Per beveik 50 metų trunkančią karjerą I.Huppert sukūrė virš 100 vaidmenų kine ir kartą – už vaidmenį filme „Ji“ buvo nominuota „Oskarui“.

Naujausiame komiškame vaidybiniame filme „Dilerė“ (angl. „Mama Weed“) I.Huppert vaidina prancūzų ir arabų kalbų vertėją Patiencę Portefeux, kurios kasdienis darbas klausytis slapta įrašomų narkotikų platintojų pokalbių, o išgirdus svarbią informaciją, ją perduoti teisėsaugai. Paradoksalu, tačiau vieną dieną ši moteris daugiakultūriškumu garsėjančiame Paryžiaus Belvilio rajone pati pradeda prekiauti narkotikais, vertėjos darbas tam itin praverčia. Apie šį projektą, sukurtą pagal populiarų prancūzų rašytojos Hannelore Cayre romaną, Paryžiuje kalbėjausi su aktore ir filmo autoriumi Jeanu-Pauliu Salomé.

– Isabelle, specialiai šiam vaidmeniui jums teko mokytis arabų kalbos. Kaip sekėsi?

Isabellė Huppert (I.H.): Arabų kalbos mokiausi kartu su mokytoju. Darbo buvo nemažai, nes ši kalba man visiškai nepažįstama. Visa tai, ką išmokau, jau pamiršau!

Jeanas-Paulis Salomé (J.-P.S.): Ruošdamasi vaidmeniui Isabelle visuomet labai stengiasi. Žinojau, kad, prasidėjus filmavimams, nereikės dubliuoti ar imtis kitų panašių priemonių. Kai ji pasako, kad padarys, visuomet ir padaro. Kasdien mane informuodavo apie savo progresą. Sakinys po sakinio, lėtai ir įprastu greičiu ji praktikuodavosi iš savo telefono, kuriame buvo visi dialogai.

– Kalbos mokymąsi ar bet kurią kitą naują veiklą, kurios reikia imtis dėl vaidmens, laikote iššūkiu?

I.H.: Žinoma, tačiau tai – tikrai ne pasaulio pabaiga. Juk į personažą nesigilinu dvejus metus. Svarbu, kad atrodytų įtikinamai. Kiekvienam vaidmeniui privalai mokytis ir kaip įmanoma greičiau, tačiau nevadinčiau to iššūkiu, šis žodis per stiprus.

– Jeanai-Pauli, kaip jums kilo idėja, kad arabų kalbos vertėją vaidins būtent I.Huppert?

J.-P.S.: Man labai patiko knyga – su humoru papasakota istorija, trilerio elementai, tai, kas joje atskleidžiama apie šiandienos prancūzų visuomenę. Galų gale ir pagrindinės veikėjos portretas. Iškart pagalvojau apie Isabellę. Įsivaizdavau ją kalbančią arabiškai.

– Kodėl sutikote vaidinti šiame projekte?

I.H.: Skaičiau prieš trejus ar ketverius metus pasirodžiusią H.Cayre knygą, man ji patiko. Kūrinys buvo palankiai įvertintas, autorė už jį gavo literatūrinį prizą. Rašytojai pavyko sukurti puikų ir šmaikštų moters portretą. Nors istorija išgalvota ir skamba ne visai įtikinamai – moterų, kurios pasielgtų taip, kaip mano personažė, reta, tačiau knygoje visa tai atrodo tikroviškai. H.Cayre pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp kažko labai tikro ir išgalvoto, ir tai šį kūrinį paverčia šiuolaikišku.

J.-P.S.: Kūrinys originalus ir turi stiprų ryšį su tikrove. Jo autorė H.Cayre yra advokatė, todėl knygoje sugulė jos patirtis ir tikri įvykiai. Pamaniau, kad šis kūrinys gali būti tinkamas pagrindas parodyti vieną šiandienio Paryžiaus pusę.

– Ar H.Cayre kūrinys buvo vienintelis jūsų šaltinis kuriant šį filmą? Ar suprasti narkotikų platinimo schemas ir jose dalyvaujančius žmones jums pakako knygos?

