Žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas, o dabar jau ir užkietėjęs oreivis Giedrius Leškevičius įsitikinęs, kad gyvenime viskas ateina savaime. Ir pabrėžia, kad svarbiausia yra pakankamai norėti, tada viskam atsiras ir galimybių.

Mokykloje jis, priešingai nei dauguma berniukų, nesvajojo tapti kosmonautu. Nesvajojo būti ir garsiu, populiariu muzikantu, nors jau nuo vaikystės grojo Pivašiūnų kapeloje. Bet sakė visada žinojęs, svajojęs, kad skraidys, tik nežinojo kuo. Atrodo, pats gyvenimas atvedė žinomą televizijos laidų vedėją, neseniai atšventusį 32-ąjį gimtadienį, į oreivystę. Dabar ji užima daugiausia jo laiko, bet Giedrius teigė nepamirštantis ir kitų įsipareigojimų, pomėgių, bei, žinoma, šeimos – žmonos Ginos ir sūnelio Fausto, nors šiuo metu, kaip pats sakė, šeima kenčia labiausiai. Apie gyvenimą, sceną, muziką, televiziją, oreivystę ir kitus dalykus G.Leškevičius papasakojo "Vilniaus dienai".

– Giedriau, scenoje jūs – nuo vaikystės. Kaip joje atsiradote?

– Mano tėtis muzikuoja – groja armonika – nuo pat jaunystės, jau daugiau kaip trisdešimt metų groja Pivašiūnų kapeloje. Aš prie jos prisijungiau būdamas ketverių. Taigi jau dvidešimt aštunti metai. Galima sakyti, kad jis ir atsivedė mane į sceną. Mano abu tėvai mokytojai ir abu dainingi. Negaliu pasakyti, kad buvau didelis muzikantas, niekada toks nebuvau. Bet visada mėgėjiškai grojau. Tas mėgėjiškai turbūt nuo žodžio "mėgti". Aš tikrai mėgau muziką ir dabar mėgstu, nuo jos nesu atitrūkęs.

– Kuo svajojote tapti mokykloje?

– Tais laikais, kai buvo užvesta didžiulė propagandos mašina, visi berniukai svajojo tapti kosmonautais. Aš juo tapti nesvajojau niekad. Bet žinojau, svajojau, kad skraidysiu, tik nežinojau kuo. Na, dabar skraidau oro balionais (šypsosi). O kai reikėjo pasirinkti profesiją, tikriausiai nuo dešimtos klasės žinojau, kad stosiu į žurnalistiką. Pavyko.

– Kodėl traukė žiniasklaida? Svajojote apie televiziją?

– Patekti į televiziją niekada nesvajojau. Ir patekau ten visiškai atsitiktinai. Visada sakydavau: "Ne mano snukeliui į teliką." Visuomet norėjau dirbti radijuje. Kai stojau į žurnalistiką, rinkausi radijo specializaciją. Vienas mano dėstytojų buvo Rytis Juozapavičius. Jis kviesdavosi į savo televizijos laidą "Paskutinė kryžkelė". Kartą toje laidoje kaip studentas, studijos svečias, pareplikavau. Po tos replikos į Žurnalistikos institutą paskambino Audrė Kudabienė ir pasakė, kad ieško tokių žmonių, kurie gali ką nors drąsiau pasakyti. Taigi būdamas studenčiokas atsidūriau vienoje populiariausių laidų, paskui perėjau į kitą, į trečią. Tiesą sakant, nė vienoje vietoje darbo neieškojau, vis pakviesdavo.

Praėjusiais metais teko vesti laidą "Pasaulis X". Buvau tik jos vedėjas, nerengiau pačios laidos. Galiu pasakyti, kad tai, ką darėme, man buvo visiškai nauja ir nesijaučiau toje sferoje stiprus. To, ko negaliu padaryti maksimaliai, stipriai ir gerai, stengiuosi nedaryti.

– Taigi šiuo metu televizija likusi šone, nes naujajame sezone ekranuose jūsų nematysime?

