Išskirtinis laikotarpis

E.Mildažytė "Kauno dienai" teigė, kad mintis nufilmuoti Lietuvą kilo klausant popiežiaus kalbos "Urbi et orbi" (popiežiaus sveikinimas "Miestui ir pasauliui", tradiciškai sakomas du kartus per metus – šv.Velykų ir šv.Kalėdų proga iš Šv.Petro Bazilikos Romoje – red. past.), kurioje jis pasakė, kad tokia Didžioji savaitė prieš Velykas – pirmą kartą per 2020 metų.

"Tada ir pagalvojau, kad tai – išskirtinis laikotarpis, – sako žurnalistė. – Šios dienos, kaip ir Baltijos kelias, Sausio 13-oji, išliks visų žmonių atmintyje, nes tokios patirtys vienaip ar kitaip paliečia absoliučiai visus. Vieni pyksta, kiti džiaugiasi, vieni gal daugiau su savais pabūna, kiti keikia, bet tai yra bendra viso pasaulio žmonių patirtis. Todėl pagalvojau, kad reikia visa tai fiksuoti. Pasikalbėjau su LRT vadovybe, jie sutiko."

Kūrybinės grupės tikslas buvo Didžiąją savaitę pervažiuoti per visus penkis Lietuvos regionus ir fiksuoti, ką žmonės mano, kaip jie jaučiasi, ką jie veikia, nes, anot žurnalistės, negandos praeina, o tai, kas yra užfiksuota, lieka atmintyje visiems laikams.

"Lietuvą pamatėme labai įvairią, – sako Edita. – Iš tiesų noriu pasakyti, kad esame nuostabi tauta. Žmonės drausmingi, supranta, ką daro, supranta, kas yra absurdas, kur baigiasi tas absurdas, supranta, kada reikia pasaugoti kitą, supranta, kai kažkas yra daroma kvailai. Žmonės išmintingi, jie viską supranta, jiems viskas yra daug aiškiau, nei mes kartais įsivaizduojame. Ir visai nesvarbu, kur jie gyvena – gūdžiame kaime ar sostinėje. Gūdžiame kaime, žinote, kiek šviesių žmonių yra? Manau, dauguma net neįsivaizduoja."

Karantininė Lietuva

Per Didžiąją savaitę, pasak E.Mildažytės, filmo kūrėjai pamatė daug šviesių dalykų, sutiko daugybę įdomių žmonių. Dargužiuose, pavyzdžiui, pakalbino Robertą, kuri buvo banko analitikė, dabar – sūrių pardavėja, dviejų vaikų mama. Ji atpylė tokį pamokslą, kad ir iš profesionalų retai išgirsi.

Kalbino grįžusius iš užsienio įvairiausius darbus dirbusius lietuvius, sportininkus, kurių karjera tapo miglota. Zervynose teko filmuoti pasikabinus mikrofoną ant karties, kad užfiksuotų, kaip dzūkės dažo kiaušinius, pasakoja apie Velykų papročius. Pakalbino bitininkų, žirgų augintojų, tolimųjų reisų vairuotojų – nuo olandų iki lietuvių. Sutiko gausybę žvejų Rusnėje. Ant Rambyno kalno rado besikarantinuojantį kapitoną, kuris plaukiojo maršrutu Marselis–Tunisas, o dabar negali dirbti.

Kalbino studentus, kurie išgyvena, kad nedėvės togos per išleistuves. Kalbėjosi su mokytojais, kuriems tenka vaikus nuotoliniu būdu mokyti, – kaip jie tvarkosi. Keturvalakių mokyklos direktorė sakė: "Nelengva, bet ką? Va, gandrai šalia mokyklos gyvena. Nuvažiuoju, nufotografuoju ir įkeliu į internetą tuos gandrus, nes visiems, pasirodo, jų labai reikia."

