Ekscentriškoji islandų dainininkė, kurios pasauliniame ture
įrašytas ir Vilnius, nepakęs tik vieno – paparacų

Geriausiai žinomą Islandijos eksporto prekę – 42 metų dainininkę Björk – išgarsino ir jos eksperimentinis barokinis elektropopsas, ir išskirtinė ekscentriška asmenybė. Ji niekada nepyko pavadinta islandišku teletabiu, nes pasaulyje kur kas daugiau tokių, kurie ją vadina genijumi.

Dabar jos kraitis – 6 albumai. Išleidusi naujausiąjį – „Volta“, atlikėja išsirengė į pasaulinį koncertų turą. Jos maršrute įrašyta ir Lietuva.

Patinka būti ekstremale

Sakoma, kad Björk – ne dainininkė, o gyvenimo būdas. Islandijoje žvaigžde ji tapo sulaukusi 11 metų.
Björk visada kažkuo išsiskyrė. Mokykloje, Reikjavike, šviesiaplaukiai bendramoksliai laikė ją kine – dėl jos tamsių plaukų ir rudų akių. 1993 metais išplaukusi į tarptautinius vandenis su albumu „Debut“ jau pelnė 12 Grammy apdovanojimų, „Oskarą“ ir du „Auksinius gaublius“.
2001-aisiais Björk atvyko į „Oskarų“ teikimo ceremoniją su „gulbės kostiumu“. Eidama raudonuoju „Oskaro“ kilimu, dainininkė elegantiškai pakėlė suknelę ir padėjo ant kilimo kiaušinį.
„Aš džiaugiuosi gyvenimu patirdama ekstremalių pojūčių, – prisipažįsta Björk. – Vieną dieną galiu skaityti dvasingas knygas, o kitą einu į naktinį sunkiojo roko klubą arba gatvėje šokinėju ant automobilių bagažinių. Aš jaučiu, kad žmogus gyvena tik vieną kartą, ir tai neilgai. Reikia spėti išbandyti viską!“
Daug kas vis dar prisimena ne tik įspūdingą jos vaidmenį filme „Šokėja tamsoje“ (po kurio Björk nusprendė, kad vaidyba reikalauja iš jos per daug emocinių jėgų), bet ir dainą per Atėnų olimpiados atidarymą 2004-aisiais. O šį interviu „SmartShangha“ ji davė daug kalbų sukėlusio koncerto Šanchajuje išvakarėse. To koncerto pabaigoje atliktos dainos „Declare Independence“ priešpaskutinę eilutę dainininkė pakeitė į „Tibete, Tibete“, o paskui sudainavo: „Kelkit savo vėliavas“.
– Dabar gyvenate JAV. Kodėl nusprendėte apsistoti Niujorke? Jums patinka šis miestas?
– Dėl įvairių dalykų. Tai ne ta vieta, kurioje visą gyvenimą būčiau svajojusi gyventi. Niujorkas skiriasi nuo Londono. Londonas visad buvo arčiausiai Islandijos esantis didmiestis. Prisimenu, pirmą kartą ten nuvažiavau šešiolikmetė, pasiėmusi visus susitaupytus kišenpinigius, ir nuėjusi į „Virgin Megastore“ praleidau ten valandas vis imdama ir dėdama atgal albumus. Nes niekaip negalėjau apsispręsti, kurį pirkti. Apsisuko galva, turėjau net prisėsti. Tai buvo tarsi rojus. Man Londonas buvo vieta, kur visi groja muziką, kur yra geriausi didžėjai ir įdomiausios įrašų parduotuvės.
O Niujorkas – tai dangoraižiai ir kraštutinumai. Man tikrai labai patiko Londonas, bet galiausiai paparacai ten mane sekiojo kiekviename žingsnyje. Gal yra žmonių, kurie alpsta iš laimės dėl tokio dėmesio, bet tik ne aš. Nebegalėjau rašyti muzikos. Buvau priversta kažką daryti, tai ir buvo viena priežasčių, kodėl atsidūriau Niujorke – tai kosmopolitinis miestas. Nuostabiausia, kad manęs čia nepersekioja. Be to, čia gyvena mano draugas. Aš vis dar pusę laiko praleidžiu Islandijoje, o iki ten iš Niujorko – tik penkios valandos skrydžio.