– Taip, tiesa. Buvo pora pasiūlymų, bet, žinote, labai nesupyksiu, kai man reikės lapkritį paatostogauti. Tai bus pirmos tikros atostogos po daugelio metų. Žinoma, į televiziją niekada nespjoviau ir nespjausiu, ji – mano mama gimdytoja. Kas žinotų apie tokį Giedrių Leškevičių, jei ne ji. Nors sunku pasakyti. Stengiuosi savo gyvenimą planuoti tiek, kiek man užtenka išgyventi. Niekada neplanuoju didelių, svarbių pokyčių, nes jie ateina savaime.

– Atėjo televizija, taip pat atėjo ir oreivystė?

– Taip, ji irgi atėjo netikėtai, bet turbūt lauktai. Mano vienas bičiulis prieš keliolika metų tapo oro balionų komandos nariu, paskui pats tapo pilotu. Vis kviesdavo prisijungti. Paskui atsirado ir kitas bičiulis, kuris priklausė oreivystės komandai. Vėliau susipažinau dar su keliais žmonėmis ir galvojau: "Visi toje oreivystėje, kada nors eisiu pabandyti." 2007 m. balandį atėjau, tais metais sudalyvavau apie 80-yje skrydžių, kitais metais buvo gal 110 ar 111. Paskui gavau licenciją ir pradėjau pats skraidyti. Jau penkeri metai, kai skraidau pats.

– Kas žavi oreivystėje?

– O jūs niekada neskridote? (šypsosi). Negaliu to papasakoti. Oreivystė žavi tuo, kad čia viskas kitaip. Įlipi į krepšį, ir viskas yra kitaip. Tai pakeičia tavo būvį, tai valandai, kol esi krepšyje, laikas tarsi sustoja, atsirandi kitoje dimensijoje. Nieko nelieka ant žemės. Esi tu, oro balionas, dangus, laukų platybės. Tiesiog tai gražu, be galo. Bet ne vien tai.

– O laisvės pojūtis būnant ten, danguje?

– Nežinau, kaip pasakyti, niekada nesijaučiau suvaržytas.

– Tai oreivystė yra jūsų pomėgis ir darbas viename?

– Paversk pomėgį darbu ir niekada nereikės dirbti. Be galo mėgstu skraidyti. Sunkiausias čia yra organizacinis darbas – surinkti keleivių, pilotų, kiti dalykai. Dabar oreivystė suvalgo daugiausia mano laiko, pastangų, kartais – ir nervų.

– Kokių dar turite pomėgių?

– Mano taisyklė: viską reikia išbandyti, kad atsirinktum, kas yra tavo. Jei liktų laiko, grįžčiau į kartodromą, prieš keletą metų daug važinėjau gokartais. Kažkada bičiulis buvo išsitempęs pažvejoti, dabar jau keletą metų meškerė stovi nejudinama. Visai nulėkčiau ir pažvejoti. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, net jei prie jūros nuvažiuojame, pasiimu aitvarą.

– Papasakokite apie kitą savo pomėgį – muzikos grupę "Joke" (pokštas, juokas – angl., red. past.). Kaip tik dabar įrašinėjate kompaktinę plokštelę, tiesa? Kada ji pasirodys?

– Na, čia toks juokas, džioukas, išėjo (juokiasi).

– Suprantu, kad tai, kaip ir visi kiti dalykai jūsų gyvenime, atėjo savaime?

– Aha, visiškai netyčia (šypsosi). Kažkada su bičiuliu Antanu Čečkausku – jis yra mūsų gitaristas ir vokalistas – suėjome, sakom, abu grojam gitara, gal ką nors pabandom kartu pagroti. Ir šis tas pradėjo lipdytis, toks juokelis išėjo. Niekada nesiekėme groti labai rimtai. Bet taip nutiko, kad šiemet dalyvavome trijuose tikriausiai didžiausiuose jaunų grupių konkursuose. Vieną jų – "Broadway Star" – laimėjome. Muzikos klube "Tamsta" vykusiame konkurse "Garažas" gavome vieną didžiausių prizų – albumo įrašymą 2 tūkst. tiražu, tai ir darome. Jei viskas bus gerai, apie Kalėdas, Naujuosius metus gal jau ir albumas pasirodys.

– Tai kitąmet gal planuojate kokį turą po Lietuvą?