Buvo verslininkų, kurie pyko ant valdžios dėl taikomų apribojimų. Bet buvo ir tokių, kurie prisitaikė. Kaimo turizmo sodybų šeimininkai piktinosi, kad jie dar turi primokėti savo darbuotojams 10 proc. atlyginimo, nors patys negauna jokių pajamų. Panevėžyje kalbino verslininką Sergejų, kurio įmonė veikia Lietuvoje, Sakartvele ir Baltarusijoje, – jis puikiai palygino, kas vyksta kiekvienoje iš šalių. Štai ir panorama vieno žmogaus akimis.

Profesionalai: karantininę Lietuvą filmavusi kūrybinė grupė buvo tinkamai pasirengusi darbui.

Kiekvienam – savi rūpesčiai

Sunkiausia, anot E.Mildažytės, buvo pakalbinti ūkininkus, nes jiems dabar pats darbymetis, – sakė, baisiai sausa dirva, reikia greitai pilti sėklas, tad neturi nė minutės su kažkuo kalbėtis. Vieną ūkininką pavyko pagauti atvažiuojantį į kiemą jau po sėjos. Sakė: "Žinai, čia tau koronė svarbi, o man – sėja. Nuo koronės miršta kas dešimtas ar kas dvidešimtas, o nuo bado, žinok, gali numirti kiekvienas."

Buvo sustabdę filmavimo grupę ir policijos patruliai Velykų savaitgalį – nenorėjo praleisti į Elektrėnus, kur komanda planavo filmuoti. Televizininkai neprieštaravo, sakė – mums visaip gerai: neleisite, tai neleisite, o leisite, tai leisite. Policininkai juos praleido, tik liepė filmuoti saugiai. Sako, pajuto pagarbą tiems pareigūnams, kurie tikrai deramai dirba savo darbą.

"Galiu pasakyti, kad tie mūsų Lietuvos žmonės yra spalvingi, labai gražūs ir labai išmintingi. Tiesa, pamatėme ir įsitikinome, kad Vilnius ir Lietuva per karantiną visiškai skirtingi. Čia žmonės gyvena tame savo informaciniame burbule, gąsdinasi, bauginasi. O provincijoje žmonės gyvena savo gyvenimą, pripažįsta dalykus, kurie yra įvykę, nesielgia bravūriškai", – įspūdžiais dalijasi E.Mildažytė.

Kita vertus, anot jos, virusas tikrai yra pavojingiausias tankiausiai gyvenamose vietose, tai yra miestuose, kur yra didelis gyventojų tankumas. Tačiau vis tiek, pavyzdžiui, Skaudvilėje, Plateliuose, Žeimelyje ar dar kur nors vaikšto žmonės su kaukėmis, nors ten vos vieną kitą žmogų sutinki. Ne vienas sutiktas pripažino, kad kaukę dėvi ne dėl to, kad bijo, o iš pagarbos tėvams, artimiesiems, kaimynams. Tie, kurie gyvena kažkur atokiau nuo kitų, tikrai nejaučia jokios baimės, o apie tai, kas vyksta, žino tik iš televizijos.

Tiesa, buvo ir tokių, kurie pripažino, kad bijo. Pavyzdžiui, Marijampolėje, kur tuo metu buvo protrūkis, kūrybinė grupė sąmoningai kalbino Trečiojo amžiaus universiteto senjorus. Jie tikrai nebuvo ramūs, tikrai sėdi namuose užsidarę, tikrai vaikai jiems nuperka ir atneša maisto. Jiems ta susiklosčiusi situacija visai nejuokinga.

"Gal ir gerai – mažesnė rizika, kad užsikrės, – sako E.Mildažytė. – Aš galvoju, jog šitas virusas parodė, kad mums senjorai reikalingi, ačiū Dievui. Nes visą laiką mes juos nurašydavome ir sakydavome, kad jie yra tik pensijų gavėjai."

Žurnalistei džiugu ir dėl to, kad tėvai pagaliau suprato, jog mokytojai yra labai reikalingi, kad jų darbas sunkus ir kad medikai yra šventi žmonės.

"Tam pačiam filmui kalbinant brolį bernardiną Evaldą, jis labai gražiai pasakė: tu žinai, esant šiai situacijai, mums irgi labai reikėjo persitvarkyti ir baigėsi visos grožybės – liko tik liūdnybės. Mūsų gyvenime nebeliko nei krikštų, nei vestuvių – liko tik Ligonių patepimas ir labai specifinės laidotuvės, – pasakoja Edita. – Bet aš esu tikra – tuoj bus ir krikštynos, ir vestuvės, nes visa tai juk niekur nedingo, tik atidėta. Gyvenimas turi tęstis."

