Siauros it varvagaliai gatvės, XV a. vynas Rotušės rūsyje, karų nenuniokotas senamiestis – tik trupiniai įspūdžių, parsivežtų iš kavos magnatų užauginto Hanzos miesto Brėmeno.

Muzikuojančių gyvūnų miestas

Jaukų Vokietijos Šiaurės Vakarų miestą Brėmeną, ko gero, labiausiai pasaulyje išgarsino keturi grojantys ir dainuojantys pasakos personažai – asilas, šuo, katė ir gaidys. Juos, pavadinę Brėmeno muzikantais, į pasaulį paleido pasakų autoriai broliai Grimai.

"Ir jūs žinote apie mūsų muzikantus! Visi turistai pirmiausia nori pamatyti juos – mūsų miesto simbolį", – gidė Eva Rogge nesistebėjo, kad ekskursiją po Senamiestį noriu pradėti nuo Brėmeno muzikantų statulos.

Iš namų pabėgusius keturis gyvūnus, kurie, anot legendos, laimę rado laisvame Brėmene, pamačiau pozuojančius turistams – prie garsiojo kvarteto nuolatos kas nors fotografavosi: porelės, vaikai, solidaus amžiaus žmonės.

"Jūsų eilė, – įsiamžinti su Brėmeno muzikantais, 1953 m. nulietais skulptoriaus Gerhardo Marckso, paragino brėmenietė Eva. – Tik nepamirškite užsimerkusi sugalvoti noro ir palaikyti asiliuko už kojų – noras išsipildys."

Dėl stebuklingųjų galių turinčių muzikantų autorystės, anot gidės, šiandien kyla daug ginčų. Kalbama, kad viename prabangiausių miesto restoranų "Bremener Ratskeller", esančiame Rotušės rūsyje, paliktas mylimosios savo neviltį skandino kitas garsus pasakų autorius Vilhelmas Haufas. Esą būtent jis, tada padauginęs vyno, sukūrė pasaką apie muzikuojančius gyvūnus.

Karų nesuniokota architektūra

Iš pažiūros – ne vyresnė nei penkiasdešimties, o iš tiesų aštuntą dešimtį einanti ponia Eva apie Brėmeną žino viską. Kasdien ji Hanzos miesto skersgatviais veda bent kelias turistų grupes. Jeigu turistai pageidauja, Eva juos nusiveda paragauti garsaus brėmeniečių alaus "Beck's", kurio nedidelė taurė kainuoja 1 eurą.

"Myliu šitą miestą, todėl ir pasakoju, negaliu atsisakyti šio darbo, tai – mano hobis, – sako Eva, pasitrynusi kojų raumenis, kuriuos maudė, kaip ji pati aiškino, po pernelyg intensyvios treniruotės sporto klube.

Išklausiusi mano komplimentus ištvermingoji gidė pasiūlė pasidairyti po Turgaus aikštę, išlikusią nuo Viduramžių. Aikštę puošianti Rotušė ir Katedra – unikalūs praėjusių amžių architektūros objektai, kurie šalį siaubiant karams liko nesugriauti.

Senberniai paiso prietarų

Penkerius metus, iki 1410-ųjų, statytą Renesanso stiliaus Rotušę projektavo Lüderis von Bentheimas. To paties autoriaus pastato fasade įkomponuotos gotikinės Karolio Didžiojo ir septynių kurfiurstų, keturių pranašų ir keturių išminčių figūros. Iš vakarinės Rotušės pusės patenkame į prašmatnų restoraną "Bremener Ratskeller", kur galima paragauti iki 600 skirtingų vyno rūšių ir pasigrožėti 1927 m. impresionisto Maxo Slevogto sienų tapyba.

Gidė pataria vyno ragauti saikingai: esą kai piešinių herojai ima judėti, vadinasi, padauginta.

"Pastatyta XI amžiuje, bet metams bėgant labai pakeista, – apie didingą katedrą, vietinių vadinamą St. Petri Dom, pasakoja Eva. Brėmeniečiai didžiuojasi joje išlikusia barokine sakykla, kuriai įrengti XVII amžiuje lėšų skyrė Švedijos karalienė Kristina.

Beje, brėmeniečiai tiki, kad kiekvienas iki trisdešimties nesusituokęs jaunuolis turi bent kartą nušveisti Katedros laiptus ir sulaukti nekaltos mergelės bučinio.

Senamiestis alsuoja viduramžiais

Stebtelėję prie laisvės bei prekeivių teisių globėjo Rolando statulos, nėrėme į siaurų gatvelių raizgalynę. Žengus į vadinamąjį Šriūro ("Shnoor") rajoną, atsivėrė unikalus, daugiau kaip 1,2 tūkst. metų Brėmeno senamiestis. Gatvelės tokios siauros ir taip užstatytos, kad du stambesnio sudėjimo žmonės vargiai prasilenktų. Beveik visų mažų namukų langinės atviros smalsiems turistams.

