Beveik prieš dešimtmetį Olegas sakosi atradęs ir dar vieną naują hobį – fotografiją, kuri, prisipažįsta, nėra visiškai tradicinė ir labiau primena tapybą.

– Karantino laikotarpiu daugelis laisvų menininkų būrėsi į feisbuko grupes, kur virtualiu būdu eksponavo savo darbus. Taip "Neatšauktuose atidarymuose" netyčia užtikau ir jus, pristatantį be galo įdomias nuotraukas.

– Fotografija man visada patiko, ja domėjausi, bet pats pradėjau rimčiau fotografuoti gal tik prieš kokį dešimtmetį. Kita vertus, potraukį vaizdui turėjau jau nuo mažens. Kiek save pamenu, man visada patiko vartyti žurnalus – nebūtinai fotografijos, bet, tarkim, ir madų. Juk ten būdavo tiek daug gražių nuotraukų. Atėjęs pas ką nors į svečius irgi būtinai susirasdavau kokį fotoalbumą ir nulindęs kur tyliai į kampą vartydavau.

– Minėjote, kad prieš gerą dešimtmetį susidomėjote lomografija? Kas tai?

Menininkas, fotografuojantis lomofotoaparatu, privalo būti laisvas, nesuvaržytas jokių tradicijų, nes tik taip jo darbai bus originalūs.

– Tai tokia fotografijos kryptis. Sužinojau apie ją internete. Toji lomografija turi ir tam tikrą filosofiją, t.y. fotografuoti gali beveik nežiūrėdamas į fotoaparato taikiklį, mat įdomiausia iš viso to – netikėtumo faktorius, kurį vėliau išvysi nuotraukose. Beje, dar viena įdomi detalė – fotografuojama tokiais senais sovietiniais juostiniais fotoaparatais. Tai tarsi atsakas į šiuolaikinį fotografavimą, kai viskas turi būti ryšku, tobula, instragramiškai patrauklu. Lomografija žavi ne savo kokybe ar tobula kompozicija, bet jausmu ir istorija, kuri gimsta žiūrint į nuotrauką. Menininkas, fotografuojantis lomofotoaparatu, privalo būti laisvas, nesuvaržytas jokių tradicijų, nes tik taip jo darbai bus originalūs.

– O iš kur imate tuos senus sovietinius fotoaparatus?

– Kai tik susidomėjau lomografija, ėmiau lankytis visokiuose blusturgiuose ir pirkti juos. Kadangi buvo nebrangūs, nė nepastebėjau, kaip prisikolekcionavau jų gal trisdešimt. Ne, juos rinkti nėra hobis. Man būdavo įdomu, kaip kiekvienas iš jų fotografuoja: juk kaskart nuotraukose būdavo matyti vis skirtingi efektai. Užsienyje yra net internetinė parduotuvė lomography.com, kur galima nusipirkti visų tų rusiškų juostinių fotoaparatų dublikatų.

– Papasakokite daugiau apie šitą fotografavimo būdą – nesu apie jį girdėjusi. Kadras ant kadro – atrodo lyg fotomontažas?

– Tokia technika vadinama dviguba ekspozicija. Iš pradžių dariau ją minėtais fotoaparatais, paskui tiesiog atradau neblogą programėlę telefone, kuri leido tą patį atlikti telefonu. Toje programėlėje ėmiau dėti kadrą ant kadro ir auginti tai, ką jūs per karantiną ir matėte "Neatšauktuose atidarymuose".

– Ar dvigubos ekspozicijos kadrus jūs derinate vieną prie kito?

– Būna visaip. Dažniausiai ne, nes tie netyčiniai kadrai patys žaviausi. Labiausiai šitaip fotografuojant man patinka tai, kad, žvilgterėjus į nuotrauką, dar lieka pakankamai vietos žmogaus fantazijai. Tie du kadrai susipina taip, kad ilgiau į juos žiūrint gimsta ištisos istorijos. Jas aš irgi kuriu. Tiesa, feisbuke. Rašau tokias trumpas miniatiūras iš kasdienių savo pastebėjimų. Kartais jose draugai atpažįsta save, o kartais prašo, kad nieko apie juos nerašyčiau. Vieni juokiasi, kiti bijo. Visi tie kūrinėliai pateikti per humoro prizmę. Juos galite rasti mano feisbuko paskyroje olegas.sejev.

