E.Šveikauskaitė: turėk drąsos ir būk malonus

Man aštuoniolika, mokausi Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje. Kai turiu laisvo laiko, nešvaistau jo prie telefono, bet prisėdu pagroti pianinu arba pasiimu gitarą. Mėgstu sportuoti, skaityti knygas. Be galo myliu Kauną, o labiausiai – Panemunės šilą. Vasarą jame dažnai bėgioju. Pabuvusi miško ramybėje jaučiuosi kaip po meditacijos. Laisvalaikį su draugais dažniausiai leidžiu Senamiestyje, kur pilna vietelių skaniai pavalgyti. Mėgstamiausias maistas – makaronai, o štai sveikuoliškų daržovių tiesiog negaliu pakęsti. Nors esu dvyliktokė, vis dar nežinau, ką norėčiau veikti baigusi mokyklą. Aišku viena – nuo scenos niekada nepabėgsiu! Ant savo rašomojo stalo, prie priminimų lentos, turiu užrašą "Have courage to be kind", tai reiškia: turėk drąsos ir būk malonus. Tai mano gyvenimo moto.

D.Rožinskaitė: jei gyvenimas būtų atsitiktinumų suma…

Man septyniolika, mokausi VDU "Rasos" gimnazijoje. Daug laiko užima mokslai, bet nuo jų vaduojuosi paplūdimio tinklinio treniruotėmis. Vakarais ant šilto smėlio išsitaškau tiek, kad rytais ir vėl galiu koncentruotis į pamokas. Kiek save pamenu, visuomet sportavau: tai lankiau dailųjį čiuožimą, tai daugiakovę pas nuostabią trenerę Austrą Skujytę. Kadangi mokslo krūviai paskutinėse klasėse nemaži, o aš iš prigimties perfekcionistė (noriu spėti ir puikiai mokytis, ir dalyvauti mokyklos užklasinėje veikloje), penktadieniais leidžiu sau atitrūkti nuo rutinos. Su klasės draugėmis lekiame į Laisvės alėją, į savo mylimą kavinę, ir pasiėmę vieną puodelį arbatos tol plepame, kol tėvai ima skambinti ir kviesti namo. Ne maistas mums svarbiausia. Išvis neturiu jokios priklausomybės valgiui. Esu vegetarė. Nusistačiau sau gyvenimo būdo ribas, kurias peržengusi jaučiuosi blogai. Be galo myliu gyvūnus, bet negaliu išskirti nė vieno iš savo augintinių. Artimiausias man yra šuo, bet tai nereiškia, kad jį myliu labiau už, tarkim, iguaną. Meilės pamatuoti neįmanoma. Kuo norėčiau būti baigusi mokyklą? Na, nelabai svarbu, kokią profesiją pasirinkčiau. Labiau norėčiau būti išmintingas žmogus, gyventi atokiau nuo miesto šurmulio, susilieti su gamta ir visą savo gerąją energiją išreikšti rašydama, dainuodama, piešdama. Vienas didžiausių man įtaką darančių žmonių yra kompozitorius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jo piešinių reprodukcijos kabo virš mano lovos. Jis pirmasis Lietuvos filosofas, o aš kartais pasvajoju ir apie filosofijos studijas.

D.Giedraitytė: dideli dalykai prasideda nuo mažų

Man devyniolika, studijuoju Vilniaus universitete teisę. Mokslas nelengvas, tenka arti kaip jaučiui (juokauju). Mane pažįstantys žmonės kalba, kad esu labai atsakinga, pareiginga, griežta sau – tikra perfekcionistė. Bet kita mano pusė – priešingai: labai jautri, mėgstanti viską analizuoti, kartais net per daug. Kai nedainuoju ir nesimokau, dažniausiai svajoju apie keliones ir kuriu planus, kur galėčiau ateityje nukeliauti. Kai noriu atitrūkti nuo darbų ir įgauti naujų jėgų, mėgstu sėsti ant dviračio ir palakstyti po netoli namų esantį Ąžuolyną. Kadangi mėgstu būti su šeima, daug laiko praleidžiu namuose (ypač dabar, kai studijuoju Vilniuje, be galo jų pasiilgstu). Kas bus, kai baigsiu mokslus, dar nežinau. Kol kas mane labai žavi mintis toliau tęsti studijas Romoje ir baigti mados teisės mokslus, arba gilintis į autorines teises, ar tarptautinę teisę. Labai norėčiau ir toliau dainuoti, nes gyvenimas be muzikos būtų niūrus. Gyvenime stengiuosi vadovautis taisykle, kad… dideli dalykai prasideda nuo mažų. Pastebėjau, kai iš pradžių man kas nors nesiseka, šis posakis primena nenuleisti rankų ir eiti pirmyn.

