Dainininkas atskleidžia, kad visada jį į priekį stūmė šeima ir artimiausi draugai. Deividas sako, kad gyvenimas tuo ir yra įdomus, kad nežinai koki vaidmenį gyvenime vaidinsi rytoj.

- Deividai, ar tiesa, kad gyvenime jūs matėte ne vien baltų, tačiau ir juodų spalvų?

- Taip, tai tiesa. Iš tikrųjų, visada į gyvenimą stengiausi žiūrėti pro žmogišką prizmę. Tačiau ne visada pavykdavo. Aš irgi esu žmogus, kuris klysta, suklumpa, stojasi ir vėl eina. Nors visą gyvenimą buvau pozityvus žmogus, jaučiu, kaip laikui einant, tampu vis didesnis pesimistas.

- Kas jus privertė taip jaustis? Kas privertė pakeisti požiūrį į gyvenimą?

- Iš tikrųjų, nors man tik 22 metai, tačiau gyvenime mačiau daugiau, nei reikėjo. Galima pasakyti taip. Negaliu nieko kaltinti, tačiau turėjau be proto sunkių akimirkų savo dar trumpame gyvenime. Teko kristi, griūti, bet svarbiausia, kad tiek šeima, tiek artimiausi draugai visada yra šalia ir padėjo ne tik kristi, tačiau ir kaip sakoma „prisikelti iš pelenų“.

- Ar visa tai jus pavertė kitokiu žmogumi?

- Negaliu teigti, kad pasikeičiau iš esmės. Bet, kad tai turėjo įtakos, tai tikrai. Nenoriu verkti ir pasakoti koks sunkus mano gyvenimas buvo, bet galiu pasakyti tik vieną, kad tikrai nėjau rožių keliu, tikrai turėjau didelių iššūkių gyvenime, kuriuos ne kiekvienas jaunas žmogus pakeltų. Ačiū Dievui, kad gyvenimas tuo ir įdomus, kad ne tik priverčia sustiprėti, tačiau parodo svarbų faktą – atrenka pačius artimiausius žmones, kuriuos gali vadinti tikrais draugais.

- O kaip jūsų gyvenimo laikotarpis mokykloje? Buvote tarp populiariųjų ar atstumtųjų?

- Iš tikrųjų, prisimenant mokyklą, tai buvo geriausias laikas mano gyvenime. Visą gyvenimą buvau, esu ir būsiu menininkas. Tad buvau kitoks (juokiasi). Nors mano klasėse buvo daug tokių „prijaučiančių“ žmonių, kuriems ir skirdavau didelį dėmesį bei su kuriais leidau laiką. Žinoma, buvo ir kita pusė, tų dienų standartinis jaunimas, kuriems buvo įdomios kitos vertybės. Negaliu sakyti, kad su tais žmonėmis nebendraudavau, ar juos ignoruodavau, ne, su jais palaikydavau ryšį ir komunikuodavau, bet niekada nebuvau iš tos pusės žmonių, kuriems gyvenime tik automobiliai, vakarėliai ar seksas galvoje.

- Kas nutiko, kad save laikote pasikeitusiu žmogumi?

- Kaip ir minėjau, nieko konkrečiai nenoriu sakyti. Nenoriu atskleisti konkrečių detalių, koks mano gyvenimas buvo ir ką teko patirti iš tikrųjų. Tačiau teko išgyventi didelių skausmų, gailėjimosi savęs, savo poelgiais ir išgyventi sunkių periodų asmeniniame gyvenime.

- Po visų nuosmukių, koks žmogus esate dabar?

- Kitoks. Net požiūris į gyvenimą pasikeitė. Tapau labiau pastabus, daugiau pesimistas nei optimistas. Sunkiau randu džiaugsmus gyvenime, smulkmenas, kuriomis galiu džiaugtis.

- Ką patartumėte žmonėms, kurie neranda vietos gyvenime?

- Patarčiau sustoti ir gerai pagalvoti koks gražus ir pozityvus gyvenimas yra. Visus blogus dalykus, skausmus paversti džiaugsmais ir stengtis įžvelgti kiekvieną smulkmeną, nes tai, kas nutinka mūsų gyvenimuose, nutinka ne šiaip sau. Tai padaro mus stipresniais ir užgrūdina. Daugiau šypsokitės ir viskas bus gerai!