– Pažiūrėsim. Mūsų muzika yra visiškai nekomercinė. Kažkas ją pavadino vestuviniu roku. Beveik ir tinkamas šis apibūdinimas. Dar vienas buvo – džiouk roko pradininkai Lietuvoje. Tikrai nesiekiame profesionalumo aukštumų, tiesiog kvailiojame, darome tai, ko, matyt, nepadarėme vaikystėje. Taip kad kalbėti apie turą ar pajamas... Tai veikiau pomėgis, kuris kol kas daugiau suvalgo, nei maitina. Tikrai nė vienas neplanuojame iš to gyventi. Na, nebent kada nors bus labai blogai, tada paversime tai kuo nors rimtu ir pradėsime bandyti iš to užsidirbti. O jeigu bus gerai, ir toliau bus džioukas (šypsosi).

– O muzikinių ambicijų apskritai turite? Dalyvavote "Žvaigždžių duetuose", Lietuvos bei Baltijos karaokės čempionatuose ir laimėjote, grojate kapeloje, turite savo grupę. Daug muzikos jūsų gyvenime.

– Jeigu jų turėčiau, pirmiausia, ką padaryčiau, – eičiau mokytis dainuoti. Žinau, kad dabar dainuodamas darau daugybę klaidų. Nors ir giria kiti, bet kartais jautiesi taip šlykščiai, nes jauti, kad buvo prastai. Bet tikriausiai tik pats tai pastebi. Žinau, su kuo tai valgoma, teko pasimokyti dalyvaujant "Žvaigždžių duetuose". Didžiulė pagarba mokytojams Irenai Novikienei, Česlovui Gabaliui, Alvydui Jegelavičiui. Negaliu sakyti, kad jie leido man suprasti, jog muzikanto kelias nėra labai jau lengvas. Ir pats visada žinojau, kad mokytis dainuoti be galo sunku, didelis fizinis darbas. Taigi pats į jokius muzikinius projektus nelendu, bet jei pakviečia, dalyvauju.

– Ką jums davė šis šou?

– Daugiausia, ką davė, tai leido pažiūrėti į save iš šono. Nusifilmuoji, o po savaitės ar dviejų tave parodo. Susiguli visos emocijos, pasižiūri į save kadre. Aišku, projektas davė ir žinomumo, kuris man dabar labai padeda vedant renginius. Televizija apskritai žmogui daug duoda. Yra periodas, kai turi dirbti savo veidui, paskui ateina momentas, kai veidas pradeda dirbti tau.

Galiu džiaugtis, kad tai jau vyksta mano gyvenime.

– Kaip pavyksta suderinti visą savo veiklą?

– Nepavyksta. Prieš keletą metų į šį klausimą atsakiau, kad viską susidėlioju: prioritetas yra šeima, tada darbas, paskui jau pomėgiai. Dabar išeina viskas beveik atvirkščiai. Pirmiausia įsipareigojimai, darbas, nes laikau save pareigingu žmogumi. Jei lieka laiko, pamuzikuoju, na, spalio 5 d. numatytas koncertas, tai negi neisi ir nerepetuosi. Ir štai šeima lieka labiausiai nuskriausta, ypač šią vasarą. Turbūt esu labai blogas tėtis ir vyras...

– Turite labai supratingą žmoną?

– Tikrai taip. Ne tai, kad supratingą, turiu auksinę žmoną. Jei reikėtų iš naujo rinktis, kitos tokios nerasčiau.

– Su muzika, dainavimu viskas aišku. Kaip šokių projektai? Ar netraukia šokti?

– Kvietė du kartus, bet žinau, kiek tai atima laiko. Niekada nemokėjau šokti, nelaikiau savęs šokėju. Pabandyti gal ir būtų smagu, bet kai pradėjau aktyviai skraidyti, o šokiams reikėjo paaukoti daug laiko ir kaip tik vasarą, atsisakiau. Mano noras skraidyti didesnis nei noras šokti.

– O teatras, kinas?

– Į serialus niekas niekada nekvietė. Kažkada man dėstytojai yra sakę, kai statėm spektaklį antikos tematika, kad gal iš manęs kas nors ir išeitų. Jei būtų tokia galimybė, gal visai mielai pamėginčiau.

– Jūs, kaip televizijos žmogus, skiriate laiko televizoriui?

