ATGAILAUJANTIS MAIŠTININKAS

Šią savaitę sukako trylika metų, kai Klaipėdoje eina antrasis laikraštis. Įdomus skaičius. Kažkam jis laimingas, kitiems neša fatališkas nesėkmes. Trylika metų „Vakarų eksprese“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbantis Gintaras Tomkus mėgsta velnio tuziną žymintį skaičių. Pasak jo, pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, o laikraštis, kaip ir žmogus, amžinai negyvena.

Po stogu

Redaktorius neslepia, kad turi už ką atsiprašyti. Dėl maištingų ir ne visai protingų poelgių kai kuriems žmonėms ir iki šiol dar gėdijasi į akis pažiūrėti. Neslepia, kad prieš daugelį metų vieninteliame Klaipėdos laikraštyje darbą pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. Prisipažįsta, kad jei ne brolio stumtelėjimas, nežinia, kokiais gyvenimo keliais būtų nuėjęs.

Gintaras Tomkus džiaugiasi, kad darbo ir rūpesčių turi mažiau nei brolis. „Esu įsitaisęs po tokiu savotišku, patikimu stogu. Lepinamas“, - tarsteli. Jam nesunku prisipažinti, kad nuo vyresnio brolio „Respublikos“ vyriausiojo redaktoriaus ir savininko bei „Vakarų ekspreso“ bendrasavininkio Vito Tomkaus ir velnių gauna.

Pasak vyriausiojo „Vakarų ekspreso“ redaktoriaus, tokia jau vyresnio pareiga ir dalia pamokyti ir padėti. Supranta, kad už daugelį dalykų turi būtent broliui dėkingas būti. Ir kritika iš brolio lūpų ne tokia karti. „Aš juk truputį lengviau gyvenu. Kaip sakoma, po juo palindęs. Nusiunčiu laikraščio maketą į Vilnių ir laikraščio tiražą parveža jau pagamintą. Nei man spaustuve, nei popieriumi rūpintis“, - pasakoja jaunėlis.

Maištaudavo mokykloje

Kažkada Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje suolą trynęs Gintaras Tomkus nebuvo nei „moksliukas“, nei „pirmūnas“. Domėjosi muzika ir sportu, mokėsi šiaip sau ir neįsivaizdavo, ką veiks gyvenime. Tuo tarpu Tomkus vyresnysis Vitas rašinėlius gerai rašė ir svajojo apie žurnalistiką. Ten link ir brolį stumtelėjo. Kai šis suaugo.

„Yra mokytojų, kuriais iki šiol žaviuosi, bet yra ir tų, dėl kurių poelgių iki šiol kirba nema-lonūs jausmai. Pavyzdžiui, viena mokytoja mėg-davo naršyti po mano krepšį kaip po savo, o radusi kokį įtartiną raštelį, lėkdavo pas direktorių manęs skųsti, - iki šiol nuoskaudą jaučia redaktorius. -Buvau neramus. Kliūdavau mokytojams, maiš-taudavau, paskui juk ir iš universiteto išmetė už elgesį nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, - juokiasi.

O į universitetą studijuoti žurnalistiką ne iš pirmo karto įstojo. Pirmas kartas nebuvo sėk-mingas, tačiau antrąkart, po armijos, pasisekė. Kai G.Tomkų antro kurso pabaigoje iš univer-siteto išmetė, teko sugrįžti į Klaipėdą. Metus dirbo Kraštotyros muziejuje, o tada atėjo į „Tarybinės Klaipėdos“ redakciją.

Nuo apačios

„Tarybinėje Klaipėdoje“ septynerius metus dirbo. „Po muziejaus man tai buvo didelis įvykis ir pasiekimas. Pradėjau nuo žemiausios grandies. Tai man gyvenime labai padėjo ir tuo džiaugiuosi. Visiems tą patį sakau reikia išmėginti nuo pačių apačių. Buvau išleidėjas, teletaipininkas, perpieš-davau maketus. Veždavau laikraščio maketus į spaustuvę dukart per dieną. Paskui dirbau sekretoriate, korespondentu“, - vardijo G.Tomkus.