"Pasižiūrėkite, kaip susilenkus reikia vaikščioti", – gidė atkreipia dėmesį į vieną langą, už kurio – prie viryklės palinkęs bohemiškos išvaizdos vyriškis. Tie žmonės, dažniausiai menininkai, ne pačius patogiausius, bet jaukius butus senamiestyje nuomojasi už kelis tūkstančius eurų per mėnesį, o kadaise tai buvo vienas vargingiausių kvartalų mieste.

Šniūro centre stūkso kažkada pranciškonams priklausiusi gotikinė Šv.Jono bažnyčia. Pagal šio ordino taisykles, bažnyčia neturi bokšto.

Miesto centre – maudynės

Tarp spalvingų XV-XVI a. namukų – ir mažiausias pasaulyje viešbutis, vadinamieji Vestuvių namai. Senovėje į juos, kaip pasakojo gidė, iš apylinkių suvažiuodavo jaunavedžiai – legenda byloja, kad naktį būtent šioje vietoje praleidę ir ryte susituokę poros gyvens ilgai ir laimingai.

Viduramžių paslaptis saugo ir fontano pursluose besimaudančių pirtininkų skulptūra. Ji – Šniūro gatvės pabaigoje. Anuomet Šniūro rajonas garsėjo savo pirtimis, pirmosiomis mieste ir tikriausiai vienomis iš pirmųjų šalyje.

"Pirtyse žmonės ne tik prausdavosi, – suintriguoja Eva. – Jie anuomet nebuvo pernelyg drovūs, prausdavosi bendruose kambariuose, o kai kur buvo įrengti ir privatūs kambariukai dviems".

Atidžiau pasižiūrėjusi į apkūnių vyro ir moters maudynes vaizduojančią skulptūrą pastebėjau ir trečią žmogų – toks, anot Evos, buvęs skulptoriaus sumanymas.

Pakrantėje – pirklių trobos

Norint aplankyti visus Brėmene esančius muziejus reikėtų mažiausiai trijų dienų. Amatų gatvės meno kūrinių kolekcija su pirmuoju muziejumi, skirtu dailininkei Paulai Modersohn-Becker, Užjūrio, Skulptūrų muziejus, Visatos centras – brėmeniečiai didžiuojasi sukauptais meno kūriniais.

Tiesa, daugiausia turistų sutraukia Vėzerio pilies moderniojo meno muziejus, kuriame eksponuojami tarptautiniai šiuolaikiniai privačių kolekcionierių meno kūriniai.

Pasižymėjusi žemėlapyje muziejaus vietą nuo senamiesčio kulniavau Vėzerio upės pakrante, nustatyta senoviniais pirklių namais. Būdami turtingi, pirkliai tuo pačiu buvo ir labai praktiški: savo būstus jie statydavo ant upės kranto. Tai dažniausiai būdavo trijų aukštų namai: pirmame aukšte įrengdavo kontorą, antrame – svetainę bei gyvenamuosius kambarius, viršutinis aukštas buvo skirtas sandėliams. Juose pirkliai saugodavo prekes, kurias iš laivų iškraudavo ir pakeldavo specialiais mechanizmais. Jie ir dabar kyšo iš namų pastogių.

Vulgaraus meno kolekcijos

Kitapus Vėzerio – restoranų ir barų po atviru dangumi grandinė, kur vienu metu gali susėsti apie 2 tūkst. žmonių.

"Ar pasirengusi pamatyti net labai šokiruojančių paveikslų ir meno kūrinių?", – šypsodamasis pasitiko vienas seniausių Vėzerio muziejaus darbuotojų Dietrich Reusche. Vedžiodamas po įvairiausių stilių, amžiaus ir tautybių kūrėjų sales, apie vienus kūrinius jis pasakojo nenustodamas, prie kitų nurausdavo. Prisipažinsiu, į kai kuriuos meno kūrinius žiūrėti nebuvo malonu, ypač tuos, kuriuose išniekintas žmogaus kūnas.

Beje, man didžiausią įspūdį paliko viena seniausių mieste Böttcherstrasse gatvė. Kadaise čia gyveno pirkliai ir amatininkai, o 1926 metais turtingas kavos pirklys Ludwigas Roselius rekonstravo gatvę ir jos pastatus Art Deco stiliumi. Karštai susižavėjęs dailininkės Paulos Modersohn-Becker kūryba, viename gražiausių gatvės pastatų jis įkūrė tapytojai muziejų. Tai yra pirmasis muziejus kada nors atidarytas moteriai.