiai kalba angliškai ir japoniškai, o laisvalaikiu dar talkina lino gaminių salone "Jaukūs namai".

"Jau penkerius metus palaikome glaudžius asmeninius ir verslo ryšius su Japonija. Esame tarsi jungtinė grandis lietuviams, japonams, korėjiečiams, universitetų mainų programų studentams. Neretai pas mus žmonės užsuka ne tik apsipirkti, bet ir pabendrauti, išsikalbėti. Štai čia mums labai padeda Salomėja. Ji kuruoja ir mūsų instagramo paskyrą", – pasakoja salono savininkė Asta Kavaliauskaitė.

Jauną pagalbininkę Asta sutiko Azijos studijų centre, o sužinojusi, kad ji dar ir puikiai piešia, nutarė surengti pirmą aštuoniolikmetės dailės darbų parodą. Prieš jos atidarymą su S.Jurėnaite kalbėjomės apie gyvenimo atradimus, džiaugsmus ir tapatybės paieškas.

– Jau nieko nestebina laisvai angliškai kalbantys tavo bendraamžiai, tačiau japonų kalba – kietas riešutėlis: nedažnas ja susidomi, mokytis nėra lengva, o tu jau spėjai įgyti puikią vertėjos patirtį – verti iš japonų į anglų, lietuvių kalbas ir atvirkščiai. Kodėl susidomėjai Japonija?

– Istorija ilga. Ji prasidėjo prieš dešimt metų, kai ėmiau lankyti aikido klubą. Tuomet dar gyvenome Vilniuje. Mano tėvai žavisi japonų kultūra, filosofija, o mama dar domisi ir sveika gyvensena. Man pradėjus lankyti mokyklą, ji pastebėjo, kad mažai judu, ir pasiūlė išbandyti japonų kovos meną aikido. Jau pirma treniruotė mane sužavėjo, uždegė. Aikido kovos mene nėra varžybų: jis remiasi dvikovos nebuvimo filosofija, kuri smerkia agresiją, dvikovos instinktus ir skatina juos nukreipti į harmoniją ir santarvę. Treniruotės vyksta su begaline pagarba savo partneriui, tobulinamas tiek kūnas, tiek siela.

Tarp japonistų sklando juokelis: sakoma, kol japonų kalbos nemoki tobulai, japonai tave giria, o kai jau išmoksti, nebegiria. Tai puikus įgūdžių rodiklis.

Nors buvau sužavėta, vis dėlto iš pradžių negalvojau, kad visa tai bus taip rimta. Treneriai įžvelgė manyje potencialą ir po pirmo egzamino pasiūlė kartu su jais važiuoti į pasaulinį aikido centrą Aikikai Hombu Dojo Tokijuje. Nors tuo metu man buvo tik vienuolika, o Japonijoje ką tik įvykusi Fukušimos tragedija, tėvai mane išleido. Jiems esu be galo dėkinga. Kelionė pakeitė mano gyvenimą. Man imponavo viskas – japonų kultūra, aplinka, žmonių mąstymo ir bendravimo būdas, ypač – tarpusavio pagarba.

Grįžusi nusprendžiau savarankiškai mokytis japonų kalbos. Tačiau būdama vienuolikos tobulai anglų kalbos nemokėjau, o pagrindinės pamokos internete buvo vedamos kaip tik šia kalba. Pati išmokau Hiragana rašto sistemą, kai kurias žodžių tarimo subtilybes. Japonų tartis man pasirodė kur kas lengvesnė nei, pavyzdžiui, prancūzų: japonų kalboje po kiekvienos priebalsės seka balsė, todėl tarti labai patogu.

Matydami mano uolumą tėvai pasiūlė rimtai mokytis japonų kalbos. Taip susipažinau su VDU dėstytoja Ieva Kudirkaite. Teko atsisveikinti su laisvalaikiu, tačiau užsiėmimai man teikė begalinį džiaugsmą. Su šia dėstytoja japonų kalbos mokiausi penkerius metus, pastaruoju metu tobulinuosi savarankiškai.

Kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau trūksta pasitikėjimo – gal esu pernelyg savikritiška?.. Tarp japonistų sklando juokelis: sakoma, kol japonų kalbos nemoki tobulai, japonai tave giria, o kai jau išmoksti, nebegiria. Tai puikus įgūdžių rodiklis.

