Garsi flamenko atlikėja ispanė Maria Pages sako, kad flamenkas yra kaip gyvenimas. Flamenkas kalba apie meilę, aistrą, skausmą, nesėkmes, malonų žvilgsnį, prisilietimą. „Aš kuriu šokį, nes visada jutau švelnią ranką, man glostančią plaukus“, – sparnuotai kalba M.Pages.

Jos šokiu galės pasigėrėti ir Lietuvos žiūrovai. Gruodžio 7-ąją Kaune, „Žalgirio“ arenoje, M.Page pristatys pasaulinę premjerą – šokio spektaklį „Flamenco en movimiento“.

Daug po pasaulį gastroliuojanti artistė surado laiko atsakyti į „Kauno dienos“ klausimus.

– Maria, ar šis spektaklis turi siužetą – kaip romanas ar apsakymas? Apie ką jis – apie meilę?

– Tai yra beveik dieviškos lengvos meilės istorija.

– Sakoma, kad argentinietiško tango šokėjas turi būti tris kartus patyręs nelaimingą meilę, tik tada sugebės perteikti to šokio dvasią. Gal ir flamenko atlikėjams galioja ta pati nerašyta taisyklė?

– Flamenkas iš esmės yra gyvenimo išraiška, o gyvenime būna ir džiaugsmo, ir liūdesio akimirkų. Flamenkas, kaip menas, perteikia visas aistras ir visas temas, kurios jaudina žmogų: gyvenimą, meilę, mirtį, meilės pabaigą, Dievą.

– Gal tai patyrėte savo kailiu, gal šokti sekasi geriau, kai mylimasis palieka ar pati jį paliekate, žodžiu, kai amžiams išsiskiriate su žmogumi, kurį dar vakar mylėjote?

– Nuo tos akimirkos, kai aš, kaip choreografė ir šokėja, pradedu galvoti apie kokį nors projektą, meilė yra jo atraminė ašis, be jos niekas neįmanoma, ji yra įkvėpimo šaltinis.

Aišku, meilė, kuri yra įkvėpimo pagrindas, – sudėtinga, nes į jos sąvoką įeina ir meilės pabaiga, baimė, kad tave paliks, džiaugsmas artimo žmogaus kompanija. Visa tai skatina mūsų vaizduotę, kai esame įsimylėję ir kai jaučiamės įkvėpti kurti. Flamenkas yra gyvenimas. Juo kalbama apie gyvenimą, aistrą, skausmą, nesėkmes, malonų žvilgsnį, prisilietimą. Aš kuriu šokį, nes visada jutau švelnią ranką, man glostančią plaukus.

– Ispanijoje vaikštant po Granadą ekskursijų vadovai turistams aiškina, kad būtent čia, Sacro Monte urvuose, kur gyveno čigonai, atsirado flamenkas. Esą jį šokdavo per čigonų vestuves. Tai kodėl flamenkas toks liūdnas lyg širdį veriantis skausmas?

– Aš esu iš Sevilijos, mano gyvenimas paženklintas Giraldos katedros, Alkazaro rūmų, žydinčių apelsinmedžių ir tų žiedų kvapo. Flamenkas turi kažką magiško, jis yra kaip religija, besistengianti suvienyti žmones per ką nors aukštesnio, kas panašu į dievišką grožį. Flamenke liūdesys nėra liūdesys, tai yra labiau melancholija, kuri mus paverčia žmogiškesniais, artimesniais meilei ir norui gyventi. Flamenkas yra gražus kaip Granada, Sevilija ar Kordoba.

– Flamenkas kilo iš arabų, Andalūzijos ispanų, žydų ir čigonų kultūrų sąveikos. Ką iš kurios kultūros jis pasisavino? Gitarą ir skausmą – iš čigonų? O ką iš arabų? Andalūzijos ispanų? Žydų?

– Taip, flamenkas tikrai yra daugelio kultūrų mišinys. Šis menas yra atviras, svetingas, jame sugyvena skirtingi sąskambiai ir ritmai. Visi jie, gerbiant kiekvieno išskirtinumą, sudaro nuostabųjį flamenką. Bet flamenkas nėra uždaras, jis ir toliau minta kitomis kultūromis. Lietuviški ritmai, balsai taip pat galėtų rasti savo vietą flamenke.

