Kažkada Jaunimo teatre jis buvo nepakeičiamas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus artistas. Kalinys garsiajame spektaklyje „Kvadratas“, paskui – daktaras Astrovas spektaklyje „Dėdė Vania“. Tada – Nosis spektaklyje pagal Nikolajų Gogolį, vėliau – Makbetas. Šie etapiniai garsaus aktoriaus Kosto Smorigino vaidmenys jau nukeliavo nuo scenos, tačiau dar nenugarmėjo į užmarštį. Tai – vaidmenys-įvykiai, apie kuriuos poetai kuria eiles, o šios virsta dainomis.

Dainos sugulė į kompaktinę plokštelę „Kostas Smoriginas. Albumas“. Jos viršelį sukūrė dailininkas Algis Griškevičius. Tai – pirmoji kompaktinė plokštelė, kurią aktorius ir atlikėjas K.Smoriginas išleido po 2008 m. rudenį patirto insulto. Iš viso plokštelėje – 14 dainų, kurias jis sukūrė pagal poetų Rimvydo Stankevičiaus ir Jono Strielkūno eiles.

Pokalbis su rytoj 59-ąjį gimtadienį minėsiančiu K.Smoriginu – apie naująjį albumą ir netikėtas jo atsiradimo aplinkybes, apie teatro magiją ir negailestingą jo realybę.

– Kostai, kokia bus ši jūsų kompaktinė plokštelė?

– Ta plokštelė – tai ilga kelionė, pasakojimas, todėl ir vadinasi „Albumas“. Į jį suplaukė 20 metų istorijos. Kai kurių žmonių – Vytauto Kernagio, Vytauto Žalakevičiaus, Vytauto Kalinausko, Sigito Gedos, su kuriais dirbau, turėjau artimą ryšį, jau nėra. Yra draugai, su kuriais dirbau ir su kuriais keliai išsiskyrė. Yra žmonės, kurie nuo manęs arba aš nuo jų atsitraukiau, arba jie mane išdavė, arba manęs nesuprato. „Albumas“ – tarsi vinjetė, kurioje daugybė galvučių. Raudonais rutuliukais apvesti tie, kurių jau nėra. Veidai užteplioti tų, kurių nenori matyti.

Tai – nuoširdus Lietuvos patrioto pasakojimas apie tai, kas vyksta ir ką dabar suprantu. Ir apie ką svajoju, ko neapkenčiu.

Plokštelė nebus pardavinėjama, nes nėra kam, – „Bomba Records“ bankrutavo. Ji bus platinama per koncertus. Tai – daugiau darbas sau. Kaip dienoraštis, kaip knyga. Šis albumas man šeštas, kaip solinis – trečias.

– Dabar viskas kainuoja kosminius pinigus. Kiek atsiėjo albumo išleidimas, kas jį padėjo sukurti?

– Atsiėjo apie 50 tūkst. litų. Tokios kompaktinės plokštelės „pagaminimo“ sąnaudos. Darbas užsitęsė metus. Plokštelę įrašėme su Neda Malūnavičiūte, Olegu Ditkovskiu, Gintaru Šulinsku, Romu Rainiu, Petru Vyšniausku – visais senais „prieteliais“. Aranžuotę atliko Audrius Balsys, kuriam esu labai dėkingas. Tik gaila, kad darbas sunkiai vyko rankiojant pinigus po trupučiuką. Be to, visi esame užimti, turime užsidirbti pragyvenimui, todėl tuo metu vyko ir koncertai, ir spektakliai.

Mudu su aranžuotoju A.Balsiu – tos plokštelės savininkai per pusę, todėl niekam nesinori parduoti to „copyraito“, kad niekas juo nemanipuliuotų ir jo nedaugintų.

„Kompaktas“ bus brangus – kainuos apie 35 litus. Planuojame jį pristatyti gegužės 23 d. Norime pakoncertuoti gyvai: pirmoje dalyje – albumo pristatymas, antroje – geriausios mano dainos. Dar nežinau, kur koncertuosime, bet visi teatrai man atviri. Galbūt koncertuosime didesnėse salėse. Bet ta muzika – ne stadioninė ir ne „Siemens“ arenos.

– Kažkada sakėte, kad po sudėtingos kraujagyslių operacijos dešine ranka sunku groti. O kaip dabar?

– 97 proc. rankos atsistatė. Bet kartais – gal smegenys duoda signalą: „Atsargiau“ arba „Nesuklysk“, gal kompleksuoju – ritminį piešinį, ypač greitą, sunkiau daryti. Bet pirštais groju puikiai.

– Papasakokite, kaip atsirado tokios netikėtos dainos – apie jūsų vaidmenis?

– Todėl, kad R.Stankevičiaus tekstai – tiesiog neįtikimai puikūs. Mudu ginčijomės, teatras – vienadienis menas ar ne. Spektaklis lieka žmonių atmintyje, bet greitai būna apneštas laiko dulkių. Man teatro menas įdomus tol, kol yra gyvas žiūrovų ir aktorių kontaktas. Kokių emocijų jie gauna, kokias iškrovas patiria, teigiamas ar neigiamas, – visa tai vienkartinis stebuklas. Nusileidžia uždanga, ir viskas.