Asmeninio archyvo nuotr.

M.Ambrazevičiūtė: kad pajustum sėkmės euforiją, gali tekti kristi į dugną

Man devyniolika ir tai išties tinkamiausias laikas pradėti rasti save. Studijuoju VGTU pramogų industrijas ir esu įsitikinusi, kad būtent čia ir yra mano vieta. Baigusi studijas svajoju tapti prodiusere, tačiau muzikos neketinu mesti. Dar supratau, kad ne tik dainavimas man kelia didelį džiaugsmą – netikėtai atradau save montažo srityje. Šiuo metu kaip tik montuoju trumpametražį filmą ir jaučiuosi be galo laiminga. Jei kažkas atsitiktų mano balsui (ar dėl kitų priežasčių negalėčiau dainuoti), pasinerčiau būtent į filmų montavimo vandenis. Kas geriau – Kaunas ar Vilnius – turbūt amžinas klausimas. Jau spėjau pamilti ir savo studijų miestą Vilnių, bet, kaip sakoma, visur gerai, o namie (kai virtuvėje ant stalo laukia mamytės ruošti patiekalai, ypač gardieji vištienos kepsneliai) geriausia. Grįžusi namo, į Kauną, visada bent porai valandų einu pasivaikščioti į Nemuno salą prie "Žalgirio" arenos. Ji mane kažkuo apkerėjo… Ši vieta man atrodo kažkokia ypatinga: kad ir kur eitum, iš visur matyti atviras mėlynas dangus. Čia gyvena mano patys geriausi prisiminimai. Su draugais juokaujame, kad pasenę, žili ir su lazdelėmis  vis tiek eisime čia pasivaikščioti. Labai retai žmogui gyvenimas viską patiekia ant lėkštutės. Todėl labai svarbu neapleisti savo tikslų, mokėti pralaimėti ar net visiškai kristi į dugną, kad vėliau pajustum tikrą sėkmės euforiją. Tai mano gyvenimo filosofija.

– Grupėje kiekviena kuriate tipažą – sportininkė, moksliukė, popdiva... Ar tai tik scenos įvaizdis, ar išties jūsų charakteristika?

Evelina: Iš tiesų esame labai skirtingos ir ryškios. Savo asmenybėmis ir charakteriais. Deja, scenoje sunku tai parodyti... Štai Danielė – mūsų mokslininkė, labai stropi, pareiginga, atsakinga, bet ne vien aklai įnikusi į knygas, o mėgstanti bendrauti, juokauti. Monika – tarsi visos grupės mama. Visuomet visomis pasirūpins: ar pavalgiusios, ar nieko netrūksta… Ji vyriausia ir galbūt todėl drąsiausia iš mūsų. Ji net nebijo mažumėlę paflirtuoti su žiūrovais. Dorotėja – visiškas pozityvo kamuoliukas. Su ja niekada nebus liūdna. Be to, ji dar ir sportininkė. Buvo laikas, kai vos spėjo suktis, lakstydama į lengvosios atletikos ir dainavimo pamokas. Gerai, kad ir lengvosios atletikos maniežas buvo šalia.

– Visos baigėte Kauno A.Kačanausko muzikos mokyklos estradinio dainavimo klasę ir esate dėkingos savo daugiametei vokalo mokytojai Jūratei Miliauskaitei, padėjusiai pamilti muziką. Tai kas gi jums dabar yra toji muzika?

Monika: Muzika – labai svarbi mano gyvenimo dalis, todėl drauge tai ir darbas, ir malonumas, ir skausmo išraiška. Dažnai, įvykus kažkokiam blogam įvykiui mano gyvenime, pasineriu į dainų kūrimą. O dainuoti tenka dažnai. Dainuoju gatvėje laukdama autobuso. Dainuoju duše. O kartais net žiovauju natelėmis. Kitaip ir būti negali – kiekvienas žmogus, vos prisilietęs prie dainavimo, jį bemat įterpia į kasdieninį savo gyvenimą.