– Jūs – šio spektaklio choreografė ir pagrindinė šokėja. Turbūt nelengva viską sustyguoti, sužiūrėti ir būti scenoje? Kaip nusiteikusi einate į sceną – gal sukalbate maldą, gal savo protėvių prašote stiprybės ir palaikymo?

– Kaip minėjau, flamenko šokis turi daug ritualų, nes juo siekiama žmonių vienybės ir užuojautos. Visi mūsų kolektyvo žmonės – šokėjai, muzikantai, techninis personalas – stengiasi visų pirma užmegzti dvasinį ryšį su žiūrovais. Galutinė emocija, jausmas, kuris mūs sutelkia į estetinį šokio grožį, muzikos ritmus ir dainininkų balsus, kyla iš pirmosios žmogiškosios religinės emocijos. Mozė, Kristus, Mahometas gynė šį universalų žmogiškojo bendrumo jausmą. Todėl aš atsiduodu Dievui, visatos Dievui.

– Gimėte flamenko tėvynėje Andalūzijoje, Sevilijos mieste. Turbūt tas šokis su motinos pienu jums įaugo į kraują nuo vaikystės? Ar jį šokdavo tėvai, seneliai, tetos ir dėdės, kaimynai?

– Andalūzija yra kilusi iš multikultūrinės žemės. Žemės, kurioje klestėjo kūryba, ir flamenkas yra šios turtingos tūkstantmetės kultūros dalis. Mano tėvai nedainuoja ir nešoka flamenko, bet, kadangi yra kilę iš Andalūzijos, vis dėlto yra laikomi tos kultūros dalimi.

– Ar flamenkas gali būti ir linksmas?

– Flamenkas yra tikras džiaugsmas.

– Profesionalios flamenko šokėjos karjerą pradėjote Antonio Gadeso trupėje. Kodėl nuo jo atsiskyrėte ir įkūrėte nuosavą trupę „The Maria‘ Pages‘ Company“? Juk administracinis darbas trukdo kūrybai.

– Iš savo mokytojo A.Gadeso išmokau, kad, be bendruomenės, be grupės, individualus išskirtinumas yra nieko vertas. Kūrybiškumas, talentas, jei neatsižvelgiama į kūrybinį procesą, būtų nevertingas dvasiškai, emociškai.

– Ar jūs tik dirbate ir dirbate? Ar žinote, ką reiškia puikų vakarą pačiame Madrido centre sėdėti restorano terasoje su draugais, mėgautis puikia vakariene ir viską pasaulyje užmiršti?

– Aš esu gana asketiška. Turiu draugų, nors su nedaugeliu dalijuosi savo asmeniniais išgyvenimais. Man labiau patinka valgyti namuose, dievinu maisto gaminimą. Kadangi visada keliauju po pasaulį su savo pasirodymais, kai esu namuose su šeima, man patinka paskęsti virtuvėje ir palepinti mylimus žmones.

– Kaip prisižiūrite: ar laikotės dietos, anksti einate miegoti, lankotės grožio salonuose ir SPA?

– Neturiu jokios savo geros fizinės būklės paslapties, šoku daugybę valandų per dieną nuo ketverių metų.

– Ar dažnai parvažiuojate į gimtąją Seviliją? Ar mėgstate nueiti į puikiąją jos Katedrą?

– Kai esu Sevilijoje, man labai patinka eiti į Katedrą su tėvais, patinka šv.Velykos ir jų procesijos.

– Už savo šokį pelnėte daugybę apdovanojimų. Ką jie jums reiškia?

– Apdovanojimai svarbūs tik tam, kad primintų mūsų egzistavimą ir tai, kad, norint pasiekti pripažinimą, reikia įdėti daug darbo.

– Koks pagrindinis jūsų principas, geležinė taisyklė, kurios gyvenime laikotės ir negalite sulaužyti?

– Gyvenimas yra atsakingas darbas. Visą laiką bandome savo sąžinę ir atsakomybę tuo, ką darome ir kaip elgiamės.