Dabar, pavyzdžiui, man visiškai neįdomu, kaip vaidino Sarah Bernhardt prieš 100 metų. Kaip profesionalui skaitant kokį nors tekstą, ką ir kokiose pjesėse ji vaidino, gal gali būti šiek tiek įdomu. Bet kaip ji vaidino – visiškai neįdomu.

Ir mudu su Rimvydu smarkiai susiginčijome. Jis pasakė, kad geriausi spektakliai, kuriuos matė, iki šiol yra jo atmintyje, ir labai ryškūs. Ir, esą, turbūt daugelio žiūrovų atmintyje jie yra. Žinai, sakiau jam, laikas bėga, kartos keičiasi, ir tas, kas buvo, dabartinei kartai visiškai neįdomu, o tiems, kurie matė, tas spektaklis liks kaip geras prisiminimas, kaip gerą knygą perskaičius ar gerą filmą pažiūrėjus.

Po savaitės iš Rimvydo gavau pluoštą eilėraščių, iš kurių devyni tiesiog pritrenkė. Į eiles jis suguldė tų vaidmenų esmę. Labai giliai ir labai įdomiai. Ir mane tai užkabino – ir savimylą, ir savigarbą. Ir kilo idėja, kad iš to gali atsirasti labai įdomus albumas.

Žmogus, klausydamasis dainos, turi ją girdėti. Ir girdės. O tie, kurie matė mano etapinius (taip juos vadinu) spektaklius, kurie man kainavo labai daug sveikatos, nervų ir kitko, kurie man atnešė sėkmę ir premijų, informacijos gaus dvigubai. Be kita ko, dar žinos, kad tuo gyvenimo periodu tai man buvo svarbu, ir parašytas eilėraštis labai atitinka tą dvasią. Taip atsirado tas „Albumas“.

– Kuris tų vaidmenų – sunkių, etapinių – atėmė daugiausia sveikatos ir nervų?

– Nesakysiu. Kiekvienas spektaklis atima daug jėgų. Jie ilgai buvo rodyti, turbūt po 10, o „Kvadratas“ – net 13 metų. Kai kurie vaidmenys tampa etapiniai – tarsi peržengi iš vieno lygmens į kitą. Iš vieno etapo – ir fizinio, ir emocinio – į kitą etapą. Tarsi bręsti ir sensti. Tavo vaidmuo taip pat bręsta ir sensta. Tavo vaidmenyje atsiranda daugybė spalvų, kurių nebuvo prieš penkerius ar šešerius metus. Vaidmuo keičiasi, kaip ir tu pats keitiesi. Tu gerėji arba blogėji. Piktėji arba lengvėji. Įgauni daugiau ironijos arba autoironijos. Neišskirčiau nei Bebenčiuko, kuriuo pradėjau, nei Makbeto, kuriuo baigiau.

– Bet juk neišėjote iš teatro – dar vaidinate, režisuojate.

– Statau spektaklius „Domino“ teatre. Vaidinu lengvesnius vaidmenis. Jaunimo teatre vaidinu daktarą Spyvį spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“, o „Domino“ teatro spektaklyje „Daktaras“ mažiuką epizodą – daktarą Raiserį, nors Adolfas Večerskis man paskyrė pagrindinį vaidmenį. Bet žinodamas, kiek kainuoja tie dideli vaidmenys, aš viską pergalvojau. Man trūksta laiko koncertams, todėl pasirinkau visai mažiuką vaidmenuką. Turėjau teisę pasirinkti. Žodžiu, daktarus į senatvę pradėjau vaidinti.

– Bet jūsų sukurtas daktaras Astrovas „Dėdėje Vanioje“ – nemirtingas vaidmuo. Tuo vaidmeniu iki šiol jums niekas neprilygo.

– Ir Makbetas buvo nemirtingas vaidmuo. Suvaidinau 120 spektaklių. Deja, Lietuvoje iš jų – tik kokius 20. Kita – tai 10 metų kelionių su „Makbetu“ po pasaulį. Iškart po ligos važiavau vaidinti į Maskvą, nes ten vyko E.Nekrošiui labai svarbios gastrolės. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, bet tokių krūvių atlaikyti jau nebegaliu.

Buvo, kad Italijoje per pusantro mėnesio suvaidinau 26 „Makbeto“ spektaklius. Fizinis krūvis tampa visai nesvarbus. Tu turi formą, tu save saugai, net mažiau rūkai, visą laiką koncentruojiesi į vaidmenį. Bet tai yra alinantis darbas! Ne tik fizinis, bet ir protinis, emocinis. Tu verki, neši, tampai, tu draskai save į gabalus. Paskui lieka tokia tuštuma...