Dar būdama keturiolikos įstojau į japonistikos klubą "Hashi". Jo bendruomenėje radau draugų, susipažinau su Lietuvoje gyvenančiais, mokytis ar tik paviešėti atvykusiais japonais. Klubas tapo savotišku tiltu į šią tolimą šalį.

– Tau įstojus į Kauno dailės gimnaziją, visa šeima persikraustė į Kauną. Ar dar domiesi aikido?

– Taip, ir gyvendama Kaune nenutraukiau ryšių su Vilniaus aikido klubu. Prieš porą metų gavau pirmą daną. Kad būtų aiškiau: besimokantiems aikido suteikiamos devynios mokinio "kiu" ir dešimt meistro "dan" kategorijos. Vidutiniškai pirma suaugusiųjų kategorija – 6-as kiu.

Paskutinėse gimnazijos klasėse daugiau dėmesio skyriau mokslams – laukia studijos aukštojoje mokykloje, todėl nutraukiau intensyvias treniruotes. Dažniau esu kviečiama kaip vertėja į įvairius seminarus, kuriuos veda iš Japonijos atvykę aikido meistrai. Tai nuostabi galimybė tobulėti, o geriausias atlygis – patirtis ir džiaugsmas, kad galiu padėti.

– Prasitarei, kad po viešnagės Japonijoje atradai naujus skonius virtuvėje, jie tapo bilietu antrą kartą aplankyti Japoniją.

– Jūrų gėrybės, žalia žuvis – iš pradžių japonų virtuvė labai nepatiko, tačiau pamažu pripratau ir dabar negaliu be jos gyventi, nuolat atrandu naujus jos skonius. Didelį pasitenkinimą teikia maisto gaminimas kartu su Kaune studijuojančiais draugais japonais. Gaminame nabe – tirštą sriubą, kuri neturi konkretaus recepto, reikia gaminti ir valgyti visiems kartu. Viena studijų mainų programos studenčių mane išmokė gaminti douburi – tai į keraminį dubenėlį ar medinę dėžutę suberti ryžiai, ant kurių kažkas uždėta. Šį patiekalą gaminu dažniau nei kartą per savaitę. Labiausiai patinka douburi rūšis ojakodon. Ant ryžių užpilama vištiena su svogūnais, plaktu kiaušiniu ir padažu, paruoštu iš sultinio, sojų padažo, mažiau alkoholio turinčios ryžių degtinės sake rūšies mizin – būtent pastaroji patiekalui suteikia ypatingą, salstelėjusį prieskonį. Žingsnis po žingsnio, kaip gaminu šį patiekalą, filmavo iš Japonijos atvykusi komanda, ėmė interviu, o paskui pakvietė atvykti į Japoniją ir dalyvauti originaliame projekte.

– Koks tai projektas?

– Daugeliui užsieniečių Japonija asocijuojasi tik su kimono, spalvotais animaciniais filmukais ir komiksais. Siekdami sugriauti šiuos stereotipus ir pasauliui atverti Japonijos grožį, kultūrą ir pasiekimus, japonai visame pasaulyje ieško jų šalimi besidominčių žmonių, kviečia juos pasisvečiuoti. Prodiuserių tikslas – gimtąją šalį japonams parodyti užsieniečių akimis. Tokių žmonių prodiuseriai ieškojo ir klube "Hashi". Jie susidomėjo manimi, o kadangi buvau nepilnametė, kartu su mama pasiūlė atvykti į Japoniją ir vienuolika dienų pagyventi japonų šeimoje. Keturias dienas galėjome susiplanuoti savo nuožiūra, o savaitei tapau vienos iš populiarių vietinių televizijos laidų žvaigžde: kad ir kur ėjau, kad ir ką dariau, mane sekė režisierius ir filmavimo kamera. Gyvenome nuostabioje šeimoje, kuri Saitamos mieste turi nedidelį restoranėlį. Po vienu stogu – net trys kartos: seneliai, tėvai, vaikai. Restoranas – ir verslas, ir palikimas, perduodamas iš rankų į rankas. Tai Japonijoje labai populiaru.