Prasidėjus šiltesniems politiniams laikams Gintaras Tomkus, įkvėptas brolio pavyzdžio, sumanė pats laikraštį leisti.

Išsivedė jaunimą

„Labai gerai atsimenu tą laiką. Drąsa? Nežinia buvo, bet nebijojome. Buvo Naujieji metai, pasakiau, kad išeiname ir iš paskos išsivedžiau visą jaunimą“, - puikiausiai permainų laiką prisiminė G.Tomkus.

„Kai išėjome, mes nežinojome, kas yra buhalterija, nežinojome, kas yra spaustuvė, vadyba, įvaizdis, komercija, apskritai nieko nežinojome, nemokėjome net kolektyvu būti, - apie avantiūristišką poelgį entuziastingai kalba G.Tomkus. - Man buvo vos trisdešimt. Prieš metus buvo įkurtas brolio laikraštis „Respublika“, po metų gimė „Vakarų ekspresas“.

Aštuoni buvę „Tarybinės Klaipėdos“ darbuotojai į kūrė „Mažąją Lietuvą“, o netrukus tas pats kolektyvas pradėjo leisti ir „Vakarų ekspresą“. Išleisdavo kartą per savaitę aštuonių puslapių „Mažąją Lietuvą“, o trečiadienį ir šeštadienį išeidavo aštuonių puslapių „Vakarų ekspresas“.

Rami bala

Jaunėlis brolis nesijaučia esąs įžymus žmogus ir mano, kad apie jo asmenybę gandų debesys nesklando. „Aš galvoju taip. „Pletkai“ lydi įžymius žmones. Muzikantams, „šoumenams“ tai aktualu. Mano biznis su tuo nesusijęs. Jiems reikia triukšmo, man – ne. Būtų juokinga, jei aš garsėčiau kaip redaktorius – skandalinga asmenybė. Galima juk labai greitai padaryti taip, kad visi kalbėtų. Išmeti kokį žurnalistą pro langą ir reputacija garantuota. Juokauju, - teisinasi G.Tomkus ir pažada: - Niekada neisiu tuo keliu. Jaunystėje buvau aktyvesnis, gal šiek tiek ekscentriškas, o dabar man patinka taip, kaip gyvenu, man visko užtenka. Esu rami bala, palyginti su tuo, koks buvau.“

Redaktoriaus manymu, laikraščiui, o ne jam, triukšmo reikia. Kartais žurnalistams jis net sakydavo, kad jeigu niekas nedaužo redakcijos langų, neprotestuoja, neskambina, tai reiškia, kad jų laikraštis blogas, vadinasi, niekas neužgauna visuomenės nervo.

Trečio nenori

Gintaras Tomkus mano, kad ko jau ko, o trečio laikraščio Klaipėdoje nereikia – ir vieno konkurento „Vakarų ekspresui“ užtenka. Jis džiaugiasi, kad žmonės spauda pasitiki labiau nei bažnyčia, tačiau pripažįsta, kad kartais papiktnaudžiauja tuo pasitikėjimu.

„Čia toks dalykas, kurį iškrėtęs paskui labai gailiesi. Būna, kad ir klystame, ir etikos dalykų nepai-some, ir tarpusavyje pasipešame, ir padėtimi gera papiktnaudžiaujame. Pakėlei toną, o paskui atsiprašei priėjęs, - atsidūsta jis. – Mes juk ta pati visuomenė, tokie patys piliečiai, kaip ir tie žmonės, kurie už redakcijos langų vaikšto. Ir mūsų klaidos tokios pat – žmogiškos, nepiktybinės“, – teisinasi redaktorius.

Padaręs klaidų

Antrojo laikraščio redaktorius įsitikinęs, kad dabar konkurencija tarp dviejų laikraščių yra normali.