– Dabar apskritai jo nematau. Dažniausiai jei jau atsisėdu prie televizoriaus, tai reiškia, kad esu toks pavargęs, jog negaliu nieko kita daryti, ir tuoj pat prie jo užmiegu. Tokių atvejų keletas buvo šią vasarą. Anksčiau buvo profesinis interesas pažiūrėti, kaip ir ką daro kolegos. Matyt, tai jau mano bėda, kad nebemoku žiūrėti televizoriaus kaip paprastas žiūrovas, nes žiūriu ir analizuoju, kaip ką padaryčiau kitaip ir pan.

– Ką mėgstate veikti, kai nusileidžia visos uždangos, išsijungia visos kameros?

– Labai sudėtingas klausimas. Kai klausia, kaip leidi laisvalaikį, tai perklausiu: "Ką tokį?" Kai negaliu veikti aktyviai, neveikiu nieko, krentu kryžium ir miegu. Šią vasarą miego buvo išvis labai mažai, bet stengdavausi prieš kiekvieną skrydį nors tris valandas numigti. Kartais tik tos trys valandos per parą ir būdavo. Žinoma, negalima leisti sau nusivaryti, stengiuosi to sau neleisti.

– Žinau, kad esate tikintis. Kai einate į sceną ar eterį, turite kokį ritualą, gal kokią maldelę sukalbate? O gal turite kokį talismaną, kurį su savimi nešiojatės?

– Na, esu normalus praktikuojantis katalikas, talismanų ir ritualų neturiu. Nešioju tai, kas man brangu, – kryželį ir Zodiako ženklą ant kaklo. Du nesuderinami dalykai. Bet tai yra man brangių žmonių dovanos, darau tai iš pagarbos jiems, o ne todėl, kad tie daiktai man yra kokie nors amuletai.

– O prietarais ar tikite?

– Neprietaringas aš žmogus. Gal tai ir yra tas momentas, kad laida ("Pasaulis X" – red. past.), kurią pernai vedžiau, kalbėjo apie prietarus, o aš jais netikiu, atsiriboju nuo tokių dalykų. Kaip ir amuletai, talismanai. Nešiojuosi su savimi kai kuriuos brangius daiktus. Pavyzdžiui, per skrydžius turiu kompasą, ant kurio dirželio esu prisisegęs Dariaus ir Girėno atvaizdą. Jų skrydis brangus visiems Lietuvos aviatoriams. Kolegos vokiečiai padovanojo savo baliono ženkliuką, nešiojuosi jį prisisegęs. Tiesiog tie daiktai atranda savo vietą, aš juos nešiojuosi, išsitraukęs prisimenu, bet tik tiek. Kai esu su uniforma, visada nešiojuosi peilį. Kartą teko jį panaudoti pagal paskirtį – nupjauti užstrigusią virvę. O šiaip prie daiktų nesu prisirišęs, aišku, būna gaila, jei ką pameti.

– Labiau esate miesto ar kaimo vaikas?

– Dangaus (juokiasi). Nejaučiu skirtumo tarp miesto ir kaimo, tik gal mieste viskas greičiau: tempas, susisiekimas. Užaugau kaime, didesnę gyvenimo dalį buvau kaimo vaikas, dabar – miesto. Tėvai gyvena kaime.

– Dažnai juos aplankote?

– Na va turiu tokį didžiulį širdies skausmą. Stengiuosi aplankyti. Dabar tėvai irgi sako, suplanuok, kad bulviakasiui grįžtum. Sakau: "Gerai, jeigu bus blogas oras, būtinai grįšiu. Nes jei geras – skraidysiu." O tada tėvai: "Jeigu bus blogas oras, tai ir bulviakasio nebus." (Šypsosi). Atsitinka ir taip, kad negaliu nuvykti ir į giminės šventes, nes jos vyksta savaitgaliais, o mano savaitgaliai dažnai užimti.

– Apžvelgiant visas jūsų veiklas, užimtumą, norisi paklausti, iš kur jums tiek įkvėpimo? Atrodo, visi turime minčių, norų, ką nors daryti, bet dažnai vis ko nors pritrūksta, nesiryžtame, nepadarome.

– Pritrūksta noro. Jei ko nors nepadarai, vadinasi, nepakankami nori. Kartais net ir tokiais atvejais, kai noras būna didesnis nei galimybės, nugali noras. Jei tik jo bus, galimybių visada atsiras (šypteli).