– Kalbama, kad Islandijoje visi jus pažįsta asmeniškai.
– Na, Reikjavike tik šimtas tūkstančių gyventojų. Anksčiau ar vėliau keliai su visais suveda.
– Ar gyvenimas Amerikoje pakeitė jus, ar nepažabojo ekscentriškosios jūsų pusės?
– Turbūt niekur kitur Amerikoje negalėčiau gyventi, tik Niujorke. Bet šis miestas manęs nepakeitė. Esu pripratusi, kad manęs nesupranta. Islandijoje mūsų grupės žiniasklaida nemėgo, laikė mus keistais pakvaišėliais, kol „Melody Maker“ nepaskelbė mūsų dainos savaitės įrašu. Tik tada, kai Anglija pasakė, kad mes – šaunuoliai, Islandijoje irgi imta pripažinti: „O jie tikrai visai neblogi.“ Valstijose aš nesu tokia garsenybė, bet netgi De Niras čia gali ramiai sau vaikščioti. Jei neini į SoHo, kur savotiškas paparacų lizdas, ypač šeštadieniais, tai niekas per daug netrukdo.
– Kuo ypatingas pastarasis koncertinis jūsų turas po pasaulį?
– Kelis albumus esu įrašiusi namuose, tarp dublių maitindama vaikus. O šįsyk, matyt, pirmą kartą tikrai norėjau visokeriopai išsiplėsti – ir emociškai, ir muzikaliai, ir tiesiog geografiškai.
– Paskutinioji jūsų albumo daina „Declare Independence“ – su stipriu politiniu užtaisu. Ne tik todėl, kad prieš koncertą Kinijoje uždainavote apie Tibetą. Ar manote, kad muzika turi galios kažko pasiekti?
– Islandijoje, kaip ir visur kitur, kalbama apie terorizmą, Irako karą ir panašius dalykus. Kai kas iš to man pasirodė labai įdomu, kai kas beveik juokinga. Pavyzdžiui, daina „Declare Independence“. Kiekvieną kartą išgirdusi pradžią imu juoktis, ji tokia ekstremali, tarsi absoliučiai prieš viską protestuojantis žmogus, einantis su transparantais. Žinot, man tokie žmonės labai juokingi. Tačiau taip, aš tikiu, kad muzika gali keisti pasaulį. Net asmeninį likimą. Gal tai truputį naivu, bet man atrodo, kartais geriau išeiti kur nors šeštadienio vakarą, išgerti, kelias valandas pramankštinti kojas pagal gerą muziką, o kitą dieną atsibudus kelių problemų jau bus nebelikę.
– Jūsų energija koncertus paverčia išties išskirtiniais. Kas jums pačiai labiau patinka – koncertuoti gyvai ar įrašinėti albumus?
– Aš nuo vaikystės esu gyvai dainuojanti dainininkė. Būti tokia, kokia esu, išmokau dainuodama scenoje. Tik gana vėlai, būdama 27-erių, pradėjau mokytis studijos gudrybių – užsiimti dailiuoju garso „siuvinėjimu“, smulkias detales tobulinti trejus metus. Vis dar tebeieškau, kur šie du pasauliai susitiktų.
– Ar pavyksta atkurti albumą gyvame koncerte?
– Kai dainuoju klausytojams, man mažiau rūpi atkartoti įrašą. Gyvas kūrinys visada bus kitoks. Kaskart jaučiuosi tarsi vaikas žaislų parduotuvėje. Šiame ture man pritars net dešimt pučiamųjų, todėl dabar man smagiausia atlikti dainas, kurioms reikia pučiamųjų, o ne kokių smuikų.