„Jaunystėje esu daug klaidų padaręs. Buvo ir žemo lygio užvažiavimų... Na, gėda dabar ir prisiminti ir į akis kai kuriems gėda pažiūrėti dar dabar. Nueičiau į „Klaipėdos“ akcininkų susirinkimą ir pasakyčiau: „Atsiprašau“... – svarsto G.Tomkus. - Buvo. Augi, bręsti, pridarai klaidų. Dabar santykiai normalūs – nesimušame. Kartais dar išsprūsta, bet juk toks gyvenimas, visam pasaulyje tas pats“, – mėgina teisintis.

Skaitytojus augina

Gintaras Tomkus nevengia kalbėti apie daugiausiai rūpesčių konkurencinėje kovoje dėl skaitytojų pridarantį dienraštį.

„Klaipėda“ turi tradicijas, ištikimus skaitytojus. Tai kelis kartus už mus vyresnis leidinys. Juk su „Klaipėda“ užaugo daugelis klaipėdiečių. Lojalūs skaitytojai – turtas. Žmonės taupo pinigus laikraščiui, skolinasi laikraštį, skaito skaityklose. Sėkmė užprogramuota, - negaili pagyrų G.Tomkus. – Mes stengiamės netrukdyti. Ir tai kai kas jau sako, kad ir „Vakarų ekspresas“ pasidarė per rimtas laikraštis.“

O ir šiaip konkurencija dabar, redaktoriaus manymu, kur kas didesnė. Yra radijas, televizija, nacionaliniai dienraščiai, o skaitančiųjų vis mažiau. „ Prieš dešimt metų iš trisdešimties studentų dvidešimt laikraščius skaitydavo, o dabar dėstytojai sako, kad skaito tik penki ar septyni iš trisdešimties. Reikia kažką daryti“, - svarsto G.Tomkus.

Stato namą

Gintaro Tomkaus žmona Sonata yra muzikantė, baigusi konservatoriją, tačiau kol vaikai ūgtelės, rūpinasi namais. Dukra Gabija - penktokė, dešimties metų, o sūnus Tautvydas šiemet pradėjo eiti į pirmą klasę, jam septyneri. Nors su draugais redaktorius ir pajuokauja apie šeimos pagausėjimą, rimtai to neplanuoja, vis dėlto - didžiulė atsakomybė.

„Griežto „ne“ nesakau, ką gali žinoti, tačiau dabar daug buitinių rūpesčių turime. Statomės namą Klaipėdos centre, netoli redakcijos. Visi sakė, kad lengva nebus – netikėjau. Galvojau, reikia tik turėti pinigėlių ir viską padarys. Pasirodo, kad viskas ne taip paprasta. Planavome šį rudenį persikelti, bet matau, kad nepavyks. Pavasariop, manau, švęsime įkurtuves ir galėsime džiaugtis savo kiemu ir žolyte šalia“, - giriasi G.Tomkus.

Turi silpnybių

Anksčiau G.Tomkus per dieną surūkydavo bent du pakelius cigarečių „Klaipėda“ ar „Kosmosas“. Prieš kokį dvylika metų metė. Po septynerių metų pradėjo vėl žaisti rūkalais – cigarą užsienyje surūkė, pypkę pabandė.

„Gentvilo laikais, kai visi pypkes rūkė, ir aš susidomėjau. Pypkių brangių pridovanojo – rūkiau. Paskui pamačiau, kad surūkau bent dvi pypkes per dieną, nusprendžiau, kad per daug. Išmečiau, išdovanojau visas, o dabar vėl po kelerių metų pertraukos nusipirkau. Specialiai mažytę, kad įkaistų greitai ir per daug nesurūkyčiau, neužsižaisčiau“, - pasakojo G.Tomkus.

Kita jo silpnybė – geras viskis ir degtinė. Alų geria tik vasarą, o taure vyno pasimėgauja tik žinovų kompanijose. „Mėgstamiausias mano viskis yra „Jack Daniels“. Iki to laiko gerdavau „skočus“, bet man jie ne itin patikdavo, degtinė atrodė skanesnė. Paskui kolega iš Vokietijos parvežė gerą didelį butelį „Jack Daniels“ viskio. Dar dabar atsimenu, kad išmaukėme jį trise – fantastika. Kai tik turiu galimybę, geriu šitą viskį“, - tvirtina redaktorius.