– Nesate profesionalas ir sakote, kad fotografavimas daugiau jūsų hobis. Ką apie tai mano kiti grupės "Biplan" nariai?

– Juokiasi, kad vis lakstau su fotoaparatu. Kartais ir jie į tas dvigubas nuotraukas patenka. Didelių ambicijų į jų meninę vertę nededu, nors esu sulaukęs tikrai gerų įvertinimų ir iš profesionalų. Parodos rengti kol kas neketinu. Tiesiog gyvenu šia diena ir mėgaujuosi fotografavimu. Beje, pamenu, kai tik įkėliau nuotraukas į "Neatšauktus atidarymus" feisbuke, žmonės sujudo, sukruto. Smagu buvo stebėti jų reakciją. Lomografijos tąkart sulaukė nemažai susidomėjimo, o vieną darbą kažkas net įsigijo.

– Gal man vienai taip atrodo, bet tos jūsų nuotraukos – tarsi tapyti darbai. Gal slapta tapote?

– Tai vis dėl dvigubos ekspozicijos… Veikimo principas toks: vieną kadrą nufotografuoji, tuomet atsuki juostelę atgal ir vėl fotografuoji. Pavyzdžiui, kai buvau Maljorkoje, prifotografavau visą juostelę karštų, vasarinių Maljorkos vaizdų. Grįžęs į Vilnių juostelę atsukau atgal ir fotografavau savo gimtąjį miestą jau žiemos fone. Išėjo labai įdomus mišinys – vasara Maljorkoje ir žiema Vilniuje.

– Tai vis tik neprisipažinsite, kad rytais, kai grupės "Biplan" nariai dar saldžiai miega, imate teptuką į rankas ir tapote?

Pastaruoju metu patinka biografijos. Mane žavi, kas tikra, neišgalvota.

– Mielai tai daryčiau, bet nemoku. Niekada nemokėjau. Galbūt dėl to ir pasirinkau tą lomografiją, kad ji primena tapybą. Bandžiau piešti ir aš. Net kursus kažkada lankiau. Tai praktinių žinių pritrūkau, tai smulkioji motorika nuvylė.

– Girdėjau, kad mėgstate ir knygas skaityti. Kokio žanro literatūrai teikiate pirmenybę?

– Pastaruoju metu patinka biografijos. Mane žavi, kas tikra, neišgalvota. Niekada nemėgau nei fantastikos, nei pasakų. Tiesa, anksčiau labai patiko romanai. Paskutinė skaityta biografija – grupės "Rolling Stones" gitaristo Keito Ričardso knyga apie save. "Rolling Stones" nebuvo mano mylimiausia grupė, bet teko girdėti, kad Keitas – be galo įdomi asmenybė. Tai supratau ir perskaitęs knygą. Mėgstu skaityti net apie tuos žmones, kurių visai nepažįstu. Tas pats ir kalbant apie biografinius filmus. Na ir kas, kad aš apie tą menininką pirmąsyk girdžiu: pasižiūriu filmą ir pradedu domėtis jo darbais.

– Na, gerai, palikime menus ramybėje ir pagalvokime, kas dar jus žavi iš grynai vyriškų laisvalaikio užsiėmimų? Gal futbolas?

– O taip. Dar – motociklai, automobiliai. Bet ne mechaniniai jų reikalai, o pats važinėjimasis. Nebūtinai greitas. Nors mėgstu ir prasilėkti. Man gastrolės, kai reikia važiuoti į priešingą Lietuvos galą, – tikrai ne problema.

– Ar šią vasarą su grupe "Biplan" turite daug gastrolių?

– Nemažai. Stengiamės atsigriebti už karantininį laiką. Esame išsiilgę grojimo ir kiekvieną koncertą kuriame kaip šventę – tiek sau, tiek žiūrovams.