Evelina: Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, muzika – visas mano gyvenimas. Ji mane supa nuo mažų dienų, tačiau kuo vyresnė darausi, tuo daugiau spalvų joje atrandu. Kasdien imu ją suprasti kur kas giliau nei tiesiog paprastą padainavimą. O dainuoju visur: repeticijose, namie, scenoje, žodžiu, visur ir visada.

Danielė: Nesvarbu kas nutiktų, bet muzika visada išlieka. Dažnai, bandydama įsijausti į dainos žodžius ir kažkam konkrečiam dedikuoti dainą, pagaunu save galvojant, kad išties... skiriu ją pačiai muzikai. Dažnai galvoju, kokia ji svarbi mano gyvenime ir kokį didelį poveikį man daro. Prieš rinkdamasi teisės studijas turėjau išspręsti nemenką dilemą – o gal vis tik džiazinį dainavimą LMTA?..

Dorotėja: Su muzika esu visur ir visada. Ji padeda man iki galo išjausti įvairius jausmus. Tie atlikėjai, kurių dainas dainuoju, reikia manyti, irgi jaučiasi panašiai. Gera žinoti, kad esu viena tokia, kad visi turime kažką bendro. Nepaisant to, dainuoju tik tada, kai aplanko įkvėpimas. Galiu ilgai išbūti nedainavusi… Labiau mėgstu klausytis muzikos. Šiuo momentu – kadangi esu didelė Kalėdų gerbėja – klausausi kalėdinės. Dar mėgstu klasiką, ypač A.Vivaldi "Metų laikų".

– Jūs tokios jaunos, žavios ir teigiamos. Tarsi stebuklinių pasakų herojės fėjos. O jei išties turėtumėt W.A.Mozarto "Užburtąją fleitą" ir galėtumėte daryti stebuklus?..

Dorotėja: Norėčiau, kad pasaulyje pranyktų blogos emocijos – liūdesys, skausmas, nepasitenkinimas. Nors nė nebežinau, ar mes mokėtume džiaugtis, jei nebūtume patyrę liūdesio. Juk visada pasaulį valdė dvi spalvos, jėgos, emocijos: balta ir juoda, gera ir bloga, džiugu ir liūdna…

Danielė: Norėčiau, kad visi pasaulio žmonės galėtų netrukdomi keliauti, pažinti skirtingas kultūras, jų žmones. Kad nevyktų karai, o žmonės būtų atviri ir geranoriški priimti kitus, su kuriais dalytųsi savo išmintimi.

Evelina: Hmm... Iš pradžių paskelbčiau pasaulinę taiką, padaryčiau, kad žmonės būtų empatiškesni ir galvotų ne vien apie save… O jei turėčiau galių antram stebuklui – būtinai sustabdyčiau globalinį atšilimą ir įkrėsčiau žmonėms gerą kaušą sąmoningumo ir meilės gamtai.

– Populiarus muzikinis projektas "X Faktorius" – tik kelios minutės šlovės. Ką jaučiate per jas, būdamos ant scenos?

Evelina: Ant scenos jaučiuosi lyg gavusi didžiulę adrenalino dozę. Viskas dreba. Bet, nepaisant didžiulio jaudulio, esu be galo laiminga. Tad bandau suimti save į rankas ir išmokyti save mėgautis ta akimirka.

Dorotėja: Per pirmąjį pasirodymą "X Faktoriuje" nieko daugiau nejaučiau, tik milžinišką, žodžiais nenusakomą baimę… Buvo keista, nes scena mums visoms nėra naujiena. Ją nurašiau televizijos kameroms. Laimei, kiti etapai buvo kur kas linksmesni, o paskutinysis – kai kovojome dėl grupės išlikimo – ir visai smagus: juk mano mylimiausia daina Andriaus Mamontovo "Išganymas" atnešė išganymą ir mums… Samas pakvietė grupę "NiCE" į savo komandą.

Danielė: Nuo mažens būnant ant scenos man kyla vis tas pats jausmas – šiluma ir šviesa tunelio gale (juokauju). Šviesa kažkur tolumoje…

Monika: Dainuojant "X Faktoriaus" scenoje kirba daugybė jausmų. Vienu metu jauti ir nežmonišką laimę, ir pasitenkinimą, ir džiaugsmą, ir baimę, ir įtampą, o kartais – net savikontrolės stoką. Sunku suvokti, kad vienu metu žmogų gali užklupti tiek emocijų!