Žinojau, kad japonai – uždara visuomenė ir į kitataučius žiūri labai atsargiai, bet mus su mama šie žmonės priėmė labai nuoširdžiai, mane vadino dukra. Manau, kad šį požiūrį nulėmė japonų kalbos mokėjimas, nuoširdus domėjimasis jų kultūra. Susidraugavau su šeimininkų vaikais, daug keliavome. Pribloškė ryškus kontrastas – natūrali gamta, jaukūs nedideli miesteliai ir Tokijo dangoraižių džiunglės. Staigmena tapo apsilankymas didžiausiame ir garsiausiame pasaulyje Tokijo žuvies turguje Tsukiji. Vis dėlto patys gražiausi įspūdžiai susiję su žmonių santykiais, bendravimo ypatumais. Japonija – ne šalis, o atskira civilizacija.

– Vasario viduryje kartu su kolega iš Azijos studijų centro ir vėl keliausi į Japoniją.

– Hirošimos universitetas kartu su Kotsu fondu ir kompanija "Fukuyama transporting" organizavo japonų kalbos konkursą. Jam parengiau pranešimą apie Kauno paveldą – senuosius miesto funikulierius, o pabaigoje dar pakviečiau pakilti ir nusileisti šia transporto priemone nuo Aleksoto kalno. Mano gyvenime įvyko dar vienas stebuklas – laimėjau konkursą ir dviem savaitėms vykstu į Japoniją.

– Ar Japonijos tema ryški ir tavo kūryboje?

– Viešėdama Japonijoje daug eskizavau, o grįžusi gilinausi į japonų meno ypatumus ir tapybos meną tušu sumi-e. Šia technika tradiciškai tapoma teptuku ant ryžių popieriaus skirtingos koncentracijos juodu tušu. Čia svarbiausia ne pavaizduoti objektą kiek įmanoma tikroviškiau, o perteikti savo nuotaiką ir gamtos paslaptį. Šiuo metu gludinu savo baigiamąjį darbą. Iš pradžių galvojau jame nagrinėti rimtas temas – psichologinius archetipus, Lietuvos paveldą, tačiau supratau, kad esu per jauna pažvelgti į tai giliai ir prasmingai. Tuo tarpu Japonija – neatskiriama mano gyvenimo dalis, tad baigiamas darbas – savotiška mano jausmų šiai šaliai esencija. Tai bus didelis koliažas iš skirtingomis technikomis sukurtų darbų. Jis turėtų prilygti spalvingai potyrių, įspūdžių, vidinio jaudulio bangai, kuri užlieja atvykėlį Japonijoje.

– Bet spalvų tavo darbuose beveik nėra...

– Norint perteikti nuotaiką, vaizdo ypatumus, spalvos nėra būtinos – galima žaisti abstrakčiomis formomis, skirtingo dydžio plotais, subtilumus pabrėžti plonų ir storų linijų kalba. Nuo mažens buvau krapštukė – nepaleisdavau juodos spalvos tušinuko, nuolat kažką piešdavau. Jau tada traukė juodos ir baltos spalvos santykis, smulkūs, detalūs motyvai. Neatsitiktinai mano specialybė – grafika. Nors ji gali būti ir spalvota, man labiau patinka kontrastų kalba. Savo monochrominiuose darbuose labai mėgstu maišyti skirtingas technikas: monotipijos, linoraižiniai, ofortai, atspaudai, grafika, prie jų itin dera ir tradicinės japonų tapybos tušu detalės. Vaizduoti tik tai, ką matau, neįdomu, neįkvepia – kur kas labiau imponuoja tai, kas eina iš vidaus. Todėl neretai mano kūriniuose konkretus siužetas susipina su kita technika atliktais, nekontrastingos spalvos motyvais.

– Ar pasirinkusi studijuoti japonistiką nesijauti išdavusi savo didžiausio pomėgio?

– Apsispręsti tikrai nebuvo lengva, tačiau susižavėjimas Japonija nugalėjo: be piešimo neįsivaizduoju savo gyvenimo, tačiau jis gali taip ir likti pomėgiu arba, jei tik panorėsiu, galėsiu vėliau studijuoti dailę. Daug stiprybės prireikė nuspręsti mokytis Anglijoje. Esu savo šalies patriotė ir neketinu išduoti Lietuvos, bet ten didesnės galimybės, aukštesnė mokslo kokybė, kur kas platesnės, įvairesnės studijų programos. Be to, tuo pat metu galėsiu tobulinti ir anglų kalbos įgūdžius.