J.-P.S.: Šis filmas ne apie narkotikų platinimą. Moters portretas yra esminė pasakojimo dalis. Taigi mums visiškai užteko to, kas buvo knygoje. Vis dėlto papildomai susitikome su teisėsaugos institucijų narkotikų platinimo skyriaus darbuotojais, taip pat su teisės srities vertėjais. Dauguma jų – moterys. Jos mums paaiškino apie pokalbių klausymąsi ir laisvai samdomų vertėjų darbo specifiką, kasdienybę.

Kartą H.Cayre mane nusivedė į teismo rūmus, kuriuose nagrinėjami prekybos narkotikais atvejai. Ten būdamas sutikau daug jaunuolių – prekyboje narkotikais dominuoja įvairių tautybių vyrai – iš Afrikos šalių, arabų kraštų, Kinijos ir kitur. Filme pagrindinė veikėja dirba arabų skyriuje, dėl šios priežasties ši kalba vartojama filme.

– Jūsų personažė atrodo abejinga pavojui. O gal tai tik išsigandusios Patience šarvas?

I.H.: Taip, be abejonės. Patience daugelį dalykų daro to net nežinodama. Manau, tai labai artima tikram gyvenimui. Fikcijoje esame linkę duoti išankstinius to žmogaus elgesio paaiškinimus. Tikrame gyvenime daugelį dalykų padarome instinktyviai, vadovaudamiesi intuicija, net nežinodami, kad galime tai padaryti. Tik vėliau supratę, kas įvyko, priskiriame sau tam tikras savybes.

Patience asmenybę pristato įvykiai, bet ne praeitis. Iš pradžių ją matome tarsi baltą drobę, o po kiek laiko ji tampa anarchiste, drąsia ir amoralia asmenybe. Tai labai įdomi prieiga prie personažo.

– Esate viena žinomiausių savo kartos prancūzų aktorių. Ne kartą vaidinote bebaimes, narsias moteris. Ar gyvenime tokia ir esate? Ar išdrįstumėte pasielgti taip, kaip jūsų personažė šiame filme?

I.H.: Nesu labai drąsi. Savo drąsą dažniausiai pastebiu po to, kai kažką padarau. Nesakau sau, kad štai dabar pasielgsiu politiškai ar pan. Taip nebūna. Atsidūrusi tam tikroje situacijoje elgiuosi instinktyviai, vadovaujuosi intuicija. Tad nemanau, kad esu labai drąsi. Sakyčiau, kad esu tokia kaip ir visi.

– Tačiau nepabijojote filmuotis Briliante Mendozos filme „Belaisvė“, kuris buvo filmuojamas Filipinuose. Pamenate?

I.H.: Tai buvo pavojinga! Kai nufilmuojama paskutinė scena, per minutę permąstau visą filmą ir ne kartą supratau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu to padaryti dar kartą. Ypač Filipinų atveju. Žiūrėdama filmą svarsčiau, kaip aš tai padariau? Vaikščiojau džiunglėse, apsupta visokiausių vabzdžių, gyvačių ir t.t... Bet aš tai padariau. Padariau, nes pasitikėjau projektu, režisieriumi.

– „Dilerę“ galima vadinti komedija, filmas buvo pristatytas  Huezo Alpių komedijų festivalyje. Kodėl komiškuose filmuose jus pamatyti galima labai retai?

I.H.: Anksčiau esu vaidinusi komedijose. Klausiate, kodėl? Galbūt dėl to, kad sukurti gerą komediją sudėtinga, reikia įgūdžių. Vis dėlto vaidinti komedijoje man – ne problema.

Paprastai sau įsivardiju, kad vaidinu filme. O juose būna visko – ir komiškumo, ir tragiškų momentų. Net ir dabar nesakyčiau, kad vaidinau komedijoje, nes šis filmas nėra tik komedija. Man žanras nesvarbus. Nebent reikėtų verkti dvi valandas…