Neįkainojama medžiaga

Žurnalistė teigia, kad jai keliauti po Lietuvą ir bendrauti su vis kitais žmonėmis buvo visai ramu – komanda apsirūpino specialiais drabužiais, kaukėmis, pirštinėmis. Didžiausia problema buvo surinkti komandą, kuri vyktų į filmavimus, nes nelabai kas tokiomis aplinkybėmis nori važiuoti – tai žmonos neleidžia, tai dar kokios priežastys. Galiausiai prie sumanymo įgyvendinimo prisijungė menotyrininkas Saulius Pilinkus ir jo brolis Ugnius Pilinkus.

Šios dienos, kaip ir Baltijos kelias, Sausio 13-oji, išliks visų žmonių atmintyje, nes tokios patirtys vienaip ar kitaip paliečia absoliučiai visus.

"Tokius štai savus žmones gali prisikalbinti, nes jeigu sugalvojome, kad reikia daryti, tai reikia ir daryti. Manau, kad tai yra labai originali ir vertinga medžiaga, kurios niekada jau nepakartosi. O jeigu susirgsime, tai pasirgsime – ką darysi", – suvokia realybę E.Mildažytė.

Kada filmas išvys dienos šviesą? "Aš maniau, kad turėtų išvysti dar nepasibaigus karantinui, – viliasi žurnalistė. – Tačiau pasikalbėjome su LRT programų direktoriumi, tai jis sakė, kad tada, kai ta koronė jau bus likusi tik prisiminimuose. Bet kuriuo atveju, kadangi tai yra visų žmonių patirtis, tai ta medžiaga yra universali, ji yra neįkainojama, ji tiesiog yra ir bus."

Gyvenimas atsijoja

E.Mildažytės vedamos ir prodiusuojamos televizijos laidos, laimė, buvo nufilmuotos jau anksčiau. Kai kurias jų dabar reikia tik papildyti ar pabaigti. Pavyzdžiui, Atvelykio laidai apie koplyčias laidos kūrėjai buvo aplėkę visas tas koplyčias ir nusifilmavę jau labai seniai – trūko tik vieno interviu ir vienos koplyčios. Tad kūrybinė grupė nuvažiavo ir nufilmavo per atstumą, su ilgais mikrofonais, pasikalbino žmones tiesiog lauke. Iki gegužės mėnesio, kai baigsis televizijos sezonas, laidų turėtų pakakti.

"Mes tiesiog norime tvarkingai pabaigti sezoną, nes pirmiausia tai, neslėpkime, yra lėšos, kurias mes užsidirbame iki gegužės, nes po to mums visiems – prodiuseriams – reikia išgyventi alkaną vasarą ir mes nežinome, ar toliau turėsime sutartis ar neturėsime, – sako televizininkė. – Kitas dalykas – nėra tokių labai objektyvių priežasčių, kodėl mums reikėtų sustoti, nes jeigu statybininkai, vairuotojai, pardavėjai dirba, tai ir mes galime dirbti savo darbą. Jeigu tu ant terasos pasikalbini žmogų išlaikydamas 2 m atstumą, tai kas dėl to atsitinka? Nieko. O montuojame ir visa kita darome nuotoliniu būdu. Ir pasižiūrėkite, kaip dabar atrodo siužetai, – visi nufilmuoti tujų fone, nes visi su visais kalbasi lauke. Anksčiau galvodavome apie visokius interjerus, kaip juos priderinti prie temos, o dabar viso to nebeliko."

Vis dėlto, jos manymu, ne be reikalo kūrybininkai plėšydavosi. Šiandienė situacija labai gerai išryškino, kas yra influenceriai, niekalų tauškėjai, ir kas yra to turinio, kurio poreikį žmonės jaučia, kūrėjai. Pelai nuo grūdų labai gerai atsisijoja.