O paskui prasidėjo ilgos pertraukos, nes „Meno fortas“ retai važiuodavo į gastroles. Kas pusę metų vaidinti Makbetą buvo tas pat, kas iš naujo jį sukurti. Garbingai pasakiau: „Ne“, ir spektaklis nuėjo nuo scenos, kaip ir „Kvadratas“, labai aukšto lygio. Taip, kaip E.Nekrošius jį buvo sumanęs, kaip jis skambėjo kiekvieną kartą. Taip jis ir baigėsi. Nežinau, kaip yra dabar. Bet tie spektakliai, kuriuose aš vaidinau, sceną paliko nesubyrėję.

– Jūsų žodžiuose jaučiu praeities ilgesio gaidą, liūdesį. Gal gailitės, kad pasirinkote alinančią aktoriaus profesiją, gal savo gyvenimą reikėjo sieti su muzika?

– O kuo čia dėtas gailestis? Aš pasirinkau tai, ką turėjau pasirinkti. Ta profesija man buvo Dievo skirta. Tai – likimas. O muzika atsirado po penkerių metų teatre. Nors ji visada mane lydėjo – vaikystėje baigiau muzikos mokyklą, akordeono specialybę.

Mane traukė teatras, tai man buvo įdomu. Kai įstojau į konservatoriją, buvau žalias, bet labai greitai susigaudžiau, kokia tai sunki specialybė. Paskui – su visais nuopuoliais ir visomis klaidomis – buvo ilga kelionė vis dėlto į kalną. Ir kai ant kalno užlipau, supratau, kad mano likimo – gal per skambiai sakau – užtektų keliems artistams. Taip gyvenime buvau darbais apkrautas ir tiek dirbau!

Tiksliai nežinau, kiek tų vaidmenų sukurta. Buvo visokių. Buvo ir blogų. Be jų niekas neišsiverčia. Be jų nepraeina gyvenimas. Kaip ir sveikata – tai ji gera, tai, žiūrėk, jau bloga: dantys krenta, plaukai slenka.

Paskui atsirado muzika. Bet ji man tapo lygiaverte partnere, nes tai – scenos specialybė. Ir kai turiu galimybę kaip aktorius nuo scenos dainuoti ir pasakoti žmonėms – ir jauniems, ir pagyvenusiems, galite įsivaiduoti, koks aš laimingas? Ir dabar sakyti, kad gailiuosi, kad reikėjo pasirinkti muziką, nereikėjo būti teatre – ne! Nežinau, ar muzikoj būčiau pasiekęs tiek, kiek padaryta teatre. Man labai brangūs žiūrovai. Labai ilgai dirbau, kad juos užkariaučiau.

– ...su visais nuopuoliais ir visomis klaidomis lipdamas į tą kalną... Kokias didžiausias savo klaidas įvardytumėte?

– Nepakantumas, kategoriškumas. Bet tai – jauno žmogaus klaidos. Žmogiškos klaidos... Bet kodėl turiu atsiverti ir pasakoti? Kaip matote, pragyvenau su viena moterimi 36 metus ir toliau laimingai gyvenu. Užauginau vaiką, kuris ne šunkeliais nuėjo, o dainuoja pasaulio scenose. Kai kurie mano charakterio bruožai – sunkūs. Aš ir dabar gana sunkus.

– Viena „Albumo“ daina dedikuota V.Kernagiui, kita – Vladimirui Vysockiui. Kuo šie bardai jums imponuoja, gal ko nors iš jų pasimokėte?

– Iš V.Vysockio tikrai pasimokiau ir mokausi dar ir šiandien. Jis man imponuoja kaip asmenybė su visomis savo klaidomis ir žmogiškomis silpnybėmis. O su V.Kernagiu daugybę metų dirbome drauge petys į petį Palangos „Anapilyje“, „Vandenyje“. Daugybę projektų Vytautas ten buvo sugalvojęs. Mes vienas kitam jautėm pagarbą, bičiuliavomės. Bet visą gyvenimą šiek tiek ir konkuravom, kurio daina bus geriau priimta. Juokinga, bet tai – sveika dviejų menininkų, dviejų bičiulių...

– ... draugystė ties konkurencijos riba?

– Savotiškai taip. Visą gyvenimą vienas kitą stebėjom, galvojom: aha, kodėl jis daro taip, kodėl daro tą? Visko buvo, taip pat konfliktų. Bet buvo ir labai gražių pasisėdėjimų, ilgų vakarų. Norėdamas palikti kokį nors atminimą apie draugą, nusprendžiau vieną dainą dedikuoti jam. Ta daina – „Guliu žolėj“ – Romo Lileikio. Ji – finalinė, labai šviesi. Ir dramatiška.

– Ar tikrai pirmoji jūsų dainų klausytoja, vertintoja ir kritikė yra jūsų žmona – aktorė Dalia Brenciūtė?

– Taip, ji – pirmoji kritikė. Jei tik bandau dainos eskizą jai rodyti ir pradedu dainuoti, ji iš karto gali pasakyti, ją „veža“ ta daina ar ne. Be to, ji turi labai gerą muzikinę klausą. Jei pradeda murmėti, kad kažko čia per daug, kažkas ne taip, priverčia mane suklusti, dar kartą atsargiai viską peržiūrėti. Kai pamatau, kaip jos veidas nušvinta arba sudrėksta akys, galiu garantuoti, kad ta daina gyvens.